R.Audiejaitis nuo gimimo buvo neregys. Tačiau tai jam nesutrukdė griebtis fotoaparato – jis yra surengęs kelias savo nuotraukų parodas. R.Audiejaitis taip pat buvo grupės „Mad Man Moon“ vokalistas, daug koncertavo su dainų autoriumi ir atlikėju Domantu Razausku, dainavo Lietuvos aklųjų chore „Vilnius“. Knygoje „Regėta Lietuva“ rasite ir kompaktinę plokštelę, kurioje yra R.Audiejaičio nuotraukų, atliekamų dainų įrašų, siužetų iš beprotiško gyvenimo.
Lrytas.lt skaitytojams pateikiame knygoje publikuojamus poeto Rimvydo Stankevičiaus atsiminimus „Remis – klajojančio fleitininko vaiduoklis“:
„Su Remiu (Remigijumi Audiejaičiu) susipažinau 1991-aisiais, įstojęs į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, tiksliau, įsikraustęs studentiškam gyvenimui į vieną Saulėtekio daugiaaukščių bendrabučių, vadinamąjį filologyną.
Taip nutiko, kad Remiui ir man kambariai kliuvo šalia. Susipažinti su kaimynu nuėjau antrą ar trečią savo gyvenimo sostinėje dieną. Drauge buvo dar vienas tą pačią dieną įgytas draugas – jau anuomet eilėraščius rašęs (ir viešai juos deginęs) poetas Darius Šimonis ir (atsimenant tuos laikus, savaime suprantama) butelis degtinės...
Pradžioje suglumome, kad aplankytojo kambario šeimininkas aklas, šiek tiek suglumęs buvo ir pats Remis, bet po keliolikos minučių, supratus, kad visi trys mėgstame dainuoti, Darius turi gitarą, o Remis – dvi fleitas, įtampos nebeliko.
Mūsų anų laikų studentiška šutvė susiformavo ir įsišaknijo per keletą savaičių: aš, poetas Arnas Ališauskas, prozininkas Marius Ivaškevičius, Ilja Fedosovas (dabar Peterburge gyvenantis NTV televizijos žurnalistas), Vilma Šalčiūtė (dabar Balčiūnienė, verslininkė), Vakaris Deksnys (dabar „Lietuvos ryto“ žurnalistas), Agnė Sunklodaitė (dabar „Keistuolių“ dramos teatro aktorė), Gediminas Gudavičius (vėliau redagavęs „Vakarų ekspresą“), minėtasis D.Šimonis, Vitas Umbrasas (dabar žymus Elektrėnų kultūros veikėjas).
Taip ir gyvenome šešerius metus komunoje – dalydamiesi maistu, alumi, cigaretėmis, kurdami, pokštaudami, filosofuodami... Nepaprastai daug dainavome – baruose, universiteto kiemeliuose, gatvėse, troleibusuose, bendrabučio kambariuose, Antakalnio miškeliuose prie laužo... Dainingesni (tarp jų, žinoma, ir Remis) parinkdavo dainoms skirtingas partitūras, tad kelių balsų akordai skambėdavo išties įspūdingai. Tiesą sakant, dabar nepastebiu tokių dainingų viešumoje „koncertuojančių“ studentiškų būrelių, o mums tai buvo viena svarbiausių studentiškos laisvės išraiškų.
Kuo šioje ypatingoje draugijoje ypatingas buvo Remis? Na, pirmiausia išsiskyrė klausa. Ne kartą pats esu žaidęs su Remiu tokį žaidimą: numetu ant kambario grindų monetą, o jis iš žvangtelėjimo atpažįsta tos monetos nominalą. Atpažindavo be klaidų. Kartą gatvėje radau pusės JAV dolerio vertės monetą. Norėdamas sugluminti Remio klausą, žaidimo metu numečiau ant grindų ir ją. Remis pasiklausė, pakraipė galvą ir paprašė ją mesti dar kartą. Mečiau. Tada Remis nusišypsojo visa burna ir gūžtelėjo pečiais: „Būtų Amerika, sakyčiau – pusė dolerio, o dabar nežinau.“ Atpažino, nes dar būdamas moksleivis, metus gyveno ir mokėsi JAV.
