Netrukus pasirodys nauja leidyklos „Tyto alba“ knyga „Antiška“, kurioje šis muzikos ir visuomeninio gyvenimo reiškinys atsiskleidžia visomis spalvomis – pirmiausia per „Anties“ poeziją.
Lrytas.lt
savo skaitytojams siūlo dar vieną knygos ištrauką, kuri atskleidžia istoriją apie grupės atgimimą.Skaitykite kitas knygos ištraukas:
Išgalvota A. Kaušpėdo kilmės istorija
Iki „Anties“ lietuviai nežinojo, kas yra zombis
Ančių dainos
„Antis“ baigė muzikinę veiklą ir išsiskirstė 1990 metų rudenį, po nuostabios koncertinės kelionės į JAV. Gastrolių viršūnė buvo koncertas legendiniame Niujorko klube „CBGB“. Čia nuo 1973 metų grojo „Anties“ dievinamos „Ramones“, „Talking Heads“, „The Police“, „Guns N’Roses“ ir kitos roko grupės. Išsipildė mano moksleiviška svajonė – „pabūti tarp jų“ ir... atsivėrė tuštuma.
Klausiamas, kada „Antis“ vėl koncertuos, atsakydavau: „Ko gero, niekada – „Antis“ atliko savo misiją.“ Tačiau 1996 metų vasarą Atviros Lietuvos fondo direktorius Vytas Gruodis įkalbėjo atgaivinti Roko maršo per Lietuvą festivalį su šūkiu „Mums ne vis vien!“.
Specialiai šiam renginiui subūriau didelį kolektyvą, jį pavadinome „Jungtinis „Anties“ orkestras“. Eksperimentas nebuvo itin sėkmingas. Kažko trūko… Pagalvojau: į tą patį vandenį antrą kartą neįbrisi, – ir vėl išsiskirstėm.
Taip ir būtų likę, jei ne Dovydas Bluvšteinas. 2003 metais Dovydas ir VĮ „Muzikos zona“ pasišovė išleisti „Anties“ kūrybos antologiją „Visa Antis“. Didingas sumanymas – surinkti visą „Anties“ sukurtą muzikinį paveldą (keturias kompaktines plokšteles) ir parengti knygelę apie „Anties“ kūrybinį kelią.
Dailininko Daumanto Každailio dėka, leidinys atrodė tiesiog puikiai.
Rolando Rastausko įžanga skelbė: „Palikdami socialinį reiškinį, vardu „Antis“, nerangiems sociologams, o to reiškinio reikšmę nacionalinio išsivadavimo judėjimui – istorikams plepučiams, antologijos proga pasakykime tik tiek: iš priešistorinių studentiškų tūsų išsiritusi grupė ilgainiui ne tik nušlavė visą lietuviško roko paveldą, bet per trumpą laiką suteikė kokybės pažadą ir labiausiai iki tol reglamentuotai – viešojo „antiprofesionalaus“ muzikavimo – erdvei.
Studentai, laimė, buvo architektai. Erdvė, laimė, buvo gorbačioviška. Sąjūdis jau buvo įrašytas vidinėse jo palto kišenėse sulankstytuose popieriuose. Štai to palto per Naujuosius metus ir nenusivilko Algirdas Kaušpėdas, kuriam paskutiniais paskutinės imperijos gaivaliojimosi metais rusai dar siūlė suvaidinti Vladimirą Majakovskį – jų skaudžiausią „gelžbetoninio amžiaus vaiką“. Tačiau po paminklu Paltui stovėjo ne „Mosfilmo“ sapnų fabriko dekoracijos, o „visa Lietuva“.
„Antis“ buvo pirmas ir vienintelis sėkmingas lietuvių socarto projektas, Drakulos-funkcionieriaus lūpomis nuo scenos paskelbęs apie gerokai per pusamžį primirštą laisvės dozę eilinio piliečio plaučiuose. Uniforma bylojo apie būtinybę... nusimesti uniformą. Ironijos ir distancijos mišinys ne tik suskaldė įprastą mūsų estrados rafinadą, bet ir stojo visuomenės tarnybon.
Meistriškas įvaizdžio ir pranešimo neatitikimas darė sprogstančios bombos įspūdį. Asmeninės ir komandinės nepriklausomybės kontrabandą „Antis“ įvežė pačiais garbingiausiais – bekompromisio sceninio ir muzikinio tobulėjimo – bėgiais. Paskutiniai galingi Petro Ubarto varinių akordai paskelbė apie meno epochos pabaigą ir gyvenimo epochos pradžią. Eidama gyventi tauta išsinešė „Antį“. Atmintyje ir genuose. What a beautiful death!“
Dovydas Bluvšteinas kreipėsi į „Anties“ muzikantus klausdamas, ar galėtume pagelbėti ir keliais atsikūrusios „Anties“ koncertais paremti leidinio platinimą. „Žinoma, be jokių abejonių“, – atsakėme ir pradėjome kruopščiai ruoštis koncertams.
