Nežinau, kodėl mane įkalbėjo, kad parašyčiau šiai knygai recenziją. Aš juk sakiau, kad nieko gero nebus. Čia tas pats, kaip prašyti kokio užkietėjusio rasisto, kad parašytų atsiliepimą apie darnios rasinės sklaidos almanachą, išleistą Nigerijoje ir finansuojamą Jordanijos multikultūrinės plėtros rėmimo fondo, redaguotą Nidos Vasiliauskaitės.
Bet pabandysiu.
Aš deklaruoju interesą ir poziciją: aš visa savo juoda širdele nekenčiu teatro (tam yra priežasčių, jaunystės traumos ir panašiai), ir man nėra labiau apgailėtinų vietų, kur viskas labiau nepatiktų, negu buvusi Jugoslavija.
Kai Billas Clintonas NATO pagalba dulkino Serbiją iš oro ir sprogdino tiltus kaip video žaidime, aš žiūrėjau į visa tai su blogai slepiamu pasimėgavimu. Aš toks, mylėkite mane tokį.
O ši knyga yra kroatų dramaturgo trilogija: trys pjesės, kurių veiksmas visos vyksta būtent toje buvusioje Jugoslavijoje, kurių kiekviena baigiasi pagrindinio veikėjo savižudybe (nes kaip gi kitaip), ir kur veikėjai yra pensininkai, banditai, prostitutės ir dar daugiau pensininkų. Buvę politiniai kaliniai. Visi traumuoti nykaus, beviltiško ir purvino rytų Europos gyvenimo, kuriame didžiausios dramos ir konfliktai yra etninio ir provincialaus idiotizmo padarinys.
Mano neskanus ryšys su teatru yra lengvai paaiškinamas. Jaunystėje, studijų laikais, turėjau per daug draugų, kurie buvo gryni teatro snobai, ir, rūkydami prie Dramos teatro Vilniuje mažosios salės durų, girdavosi savo pažintimis su aktoriais ir juos vadino vardais. Čia kaip tie, kas sostinėje ne šiaip vaikšto po restoranus, bet kalbėdami apie juos, visada nepamiršta pabrėžti, kad žino, kas ten šefas ir/arba savininkas.
Vytas, Gedas, Saulius – „eisiu pas Arvydą vakarienės, pažiūrėsiu, ar jau atėjo į protą ir pataisė meniu“. Oi. Net šiurpas perbėgo. Tai tiek apie teatrą.
Man sunku paaiškinti, kodėl man tokią antipatiją kelia buvusios Jugoslavijos kraštų kultūra. Na taip, kažkada vienintelis dalykas, kuris buvo baisiau už rusišką TV produkciją, buvo per tarybinę televiziją kartais rodoma jugoslavų estrada. Bet nejau viskas nuo to?
Ne nuo to tas viskas. Paskaičius pjeses iš „Pomirtinės trilogijos“ (nesakau – perskaičius, nes kruopščiai ir nuo pradžios iki galo dramaturgijos popieriuje man skaityti neišeina, teatre dar galiu išsėdėti, bet skaityti pjesę popieriuje yra tas pats, kaip susipažinti su paveikslu, klausantis ausinėse, kaip kas nors pasakoja, kas ten pavaizduota – pjesė yra žaliava pastatymui, o ne kūrinys, skirtas skaityti), man pasidarė aišku, kame reikalas.
Teisininko išsilavinimą turintis kroatų dramaturgas (na, žinoma, kaip ir priklauso, jis dar ir režisierius, ir kompozitorius, ir atlikėjas – mažų šalių talentai visada daugialypiai; jei nori gyventi toje mažoje baloje, turi daryti viską, o jei reikia, net ir vestuvėse pagroti) rašo puikiai. Per puikiai.
Dialogai tokie tikroviški, kad, atrodo, jauti burnos ertmėje šlykštų pigaus tabako skonį, užuodi pigius rytų europiečiams pagal kainą optimizuotus kvepalus ir matai visus tuos ūsus ant vyresnių žmonių (vyrų, o kartais ir moterų), ir apčiuopi visą tą marozų drabužiais aprengtą apgailėtiną provincijos bravūrą ant jaunuolių ir jų plėšrokų patelių.
