Pasak kritikų, sunku įsivaizduoti geresnę rašytojo, Nobelio ir Pulizerio premijų laureato Ernesto Hemingway'aus (Ernesto Hemingvėjaus) (1899–1961) biografiją.
Keturiolika metų rašytojas ir knygos autorius buvo artimi bičiuliai. Tarp 1948-ųjų ir 1961-ųjų jiedu keliavo drauge iš Niujorko į Paryžių, važinėjo žiūrėti koridos po visą Ispaniją, žvejojo Kubos vandenyse, medžiojo Aidahe.
Keliaudami visą laiką dalijosi mintimis. Rašytojas prisiminė savo vaikystę, ketvirtojo dešimtmečio literatūrinį Paryžių, tikrus įvykius, kuriais grindė savo grožinę kūrybą. Hočneris viską užsirašinėjo.
Jie buvo kartu Venecijoje, Romoje, Šiaurės Amerikoje, Rivjeroje. Taip pat ir minėtame Aidahe, kur 1961 m. Hemingvėjus nusižudė. Šie užrašai – tai prikaustantys dėmesį atsiminimai. Jie papildyti autoriaus įžangos žodžiu ir iliustruoti niekada nespausdintomis nuotraukomis iš jo asmeninės kolekcijos. Tėtušis Hemingvėjus – unikalus ir užburiantis kūrėjo portretas.
Kaip, po velnių, įmanoma rašyti ir tuo pat metu verkšlenti dėl savo asmeninių tragedijų? Reikia priimti jas išskėstomis rankomis, nes tikri rašytojai tik po labai skaudžių sukrėtimų ima rašyti rimtai. Jeigu pavyksta išsilaižyti žaizdas, vadinasi, tau pasisekė – dabar gali apie tai parašyti, skausmą gerbdamas ne mažiau, nei mokslininkas gerbia savo laboratoriją. Nevalia nei apgaudinėti, nei apsimetinėti. Skaudulį reikia pašalinti garbingai.
A.E.Hotchneris. „Tėtušis Hemingvėjus. Draugo atsiminimai“. Leidykla „Gimtasis žodis“. Vilnius, 2013.
