Jo knygelė vaikams „Uncle Shelby’s ABZ“ buvo išleista 1961 m., bet iki šiol ji labai populiari, rašo portalas shelsilverstein.tripod.com.
Vėliau Sh.Silversteinas parašė knygą vaikams „Lafcadio, the Lion Who Shot Back“ ir „Dovanų medį“ – knygą, kuri skirta ir vaikams, ir suaugusiesiems. Kitąmet ši knygelė švęs penkiasdešimtmetį, o šiemet ją iš anglų kalbos išvertė poetė Violeta Palčinskaitė, išleido „Tyto alba“.
„Dovanų medį“ 1964-aisiais išleido leidykla „Harper & Raw“ vos 7 tūkstančių egzempliorių tiražu, bet netrukus ji nepaprastai išpopuliarėjo ir sulaukė daugybės kartotinių leidimų, buvo išversta į dešimtis kalbų, tarp jų – į kinų, japonų, hebrajų, net lotynų.
Knygoje pasakojama alegorinė istorija apie obelį ir berniuką. Vaikystėje berniukas dažnai ateidavo pažaisti prie medžio, mėgo laipioti jo šakomis, ant jų suptis ir valgyti obuolius. Obelis buvo laiminga, matydama žaidžiantį vaiką ir visada stengėsi jam padėti. Vis dėlto laikui bėgant berniukas iš medžio ėmė prašyti vis daugiau.
Paaugusiam berniukui prireikė pinigų. Tada obelis pasiūlė parduoti obuolius. Suaugęs jis užsimanė namo, tad obelis pasiūlė nupjauti jos šakas. Vėliau jam prireikė valties, taigi obelis pasiūlė nupjauti kamieną ir pasidaryti valtį.
Galiausiai iš obels liko tik kelmas. Knygos pabaigoje berniukas, jau tapęs senuku, nori tik ramybės ir vietos pailsėti, tad obelis pasiūlo prisėsti.
Garsas apie knygą sklido iš lūpų į lūpas. Paprastutė istorija, aprašyta knygoje, sukėlė tiek šurmulio, kad imta svarstyti, ką medis galėtų simbolizuoti. Taip atsirado daugybė interpretacijų. Vienų jų skelbia, kad ši istorija – alegorija, skatinanti susimąstyti apie žmogaus pareigą gamtai.
Neapgalvotai imdamas viską, ką duoda obelis, berniukas praranda galimybę naudotis jos vaisiais ateityje.
Buvo manančių, kad obelis – tai Jėzus Kristus, o jos pasiaukojimas – idealaus krikščioniško elgesio modelis.
Feministės obelyje įžvelgė tradicinį išnaudojamos moters (motinos, pasiaukojančios sūnaus labui, arba žmonos, viską atiduodančios vyrui) įvaizdį. Pats autorius vengė bet kokių traktuotės tikslinimų ir tvirtino, kad šioje istorijoje kalbama tiesiog apie dviejų žmonių santykius, kai vienas duoda, nieko nereikalaudamas, o kitas tai priima.
2001 m. jau buvo parduota daugiau kaip 5 milijonai „Dovanų medžio“ egzempliorių ir „Publishers Weekly“ sudaromame geriausių vaikiškų knygų sąraše ši knyga atsidūrė 14 vietoje.
2011 m. bendras knygos tiražas jau buvo pasiekęs 8,5 milijonus. 1999-2000 m. Nacionalinė edukologų asociacija geriausių vaikiškų knygų šimtuke šiai knygai skyrė 24-ą vietą, o mokytojai – net trečią. 2012 m. žurnalo„Scholastic Parent & Child“ sudarytame geriausių vaikiškų knygų šimtuke „Dovanų medžiui“ teko garbinga devinta vieta.
Šiuo metu geriausių vaikiškų knygų sąraše, skelbiamame portale „Goodreads“, ji užima trečią vietą.