Ir nuo to yra baisu ir atgrasu skaityti šiuos tekstus. Dramaturgas rašo personažus visiškai iš gyvenimo, lupdamas tikslias ir daug pasakančias detales, trupinius, smulkmenas – nuo telefonų, kur baigėsi kreditas ir nebegalima paskambinti, iki pensijų, kurios tokios mažos, ir kurių negana, iki laidotuvių, kaip pagrindinio gyvenimo akcento, kur susitinka visi gyvieji, laukdami savo eilės, kol bus jų laidotuvės – kaip dovana likusiems gyviesiems.
Kapinės, kaip labiausiai lankoma vieta. Ir paminklai, antkapiai – Dieve mano, kokie jie brangūs tiems žmonėms, kokie jie svarbūs, lyg kažkam rūpėtų, kuo, kokiu akmeniu ir su kokiu piešiniu jo palaikai prislėgti žemėje.
Tų žmonių gyvenime mirtis yra ne kaip taškas ar brūkšnys, bet kaip pirmo svarbumo įvykis, kuris vertas ne tik aptarimo ir prisiminimo, bet ir visapusiško įvertinimo – kas, kaip, nuo ko, žuvo ar mirė, kur. Kur kapas. Kur palaidotas.
Baisiausia yra tai, kad visos tos mirtys ir kančios, visi tie sudraskyti gyvenimai yra absoliučiai dėl nieko. Dėl nesąmonių. Visas Balkanų tautų mišinys su savo neva skirtingomis tapatybėmis yra didelė apgavystė: kaip jums patinka vien tas beprotiškas buvusios Jugoslavijos gyventojų rašymas arba lotyniškais rašmenimis, arba kirilica, kuriuos abu dažniausiai supranta visi, kas moka tą kalbą, bet vieno ar kito pasirinkimas kažką reiškia – dažniausiai tai, kad galima ginkluotis, stoti į reguliarią kariuomenę arba, iš bėdos, į partizanų būrius, ir eiti šaudyti tų, kieno rašmenys kitokie, negu tavo.
Pasaulio akimis žiūrint, visos tos tragedijos yra net ne baisūs likimo pasirinkimai, o tiesiog toks kraštas, kuriam iškrito blogos kortos – kažkoks užkampis, per savo ūsuotą valstietišką apsileidimą net nesugebėjęs normaliai atlikti Europos tautų formavimosi į valstybes prieš gerą šimtmetį (lietuviai, ir tie kažkaip sugebėjo), ir pasilikę tokiam ne iki galo iškeptam, kvailų kompleksų ir blogai suprastos garbės pagardintame blogos formos kepale, kuris, kaip bepasuksi, patraukliai neatrodo. Ir jie visi visada geria kokią velnio slyvų užpiltinę ar trauktinę, iš apmusijusio butelio su limonado etikete.
Jau žinau, jau žinau, kodėl man taip nepatinka tas kraštas, ir kodėl aš niekaip negaliu džiaugtis tuo glorifikuojamu absurdu, tais liūdnais burliokiškais juokais ir begaliniu – kaip kokio ilgo nenutrūkstamo juodo snarglio – graudulio ir beviltybės tampymu ir vyniojimu ant kumščio ir ant visų kitų turimų daiktų, greičiausiai ant nelegaliai laikomų šaunamųjų ginklų, kur kiekvienas yra buvęs sukilėlis, disidentas, partizanas ar kitoks kareivis.
Suprantate? Toks gyvenimas negali būti siekiamybė, tokiu gyvenimu negalima didžiuotis, ir tas visas gana didelis agrarinis Balkanų kraštas yra iš esmės vienas labai išsiplėtęs kolūkis, su kolūkiniais vargais ir rūpesčiais, ir net meilėmis negražiomis ir vulgariomis, kur sentimentai šleikštokai cukriniai ir dirbtinai dažyti, kaip tos cukraus širdutės kaimo jomarkuose.
Kaimiškumas, lendantis pro visus plyšius, penkiasdešimt rudo kaimiškumo atspalvių – būtent tai yra trumpas „Pomirtinės trilogijos“ apibūdinimas, ir būtent todėl man šių dramų skaitymas buvo kančia.
Nes provincialumas ir kaimiškumas yra tai, ko aš labiausiai nekenčiu savo krašte, ir būtent todėl aš nenoriu, kad man apie jį primintų dar kartą.
Be to, aš suvokiu, kad tai, kaip aš matau tą buvusią Jugoslaviją ir jos gyventojus, ir yra tai, kaip žmonės iš Vakarų mato mus, lietuvius (ar latvius, ar kitokias rusų atmainas).
Ir aš visai nenoriu, kad man apie tai primintų.
