Edwardas Lucasas – įžymus britų žurnalistas, ilgametis The Economist bendradarbis. Autorius žinomas kaip Lietuvos draugas, Baltijos šalių nepriklausomybės kovos rėmėjas. Apgaulė. Šnipai, melas ir kaip Rusija mausto Vakarus – antroji jo knyga apie šiuolaikinės Rusijos politiką (pirmoji lietuviškai buvo išleista 2008 m. pavadinimu „Naujas Šaltasis karas: Kremliaus keliama grėsmė Rusijai ir Vakarams“, „Baltos lankos“).
Naujoji tyrinėtojo knyga – tai intriguojantis pasakojimas apie tai, kaip siekdamas įtvirtinti valdžią Rusijoje ir už jos ribų Vladimiras Putinas ir jo aplinka be skrupulų naudoja dar Šaltojo karo metais išplėtotą saugumo institucijų ir šnipų tinklą.
Lucasas teigia: „Šnipai domino mane studentą, aktyvistą ir žurnalistą, iš pradžių Londone, o vėliau už geležinės uždangos“, todėl knygoje pateikiama daug įdomių ir naujų faktų apie šiuolaikinės Rusijos saugumo institucijų bei jų bendradarbių veiklos metodus. Dalis knygos skirta Rusijos šnipų veiklai mūsų regione – tai turėtų itin dominti Lietuvos skaitytoją.
Dr. Nerijus Maliukevičius
Nuo 1925 m. bolševikų nužudyto Didžiosios Britanijos „šnipų tūzo“ Sidney Reilly iki 2010 m. areštuotos ir iš JAV deportuotos naujosios šnipų kartos atstovės Annos Chapman – tai bemaž visą amžių besitęsianti Kremliaus ir Vakarų šnipinėjimo kova.
Šioje knygoje aprašoma, kaip senieji KGB apgavysčių ir ardomosios veiklos metodai šiais laikais yra pasitelkiami naujus tikslus turinčios tarnybos. Mūšio lauko ribos per Šaltąjį karą, kai grėsė komunistų pergalė, buvo nubrėžtos aiškiau. Šiuo metu Rusiją valdanti korumpuota autokratija žaidžia pagal kapitalistines taisykles, todėl ir grėsmė gerokai didesnė. Vis dėlto kai kurie bruožai išliko tie patys. Naujieji Rusijos šnipai, kaip ir sovietiniai jų pirmtakai, užsiima ardomąja veikla, manipuliavimu ir įsiskverbimu į Vakarų struktūras.
Edwardas Lucasas, „Apgaulė“
Edwardas Lucasas skatina permąstyti įvykių grandinę, kuri Vakarų pasaulio visuomenei, įpratusiai prie pagarbos pilietinėms teisėms ir laisvėms, nėra itin maloni. Laisvė yra labai svarbi ir vertinama, tačiau jai nuolat kyla grėsmė. Štai todėl svarbu priimti autoriaus perspėjimus rimtai.
Václavas Havelas
Edwardas Lucasas (gim. 1962) – puikiausiai Rytų Europą pažįstantis čia gyvenęs Vakarų žurnalistas, rašantis apie ją daugiau nei 20 metų. Didžiojoje Britanijoje jis laikomas geriausiu šio regiono ekonomikos bei politikos ekspertu, dirba The Economist, bendradarbiauja su The Independent, BBC ir kitomis žiniasklaidos priemonėmis.
Išaugęs Rytų Europai prijaučiančių britų intelektualų šeimoje, Lucasas visą savo gyvenimą žurnalisto plunksna kovojo su komunistiniu režimu. 1990–1994 m., aižėjant komunistiniam blokui, Lucasas gyveno Baltijos valstybėse, 1990-aisiais atvykęs į Vilnių jis gavo pirmąją mūsų atkurtos respublikos vizą Nr. 0001, įrašytą Vilniaus oro uoste paties užsienio reikalų ministro Algirdo Saudargo ranka. Lucasas moka čekų, lenkų, lietuvių, rusų, vokiečių kalbas, tai leidžia jam sekti vietines šalių naujienas, kalbėtis su šių valstybių gyventojais.
Lrytas.lt pateikia knygos ištrauką:
Dešimtojo dešimtmečio pradžios chaotiškoje posovietinėje erdvėje Hermanas Simmas buvo raminamai solidi figūra. 1967 m. sausį jis ištarė standartinį sovietų teisėtvarkos pajėgų pareigūno pasižadėjimą. Nuo to laiko šis pareigūnas turėjo puikią kompetentingo ir darbštaus darbuotojo reputaciją.
Simmas gavo 44 apdovanojimus, tarp jų 3 medalius už pavyzdingą elgesį. Valstybinėse tarnybose sovietiniai pareigūnai buvo stačiokiškų manierų, o jis visuomet elgdavosi mandagiai ir maloniai. Be estų ir rusų kalbų, puikiai šnekėjo vokiškai, šiek tiek mokėjo kitų kalbų. Skirtingai nei daugelis anų laikų pareigūnų, laikė save patriotu.