„Dovanų medis“ sulaukė ne vienos ekranizacijos: 1973 m. buvo sukurtas 10 minučių animacinis filmukas, išlaikantis originalią Shelo Silversteino iliustracijų stilistiką. S. Silversteinas pats prodiusavo animacinę „Dovanų medžio“ versiją, sukūrė jai muziką ir skaitė tekstą. 2002 m. belgų kūrėjai sukūrė dar vieną animacinį filmuką, tik šįkart 5 minučių trukmės. 2007 m. pasirodė trečioji versija – irgi 5 minučių. Be to, „Dovanų medis“ Spike’ą Johnze’ą įkvėpė sukurti trumpametražį filmą „I’m here“. Pagrindinis jo veikėjas Shelo Silversteino garbei pavadintas Sheldonu.
1979 m. Jacksonas ir Dellas mokymo tikslu parašė alternatyvią „Dovanų medžio“ versiją „Kitas dovanų medis“. Jų knygelėje buvo pasakojama apie du medžius, šalia kurių mėgo žaisti berniukas. Viena obelis elgėsi taip, kaip savo knygoje aprašė S. Silversteinas, ir galiausiai iš jo liko tik kelmas, o kita obelis berniukui davė tik obuolius, nesiūlė jam savo šakų ir kamieno. O šios istorijos pabaigoje kelmas nuliūsta, kai senas žmogus prisėda šakas išsaugojusio medžio šešėlyje.
Šį interviu Shelas Silversteinas davė 1964 metais.
- Kaip atsitiko, kad pradėjote rašyti ir piešti vaikams?
- Netikėtai. Pats niekada neplanavau rašyti knygų vaikams ar piešti joms iliustracijų. Mano bičiulis Tomis Ungereris (prancūzų iliustratorius ir rašytojas, išleidęs daugiau kaip 140 knygų vaikams ir suaugusiesiems; 1998 m. apdovanotas Hanso Christiano Anderseno medaliu. – Red. past.) griežtai pareikalavo, kad susitikčiau su leidėja, o ji, Ursula Nordstrom, mane įtikino, kad Tomis visiškai teisus – aš turiu kurti knygas vaikams.
- Jūs ir piešiate, ir rašote knygas. Ar pasitelkdamas skirtingas išraiškos priemones stengiatės perteikti skirtingus dalykus?
- Kai ką galima pasakyti piešiniais, bet yra temų, kurioms labiau tinka tekstinė forma. Negaliu pasakyti, ar savo mintis reiškiu tinkamiausiu būdu, bet aš jas bandau išreikšti kurdamas eiles, rašydamas dainas ir piešdamas.
- Garsėjate puikiomis iliustracijomis ir taikliomis karikatūromis. Ar satyriniai piešiniai tokie pat svarbūs kaip satyrinė proza?
- Sunku pasakyti. Karikatūra pasiekia daugiau žmonių, bet jos sukeltas įspūdis – trumpalaikis. Vartydami žurnalą, žmonės karikatūrą pastebės ir supras daug greičiau nei apsakymą. Ir vis dėlto, jei istorija paveiki, ji palieka daug didesnį įspūdį ir jis išlieka ilgiau. Retas atvejis, kad karikatūra stipriai paveiktų skaitytojus. Tam tiesiog nepakanka laiko ir vietos.
- Kas svarbiau piešiant karikatūrą – priversti skaitytoją juoktis ar perteikti tam tikrą mintį?
- Patikėkit, žmonės mėgsta juoktis, mąstydami apie kokią nors idėją. Kitaip jiems tektų ilgai galvoti, kol ją perprastų. Geram karikatūristui idėjos neužtenka. Būtinas ir humoro jausmas. Kita vertus, visą gyvenimą juokausi – tuomet žmonės nežiūrės į tave rimtai.
- Ar egzistuoja kokios nors humoro mados?
- Humoras visada priklauso nuo epochos, nuo to meto mąstysenos. Mūsų amžius labai analitiškas ir tai atsispindi karikatūrose.
Vis dažniau karikatūrų objektu tampa žmogaus proto veikla, net ir pati psichoanalizė, psichologinės problemos. Šiais laikais karikatūros žanras žengia toliau, o ir pati vaizduotė siekia toliau nei prieš keletą metų, kai svarbiausia buvo situacijos komiškumas. Tas pat galioja ir komikams.