Pirmasis koncertas įvyko Vilniaus pramogų centre „Forum Palace“, antrasis, akustinis, – LNK televizijoje, trečiasis – Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose (beje, tai buvo paskutinis didelis renginys šiuose rūmuose prieš juos uždarant). Pastarasis koncertas buvo vienas iš geriausių visų laikų „Anties“ pasirodymų. Nepaprastai džiaugiuosi, kad Gintauto Rakausko ir įmonės „Impro“ rūpesčiu jis nufilmuotas ir išleistas DVD.
Po neįtikėtinos koncerto sėkmės supratome, kad iš tiesų galime labai daug. Tačiau groti tik senas dainas – lyg dėvėti vaikiškus drabužius. Pasikeitė laikai, klausytojai, pasikeitėme, subrendome ir mes. Reikėjo naujų idėjų, naujų dainų. Bet kaip vėl pradėti kurti? Ir apie ką? Kaip tapti naujo laikmečio „Antimi“? Nelengvas uždavinys, nes didžiausias konkurentas – senoji „Antis“.
Trejus metus tęsėsi ilga pauzė, kol pagaliau 2006-aisiais pasipylė tekstai, kaip per vėluojančio pavasario atodrėkį. Kodėl taip netikėtai, išlieka paslaptis.
Bet kartą Kopenhagos oro uoste ėmiau ir parašiau du tekstus – „Senelis“ ir „Meldžiu – beldžiu“. Kodėl oro uoste? O todėl, kad su Gintautu Babravičiumi ir eurovizine žvaigžde „LT United“ skridome į Reikjaviką padėkoti islandų tautai, kuri prieš penkiolika metų pirmoji išdrįso pripažinti Lietuvos valstybę.
Islandijoje vos ne kasdien parašydavau po tekstą. Grįžęs iš kelionės puoliau įrenginėti „Anties“ muzikos studiją, pirkti įrangą, instrumentus, kol pagaliau gruodžio 1 dieną iškilmingai atsikūrė „Antis“: Vaclovas Augustinas (klavišiniai, vokalas), Arūnas Blūšius (gitara), Linas Būda (būgnai), Algirdas Kaušpėdas (vokalas), Gintautas Rakauskas (gitara), Gediminas Simniškis (bosinė gitara). Visi muzikantai iš senosios „Anties“ – sveiki, kūrybingi ir išmanūs.
Surašėme „Anties“ atkūrimo aktą, jį parašais patvirtinti pasiūlėme savo žmonoms. Žmonos taip ir padarė – beliko kibti į darbą ir kurti naują „Antį“.
Dėmė
„Dėmė“ – daina apie reputaciją, kaltę ir atpildą. Reputacija, arba žmogaus viešoji sąžinė, – tai tam tikra visuomenės reakcija į mūsų laimėjimus ir pralaimėjimus.
Žmogus smalsus, išdykęs, silpnavalis ir dažnai juokingai tragiškas. Lyrinis herojus supurvina savo reputaciją beprasmišku naktiniu nuotykiu, kurio jam visai nereikėjo. Per kvailą galvą, neatsargumą įvyko tragedija – ant kostiumo liko didelė dėmė.
Kita veiksmo fazė – visuomenės reakcija. Kartais ji nepamatuotai audringa, kaip istorijoje su Artūro Paulausko tvora. Pasitaiko negailestingų žmonių, jiems netgi patinka kitų dėmės, nes, kai aplink tiek svetimų dėmių, nuosava dėmelė atrodo nesvarbi.
Daina, aišku, autobiografiška. Kiek esu pridaręs nesąmonių savo gyvenime... Ir daugiausia per girtą galvą...
Paryčiais grįžau namo pavėpęs.
Pragydo, išgirdau, pirmi gaidžiai.
Skubėdamas užtaikiau į nešvarią vietą –
Kažkur išsitepiau kostiumą negražiai.
Gal kur prisiglaudžiau, atsirėmiau ranka, –
Pakalęs ko žmogus nepadarai, –
Išpurvinau vienintelį padorų švarką.
Pražuvo mano ateities planai...
Dėmė, didelė dėmė.
Grėsmė, reputacijai grėsmė.
Dėmės vienintelė prasmė –
Kur nusikaltimas, ten bausmė!
Liūdniausia, kad kostiumas baltas.
Netinkamas naktiniams žygiams visiškai!
Ant drobės matomas kiekvienas plaukas
Kaip ant žemėlapio slapti ženklai.
Lūpdažio dėmės ant kostiumo pastebėtos,
Ant kelnių purvas – ir žali taškai,
Geriausias rūbo audinys dėmėtas.
Saugiausi, ponai, kariški švarkai...
Dėmė, didelė dėmė.
Grėsmė, reputacijai grėsmė.
Dėmės vienintelė prasmė –
Kur nusikaltimas, ten bausmė!
Ar išvalyti dėmę man pavyks?
Ir kas matysis saulėje, prieš šviesą?
Ar kvapas nemalonus išnyks?
Juk šventinis kostiumas skelbia tiesą...
Dėmė, didelė dėmė.
Grėsmė, reputacijai grėsmė.
Dėmės vienintelė prasmė –
Kur nusikaltimas, ten bausmė!
