Netrukus pasirodys nauja leidyklos „Tyto alba“ knyga „Antiška“, kurioje šis muzikos ir visuomeninio gyvenimo reiškinys atsiskleidžia visomis spalvomis – pirmiausia per „Anties“ poeziją. Skaitykite pirmąją ir antrąją ištrauką iš knygos. Šioje knygos ištraukoje Algirdas Kaušpėdas pasakoja savo giminės istoriją, kuri atspindi visos Lietuvos patirtas kančias ir netektis. „Anties“ lyderis atskleidžia, ką jam reiškia Krantas.
Ša!
1988 metų gegužės aštuntą dieną Vilniaus Katedros aikštėje (tuo metu ji vadinta Gedimino aikšte) įvyko neregėto dydžio renginys – Spaudos dienos minėjimas. Iš tiesų spauda tuo laiku jau buvo šiek tiek laisvesnė. Išpopuliarėjo Algimanto Čekuolio redaguojamas „Gimtasis kraštas“, liberalesnė tapo „Komjaunimo tiesa“. Šventės proga aikštėje buvo surengtas „Anties“ koncertas.
Žmonių susirinko tiek daug, kad jie susiliejo į vieną banguojančią jūrą. Nuo scenos, kuri stovėjo dabartinio paminklo Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui vietoje, iki Lenino (dabar Gedimino) prospekto – vien žmonės, dešimtys tūkstančių žmonių. Buvo akivaizdu, kad koncerto organizatoriai neįvertino galimo antplūdžio – nei normalios scenos, nei garso stiprinimo aparatūros, trūko ir apsaugos.
Koncertas vėlavo. Tikėjomės, kad minia sumažės. Kur tau – žmonių vis daugėjo.
Nusprendėme pradėti. „Ančiai“ talkino pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“ ir dainininkė Veronika Povilionienė. Veronika padėjo raminti įsisiautėjusį jaunimą. Bet koncertui tik prasidėjus minia ėmė spaustis prie scenos. Netrukus įvyko nelaimė – garso stiprinimo kolonėlės krito ant žmonių. Nukentėjo septyni žiūrovai. Štai kaip dienraščiui „Vakarinės naujienos“ apie tai pasakojo viena iš nukentėjusiųjų:
„Jaunuoliai ropštėsi ant scenos, šoko, trypė, skandavo: „Antis“, „Antis!“ (...) Garso stiprinimo kolonų piramidė, neatlaikiusi tokio spaudimo, griuvo tiesiai į audringą žiūrovų minią. Daugiau nieko neatsimenu, praradau sąmonę.
Atsipeikėjau milicijos mašinoje prie Pirmosios tarybinės ligoninės... Man dvidešimt penkeri metai.
Šis įvykis manęs neatgrasė nuo „Anties“ koncertų. Tik galvą skauda. Pasveiksiu ir vėl eisiu jų klausytis. Be „Anties“ nenurimsiu.“ Tik per laimingą atsitiktinumą niekas nežuvo. Vilniaus Lenino rajono prokuratūra iškėlė baudžiamąją bylą. Prisipokštavome... Dabar gali tekti pokštauti už grotų.
Po koncerto, išsekę nuo įtampos, vos pavilkome kojas. Klausinėjome vienas kito: kas čia buvo? Kiek aikštėje buvo žmonių? Trisdešimt... penkiasdešimt tūkstančių? Kodėl tiek daug žmonių atėjo į šventinį koncertą? Negi dėl „Anties“?
Nemanau. Kažkas atsitiko. Žmonės norėjo būti kartu. Žmonės norėjo burtis. Subrendo ypatinga situacija.
Po mėnesio gimė Sąjūdis.
Krantas
Mano tėvams – Onai ir Vytautui Kaušpėdams
Ši daina parašyta 1987 metų pavasarį, ruošiantis pirmajam Roko maršui.
Nuo pat vaikystės Laisvę įsivaizdavau kaip Krantą anapus jūros. Ar tai buvo Švedija, ar Anglija, ar Amerika, nežinau, bet tikėjau – tai buvo mano krantas – laisva Lietuva. Krantas, į kurį viltis sudėjau. Kitoks Krantas nei tas, kuriame gimiau ir augau, – teisingas ir šviesus.
Mano tėvas Vytautas Kaušpėdas, pokaryje tik per stebuklą išlikęs gyvas (beveik visi jo klasės draugai žuvo partizanaudami), per savo aštuoniasdešimtmetį tėviškėje, Andrioniškio kaimo sodyboje, pasodino aštuoniasdešimties liepų alėją. Mano motina Ona Kaušpėdienė (Gražytė) trylikos metų liko našlaitė. Du brolius, Povilą ir Vytautą, sovietai išvežė į Sibirą.
Trečias brolis Juozas nepasidavė, pasitraukė į mišką, suorganizavo partizanų būrį ir kovėsi su okupantais. 1949 metais žuvo. Motina buvo nuolat sekama KGB agentų, tardoma, niekinama.
Dėkoju savo tėvams, kad išgyveno, atlaikė, iškentė ir tikėjo, kad yra Krantas, kuris „kaip teisėjas, kaip skaudžiausios teisybės skelbėjas“ išsaugos ir grąžins Laisvę.
Didžiuojuosi, kad kartu su mama per 2009 metų Dainų šventę Vingio parke išgirdome „Krantą“ dainuojant daugiatūkstantinį chorą (aranžavo kompozitorius Vaclovas Augustinas).
Skambant dainai, mama man stipriai spaudė ranką. Supratau, kaip ji gailisi, kad šią akimirką su mumis nėra tėvo, išėjusio prieš pusmetį...
Krantas, į kurį viltis sudėjau,
Neabejotinai bus kaip teisėjas,
Kaip fantastiška liepų alėja,
Kaip skaudžiausios teisybės skelbėjas.
MANO KRANTAS –
Vytauto ramybė,
Miškan išvyto valstiečio teisybė,
Veidai ir upės, sava begalybė,
Vanduo ir ašaros. Lieka Tėvynė –
MANO KRANTAS.
Žygiuojam – viens, du, trys, viens, du, trys –
Vandens poliruotu paviršium.
Kiek liko, – viens, du, trys, viens, du, trys –
Negalvojam, nes kelią pamiršim.
Keistoka mūsų kariuomenė –
Be ginklų ir vien tik jaunuomenė.
Sustingusį kraują vėl gyslom
Varykim į didelį tikslą!
KRANTAS
Tyloje paskendęs.
Baltas gandras vėl pamariu sklendžia,
Miškais pavirtę piliakalnių žolės,
Padavimai – tai pamirštos šventės.
MANO KRANTAS,
Tolimas apleistas,
Laukia ilgisi šaknys sužeistos,
Besidairančios atplaukiant laivo.
Tai vienintelis meilės vaistas –
MANO KRANTAS.
Žygiuojam – viens, du, trys,viens, du, trys –
Vandens poliruotu paviršium.
Kiek liko, – viens, du, trys, viens, du, trys –
Negalvojam, nes kelią pamiršim.
Keistoka mūsų kariuomenė –
Be ginklų ir vien tik jaunuomenė.
Sustingusį kraują vėl gyslom
Varykim į didelį tikslą!
Krantas, į kurį viltis sudėjau!
Krantas, į kurį viltis sudėjau!
Krantas, į kurį viltis sudėjau!
Krantas, į kurį viltis sudėjau!