Scenoje pasirodantys komikai labiau remiasi ne vizualiniu humoru, o komentarais. Yra komikų, kurių klausydami leipstame iš juoko, bet jei vien žiūrėtume į juos, juokas tikrai neimtų. Vis dėlto dabar yra ir tokių atlikėjų, kurie geba ne tik šmaikštauti, – juos smagu ir stebėti. Tai idealus atvejis. Tas pat ir su karikatūromis: svarbiausia – pasitelkiant humorą išsakyti gilią mintį.
- Kaip manote, ar įžengėme į satyros amžių? Ar satyrikai dabar turi daugiau laisvės?
- Be jokios abejonės. Svarbu prisiminti, kad vertindami kieno nors darbą – komiko, karikatūristo ar rašytojo – suvokiame, jog jų kūryba dabar gilesnė ir aštresnė, palyginti su tuo, kas buvo prieš 20 metų. Mes jaučiame, kad jie drąsesni ir kalba apie tai, kas prieš 20 metų buvo nutylima, apie tai, ko anksčiau niekas nedrįsdavo pajudinti. Tai lyg kopimas į kalną, skaptuojant laiptelius ir tam, kuris ateis po tavęs, kad jis užkoptų dar toliau.
Be tų „laiptelių“ kūrėjui ne visada užtektų drąsos eiti toliau, galbūt žmonės net nepriimtų jo darbo, jo niekas nespausdintų. Yra žmonių, kurie nespėja žengti koja kojon su laiku, ir jie natūraliai atsisijoja. Yra ir tokių, kurie jaučia laiko dvasią ir daugybė žmonių jais seka, vertina jų kūrybą.
Bet yra ir tokių kūrėjų, kurie pralenkia savo epochą. Jei atsilieki, liksi nepastebėtas. Jei eini koja kojon su laiku, nebūsi geresnis ar įdomesnis už visus kitus. Todėl geriausia truputėlį juos lenkti. Tiesa, jei per daug išsiverši į priekį, žmonės nesupras, apie ką tu kalbi.
- Kaip manote, ar žalinga leisti keturiolikamečiui skaityti literatūrą, kuri valstybės nuomone yra smerktina?
- Mano galva, tokius dalykus turi kontroliuoti tėvai, tik jie gali įvertinti savo vaiko emocinį stabilumą, jo protinius gebėjimus ir trūkumus. Manau, tėvai – vieninteliai, kompetentingi spręsti klausimą, ar jų vaikas gali kažką skaityti, ar ne.
- Nelabai mėgstate duoti interviu ir interpretuoti savo kūrinius, kad ir „Dovanų medį“, kuris labai skirtingai aiškinamas. Tokia jūsų filosofija?
- Ne. Išvis niekad nereikia aiškinti, kas slypi už tavo žodžių ar kas slypi tavo kūriniuose. Tai nėra svarbu. Svarbiau užduoti sau klausimą: ar tavo kūriniui kažko trūksta ir jis neįtikinamas, kad jam reikia paaiškinimų? Ar jis nepakankamai aiškus?
Tuomet patobulink jį, padaryk aiškesnį, kad nereikėtų jokių paaiškinimų. Pagaliau, juk negali bėgioti paskui kiekvieną pirkėją šūkaudamas: „Ateik čia, išgerkime kavos ir aš papasakosiu tau, ką iš tikrųjų norėjau pasakyti šia knyga.“
Arba: „Tu net neįsivaizduoji, ką aš norėjau parodyti šiame filme!“ Jie žino, ką tu sukūrei. Žino, ką norėjai pasakyti. Negali bėgioti nuo vieno prie kito pasičiupęs savo knygą ar įrašą ir aiškinti jiems, ką galvoti. Netikiu paaiškinimais, bet jei kas nori tuo užsiimti – prašom! Aš tikrai nekursiu jokios Silversteino filosofijos!