Dirbdamas Tompėjos pilies, šalies vyriausybės būstinės, apsaugos vadu, Simmas organizavo jos gynybą nuo Kremliaus šalininkų demonstrantų šturmo 1990 m. gegužės 15 d. – tada Estija buvo labiausiai priartėjusi prie ginkluoto konflikto ribos per visą savo kovą dėl nepriklausomybės atgavimo.
Pats Simmas sakė, kad jei būtų nepavykę apsiginti, jis pasirengęs laukė, kad palydėtų tuometį šalies premjerą Edgarą Savisaarą slaptu tuneliu į žemutinę miesto dalį, iš kur greitaeigiu kateriu pastarasis būtų nuplukdytas į saugią vietą Suomijoje. Vėliau Simmas tvirtino, kad keltu lagaminais išgabenęs Estijos besikuriančio Centrinio banko tvirtosios valiutos atsargas į patikimą vietą Helsinkyje, užbėgdamas už akių galimam sovietų mėginimui jas užgrobti.
1991 m. rugpjūtį atkūrus nepriklausomybę, Simmas kopė aukštyn ir 1993 m. pradžioje tapo sostinę Taliną supančios Harju apskrities vyriausiuoju policijos viršininku. Tai buvo vienas iš karščiausių Estijos teisėtvarkos taškų: be kovos su būdingu organizuotu nusikalstamumu, tvarkymosi su nuodingų atliekų išsiliejimais, jo apskričiai priklausė ir sovietų povandeninių atominių laivų įgulų mokymo bazė Paldiskyje, kurio Estijos valdžia vis dar negalėjo sukontroliuoti ir kuris kaip magnetas traukė organizuotas nusikaltėlių grupes.
Simmas stebėjo sovietų branduolinio kuro elementų išėmimą ir perdavimą konstitucinei valdžiai. Po dviejų mėnesių jis tapo aukščiausiu visos šalies policijos vadovu ir šiame poste pademonstravo dvariškiui būdingą gebėjimą įsiteikti galingiems ir perspektyviems asmenims. Per pokalbius su dešimtimis buvusių jo bendradarbių nuolatos skamba būdvardis „paslaugus“.
1995 m. Simmas perėjo dirbti į Gynybos ministeriją, iš pradžių kaip Analizės skyriaus viršininkas, ten įgijo efektyviai dirbančio biurokrato reputaciją. To meto gynybos ministras Andrus Öövelis didžiuodamasis sakė, kad naujai įsikūrusiai ministerijai galimybė pasisamdyti buvusį policijos viršininką prilygsta „loterijos laimėjimui“.
Mažai kam rūpėjo, kad vėliau Simmas į savo pareigas įtraukė įslaptintų dokumentų tvarkymą. Tas darbas nebuvo populiarus. Estijoje nesiliovė skandalai, susiję su lyg ir slaptais dingusiais dokumentais. Pernelyg daug dalykų buvo įslaptinta, o jų saugojimo taisyklės buvo varginančios ir prastai parengtos.
Sovietmečiu ištobulinti Simmo biurokratinio darbo įgūdžiai padėjo jam surūšiuoti chaotišką gausybę dokumentų, plaukiančių ką tik iškeptiems valdininkams. Estijos užsienio draugai, trokštantys matyti ne chaosą, o įsivyraujančią tvarką, greitai įvertino puoselėtiną naujo pareigūno talentą.
Britanijos vyriausybė (niekis, kad jis labiau susipažinęs su Vokietija ir Suomija nei su anglakalbiu pasauliu) iš pradžių sumokėjo už intensyvius jo anglų kalbos kursus Užsienio reikalų ministerijos kalbų mokykloje, o paskui už saugumo policijos studijas ir praktiką Čiksandse, Bedfordšyro grafystėje, Britanijos gynybos žvalgybos tarnybos citadelėje. Grįžęs jis buvo tinkamiausias kandidatas prižiūrėti ministerijos perėjimą prie NA TO saugumo standartų. Simmo veikla sulaukė puikaus įvertinimo: treniruotės ir patikrinimai pademonstravo Estijos aukščiausios klasės gebėjimą elgtis su paslaptimis – ir, tiesą sakant, net geresnį nei kai kurių senųjų NA TO narių.
Kai tik 2004 m. Estija įstojo į NATO, Simmas, dabar jau ministerijos aukščiausias saugumo pareigūnas, tapo dar dažnesniu svečiu organizacijos būstinėje Briuselyje. Estijoje jis prižiūrėdavo saugumo patikrinimo procedūras, pareigūnų paaukštinimus ir perkėlimus į svarbiausius šalies gynybos ir saugumo postus. Simmas rekomenduodavo žmones į kitose NATO šalyse rengiamus mokymus ir pasirašydavo jų pateiktus prašymus dalyvauti tokiuose kursuose.
Briuselyje įsikūrusi NATO čia neįžvelgė nieko neįprasto. Simmas atitiko visus NATO kriterijus, taikomus pagal aukščiausiu saugumo lygiu patikrintiems pareigūnams. Panašų saugumo leidimą buvo išdavusi ir reguliariai kontroliavo Estijos „Kapo“ (Saugumo policija). Tačiau duomenis apie Simmą būtų vertėję atidžiau panagrinėti.