Puiki buvo ir jo muzikinė klausa, bet kaip tik dėl jos, manau, Remiui paprasta muzikinė harmonija atrodydavo primityvi, banali, neįdomi. Žavėjosi aštriais, netikėtais sąskambiais, disonansais, į gyvenimo pabaigą buvo pamėgęs (ir pramokęs) gerklinį tuvių dainavimą, į diktofoną įsirašinėdavo gamtos garsus. Dėl šios priežasties mūsų pasisėdėjimų su Remiu muzikinis fonas ne visada būtų buvęs gražus įprastai ausiai... Dar vienas šutvės narys Ramūnas Gerbutavičius („Mūzų malūno“ redaktorius) kartą paklausė: „Remi, o ar teisybė, kad turi absoliučią muzikinę klausą?“ „Teisybė“, – išdidžiai atsakė Remis. „Tai kodėl ja nesinaudoji dainuodamas?..“
Šiame juokelyje, deja, būta lašo tiesos, todėl atvirai pasakysiu: niekada netikėjau, kad nuolat garsiai deklaruojama, bet visiškai nesiekiama Remio svajonė tapti didžiosios scenos dainininku išsipildys. Jam apibūdinti labiau tiktų gyvo žmogaus, talentingo „bohemuotojo“, o ne genialaus muzikanto epitetas.
Kitas išskirtinis Remio bruožas, už kurį jį nuoširdžiai gerbiau, – nuolatinis iššūkis savo negaliai. Atsimenate filmą „Moters kvapas“? Beveik be išlygų galima teigti, kad tas filmas apie Remį. Šiame pasaulyje nesutikau kito iš prigimties aklo žmogaus, kuris vairuotų automobilį, plauktų baidare Vilnele (ir drąsiai nertų jos srovėn), fotografuotų ir net rengtų savo fotografijų parodas... Aklumas jam buvo neliestina tema – nepaprastai išraiškingai ir detaliai pasakodavo apie neregio pasaulį, apie akustinius šešėlius, apie sapnus, kuriuose nėra vaizdo, apie aklųjų pasaulėjautą, santykį su reginčiaisiais, jų vaikystę specialioje internatinėje mokykloje, jų diskotekas, intymius pasimatymus, mėginimus suvokti, kas yra gražus veidas, plaukų ar akių spalva, peizažai... (Atsimenu, pusę nakties Remiui mėginau išaiškinti, kaip atrodo pelenai, ir kalba pasirodė esanti bejėgė).
Buvo įdomus pašnekovas, turėjo pasakotojo dovaną, puikų humoro jausmą, nevengdavo pasišaipyti ir iš nuolat „tą patį per tą patį“ kalbančių reginčiųjų, ir iš neregių (anekdotą apie aklą žmogų, su tarka rankose sakantį: „Na, tokios nesąmonės dar neskaičiau“, pirmąsyk išgirdau būtent iš Remio), išgalvodavo ir visokių juodojo humoro perliukų, absurdo dvieilių, žaisdavo kalambūrais, juokingais sąskambiais, žaviomis nesąmonėmis...
Nepaprastai komunikabilus ir šiltas. Pamenu, buvo tiek „prisicementavęs“ prie literatūrinės bendruomenės, kad net ir „Poezijos pavasario“ programose su meile buvo pristatinėjamas „poetu“. Vilniaus baruose, gatvėse, muzikiniuose kontekstuose jį žinojo visi – sakyčiau, jis pats jau buvo virtęs neatskiriama Vilniaus senamiesčio dalimi – susigūžusiu siluetu su balta lazdele ir fleita rankose, tūnančiu tai ant universiteto „laktos“, tai ant laiptų prie Lietuvos rašytojų sąjungos rūmų.
Po žūties leidau Remiui apsigyventi mano poezijoje. Jis, manajam poezijos pasauliui nemažai davęs, tikrai to nusipelnė. Tačiau tai – kaip ir lošimo kauliukai, kuriuos subėriau į Remio kapą šešetais į viršų – itin asmeninis santykis su šia šviesia ir linksmai bohemiška, jau amžinybėje visa gerkle „Pasvacyk, antela“ (pagal grupės „The Doors“ dainos „My Wild Love Is Crazy“ melodiją) plėšiančia siela. Norėtųsi ir kitokio. Esu parašęs libretą roko operai „Remis“, kur jis paverčiamas Klajojančiu Fleitininku – Vilniaus senamiesčio vaiduokliu. Man regis, tai pats tinkamiausias Remio asmenybės apibūdinimas. Telieka laukti, kol Domantas Razauskas sukurs jai muziką.“