- Dirbate net keliose skirtingose sferose. Kažkas yra pasakęs, kad jei žmogus išties kūrybingas, jis gali dirbti bet kurioje srityje – ar tai būtų menas, ar rašymas, ar muzika. Tai tiesa?
- Beveik, bet ne visai. Manau, jei esi kūrybingas, gali dirbti keliose artimai susijusiose srityse, kur reikalingas kūrybiškumas, bet visada bus sričių, kurios tau nepavaldžios. Pavyzdžiui, žmogus, kuris puikiai valdo žodį, gali būti ir rašytojas, ir poetas, ir dainų tekstų kūrėjas, bet jei jis išmėgins jėgas kurdamas skulptūras, veikiausiai rezultatas bus nekoks.
Žmogus, kuris turi gerą akį, gali puikiai piešti, tapyti ir netgi užsiimti drabužių dizainu. Taip pat jis galėtų kurti scenovaizdį, kostiumus spektakliams ar darbuotis kitose panašiose sferose, jei tik jį tai traukia. Tikiu, kad žmogus, puikiai besijaučiantis vienoje iš meno sričių, bus ne mažiau atidus ir kitose srityse, bet jo galimybės pasireikšti gali būti ribotos.
Geras tapytojas puikiai vaizduoja gyvenimą, todėl jis nesunkiai gali būti jautrus rašytojas ir pasakotojas, bet talentas rašyti – tai šis tas daugiau nei tiesiog gebėjimas ką nors įžvelgti. Talentas tapyti – irgi šis tas daugiau nei tiesiog gebėjimas matyti spalvas, pagauti formą. Čia viską lemia meistriškumas, įgūdžiai.
- Kaip manote, kūrybingumas – įgimtas ar išugdomas?
- Ir viena, ir kita. Mano galva, žmogus gimdamas atsineša į šį pasaulį polinkius, nuojautą ir tam tikrą suvokimą bei įžvalgumą, bet jis turi lavinti savo įgūdžius. Viena be kito nieko nereiškia. Pažinojau žmonių, kurie pasižymėjo ypatingais techniniais įgūdžiais, bet neką tepasiekė. Taip pat pažinojau talentingų žmonių su fantastiška intuicija, bet jie nesivargino mokytis amato gudrybių.
Šiais laikais meistriškumas išėjęs iš mados. Jauni žmonės neturi kantrybės siekti meistriškumo. Jie vadovaujasi principu: „Mąstau, vadinasi, esu.“ Bet to negana. Tai ydingas požiūris. „Darau, vadinasi, esu“ – štai tinkamas požiūris. Jei nieko nedarai, vadinasi tavęs nėra. Neužtenka galvoti, neužtenka tiesiog jausti.
Žmonės nori būti vertinami dėl savo ypatingo jautrumo, kilnių minčių arba aukštų idealų, bet to per mažai. Turi kažką su tuo daryti, kitaip didingiausias romanas taip ir liks nepublikuotas, o puikiausia drobė – nenutapyta. Kas gi čia gero? Nieko gero, jei tu tik aptarinėsi tai su savo draugais kavinėse ar baruose.
- Vadinasi, nepateisinate dykaduonių?
- Pateisinu, bet tik tuo atveju, jei jie patys nori dykaduoniauti. Yra žmonių, nuolat tvirtinančių, kad jie – nepriklausomi. Kitais žodžiais tariant, jie neina į darbą.
Jie neuždirba pinigų, nieko nekuria, bet jie ir nenori to daryti. Niekas jiems neaiškina, ką daryti, ir jie laiko save laisvais. Tik aš nemanau, kad tai laisvė, jei daug ko negali sau leisti. Anokia čia laisvė, jei tiesiog gyveni mieste, apsuptas žmonių, pasirinkusių tam tikrą gyvenimo būdą. Visa, ką tu turi, – tai laisvė negyventi taip, kaip jie.
Man laisvė reiškia galimybę rinktis – daryti ką nors ar nedaryti. Jei žmogus nenori kažko daryti, jei jis nori rengtis tam tikru stiliumi arba elgtis kaip nors kitaip, jis turi tam teisę. Jei jis nieko nenori veikti, gali sėdėti sau nieko neveikdamas, bet tegu nesitiki, kad kiti parūpins jam sumuštinį su mėsa, išskalbs kojines ar nuvaikys muses.