Kodėl, pavyzdžiui, aštuntojo dešimtmečio viduryje Švedija neišdavė jam vizos? Vargu ar sovietmečio policijos pareigūnas, reguliariai keliaudavęs į užsienį, būtų galėjęs išvengti susidūrimo su KGB.
Tačiau Simmas apie tai neprisipažino. Tai būtų buvusi paskata kruopščiai išnagrinėti jo bylos dokumentus ir surasti atsakymą į klausimą, ar šantažas galėtų būti jo silpnoji vieta. Tiesą sakant, pirmą kartą su KGB 3 skyriumi (karinės kontržvalgybos) Simmas susidūrė 1968 m., per įprastą visų teisėtvarkos organų naujokų zondavimą.
Jei tyrėjai būtų giliau pasikapstę KGB bylose (tai jie vėliau ir padarė, kai tik atsirado įtarimų dėl Simmo), būtų aptikę, kad sovietų slaptoji policija Simmą oficialiai užverbavo 1985 m. ir kad 1992 m. savo deklaracijoje neigdamas tokį bendradarbiavimą šis įžūliai išsisukinėjo.
Kylantis karjeros laiptais Simmas buvo laimingas žmogus. Atšiauriai ir klusniai išauklėtas stalinistinės epochos metais, jis buvo padaręs sėkmingą karjerą ne tik sovietinėje, bet ir ją pakeitusioje sistemoje.
2006 m. lapkričio 20 d. spaudos pranešimas apie jo išėjimą į atsargą (vieną iš kelių jį mininčių dokumentų 2011 m. viduryje vis dar buvo galima rasti Estijos gynybos ministerijos tinklalapyje) yra lyg vaiduokliškas priminimas apie tuo metu jam reikštą pagarbą. Pranešime giriama Simmo sukurta „efektyvi ir produktyvi“ organizacija ir pažymima, kad jis pasirašė sutartis dėl įslaptintos informacijos apsaugos su beveik dvidešimčia šalių.
Gynybos ministras pridūrė, kad, be abejo, Simmas pademonstravo „puikų profesionalumą“. Pagyrų šis taip pat sulaukė ir iš Wayne’o Rychako, to meto NATO saugumo biuro vadovo. Bet jei tik kuris nors iš Simmo kolegų būtų žinojęs tiesą, būtų čia pat jį areštavęs – globėjiškas, patikimas Simmas jau beveik trylika metų buvo SVR, Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos, agentas.
Įslaptintoje 141 puslapio NATO ataskaitoje Simmas yra pavadintas „daugiausia žalos padariusiu šnipu per visą Aljanso istoriją“. Jis atskleidė didžiausias Aljanso paslaptis, pradedant susitikimų turiniu ir baigiant išsamia informacija apie svarbiausius kodus. Simmas pranešdavo apie NATO viduje kylančius smarkius ginčus dėl Rusijos, apie įvairių šalių stipriąsias ir silpnąsias ypatybes ir psichologinius tos organizacijos aukštų valdžios pareigūnų įvertinimus.
Vis dėlto tikroji žala, padaryta dėl Simmo, kaip šnipo, atskleistų faktinių paslapčių, buvo mažesnė nei dėl pakirsto NATO pasitikėjimo po jo arešto. Daugeliui senųjų NATO šalių narių Simmo išdavystė tik patvirtino didžiausius jų būgštavimus dėl plėtimosi į Rytus, į šalis, kurios dar neseniai buvo po Kremliaus padu.
Joms atrodė, kad naujos šalys narės tiesiog nepatikimos, jose knibždėte knibžda rusų šnipų ir jos negeba saugoti paslapčių. NATO plečiantis į buvusius komunistinius Rytus, užgrūdintų Vakarų Europos šalių narių, galinčių glaudžiai bendradarbiauti, sudaromo „NATO branduolio“ idėja niekada nebuvo pamiršta.
Žinia apie tai, jog Simmas dirbo rusams, vėl atgaivino diskusiją apie tai. Pačių naujų šalių narių nepatiklumas buvo kitoks. Simmo darbas tuo pat metu ir vokiečių žvalgybai (apie tai šiek tiek vėliau) patvirtino nuogąstavimus dėl didžiųjų šalių machinacijų, nepasitarus su NATO viršūnėmis vykdomų ne tik Estijoje, bet ir kitose šalyse.
Ar vokiečių agentai taip pat vogė paslaptis, šnipinėdami Varšuvoje, Prahoje, Budapešte ar kur kitur? Prieš Simmo areštą tokia mintis būtų atrodžiusi absurdiška: Vokietija pasirodė kaip patikima buvusių komunistinių šalių sąjungininkė, visuomet besistengianti pabrėžti, kad jos ypatingi santykiai su Rusija nekenkia prisiimtiems įsipareigojimams dėl artimiausių kaimynų saugumo. Dabar naujosios narės patikėjo, kad tai buvo melas.