Turi pats savimi pasirūpinti. Jei nori gyventi lauke, ką gi, puiku, bet nesiskųsk, jei kils vėjas. Negaliu pakęsti tų amžinų virkavimų...
-Ar jūsų knygose esama socialinio krūvio?
- Tikiuosi, kad visa, ką darau, turi socialinį krūvį, bet tai nereiškia, kad knygose bandau apie kažką trimituoti. Tai tiesiog geros knygos vaikams. Jose atsispindi mano idėjos, bet vis dėlto pirmiausia jos skirtos vaikams.
Norėčiau, kad tėvai jas pirktų, skaitytų ir rastų jose idėjų. Pavyzdžiui, viena mano knygų („Lafcadio, the Lion Who Shot Back“) dedikuota Bobui Cosby, kuris labiau nei kas kitas paveikė mano – ir dar daugybės kitų rašytojų – kūrybą. Bobas Cosby – vienintelis geras dalykas, nutikęs man Roosevelto universitete. Jis išmokė mane kurti. Tai buvo vienintelis atvejis, kai aš iš tikrųjų mokiausi kurti.
- Kodėl nebaigėte studijų Roosevelto universitete?
- Dėl daugelio priežasčių. Pirma, mane pašaukė į kariuomenę. Antra, greičiausiai aš ir taip nebūčiau jo baigęs, nes mano pažymiai buvo prasti. Būčiau metęs studijas, nes man užteko ir koledžo. Tiesą sakant, man net koledžo buvo per daug.
- Ar jaučiate sentimentus prisimindamas studijų metus?
- Ne. Veikiau apgailestauju, kad išvis ten lindau. Man derėjo užsiimti tuo, ką geriausiai mokėjau. Turėjau tiesiog gyventi savo gyvenimą. Įsivaizduokite – tuos ketverius metus aš galėjau keliauti po Europą, sutikti naujų žmonių, apsilankyti Tolimuosiuose Rytuose, Afrikoje arba Indijoje, keistis idėjomis su kitais, skaityti ką panorėjęs ir kada panorėjęs. Vietoj to aš leidau laiką universitete. Nei aš ten daug išmokau, nei smarkiai pasilinksminau. O tai blogiausia, kas gal nutikti vyrukui. Mokiausi ten trejus metus, bet nepajutau jokio ypatingo stimulo kurti.
Mokiausi ir vakariniame skyriuje, tai man labai patiko. Dar buvo įdomu dirbti Roosevelto universiteto laikraštyje „Torch“. Kartais mums buvo mokamas atlyginimas, bet pasitaikydavo laikotarpių, kai pinigų pritrūkdavo. Redakcijoje buvo labai miela rašomoji mašinėlė. Ji buvo labai sena, ir aš sutikau paimti ją vietoj 25 dolerių, kurių man negalėjo išmokėti.
Laikraščio redaktorius labai stengėsi ir darė viską, ką galėjo dėl savo komandos. Nieko keista, kad ėmė atsiskaitinėti rašomosiomis mašinėlėmis. Jų jis turėjo daugiau nei pinigų algoms. O mašinėlės jau buvo gerokai išklerusios... Taip, darbas laikraštyje man labai patiko.
- Kuo planuojate užsiimti dabar? Gal įrašysite naują plokštelę?
- Mielai įrašyčiau savo dainų plokštelę, jei studija pasiūlytų. Norėčiau įrašyti daugiau rimtų dainų. Bet dabar mano dainas ir taip dainuoja daugybė grupių.
- Ar kada galvojote rimtai užsiimti rašymu arba vaidyba?
- Žinoma, galvojau, bet juk iki šiol to nedarau. Spėju, jei kažko nedarai, vadinasi ir nenori daryti. Vien šiais metais išeis dar penkios mano knygos ir ateity aš rašysiu dar daugiau. Taip pat piešiu žurnalui „Playboy“ ir, be abejonės, keliausiu.
