„Kas savaitę – tai Utena, tai Jonava, tai Alytus, ir t.t. Ir visur – vienas klausimas: „Ar knygų atvežėt?“ Pasak R.Janutienės, knygų atspausdinta pakankamai, jos atiduotos platintojams, tačiau kuo toliau nuo Vilniaus, tuo didesnis deficitas. „Atneša žmonės visiškai suskaitytus egzempliorius, o bibliotekininkės pasakoja, kad prie „Raudonos Dalios“ – kelių savaičių eilė“, - stebisi pertekliaus laikais atsiradusiu deficitu R.Janutienė.
Kažkas mėgino sudeginti „Raudonąją Dalią“
Tačiau keisčiausias žurnalistei pasirodė atsitikimas, kai viena moteris po susitikimo atnešė gerokai „apskrudusią“ ir lyg kokiu aštriu daiktu persmeigtą „Raudonąją Dalią“. „Moteris pasakojo, kad tai suniokotą knygą rado numestą prie autobuso stotelės“, - prisimena žurnalistė: „Paprašė autografo ir išsinešė. Sakė, saugos kaip muziejinį eksponatą, liudijantį, kad ir XXI amžiuje nepageidaujamas knygas degina“.
Anot R.Janutienės, socialiniame tinkle įvyko eksperimentas. Žmonės ėjo į knygynus ir klausė: „Kur ta knyga“. Paaiškėjo, kad kuo toliau nuo didžiųjų miestų, tuo mažesnė tikimybė gauti galimybę pažinti tikrąjį Dalios Grybauskaitės veidą. „Socialinio tinklo draugai pastebi, kad neretai, jei knyga ir yra knygyne, tai jos reikia reikalauti, tada ištraukia iš po prekystalio. Ypač tai būdinga vienam dideliam knygynų tinklui, kuris turėjo knygų platinimo monopoliją sovietmečiu“, - pasakoja žurnalistė.
Žurnalistė nusprendė pasidalinti knygos ištraukomis su lrytas.lt portalo skaitytojais.
Iš „WikiLeaks“ paviešinto JAV diplomatų susirašinėjimo:
„Ji pateikia save kaip sprendimų dėl visko, kas svarbu, priėmėją“, – pasakojo mums vienas patarėjas. – Grybauskaitė didžiuojasi esanti tiesmuka ir visiškai dalykiška. Ji daug dirba, suplanuoja vos kelis susitikimus ir geriau už kitus žino, kas veikia (ir neveikia).
Turniškėse kaip namie
Turniškės. Ankstus rytas. Gal penkios, o gal – vos po ketvirtos.
– Ji – vyturys, – atsiduso buvusi Prezidentūros pelėda.
Grybauskaitė keliasi anksti, o į darbą susiruošia greitai. Ji jau ilgokai nekeičia šukuosenos ir makiažo.
– Anoks čia stebuklas: žydru šešėliu tepteli voką, brūkšteli tušo šepetėliu - ir į limuziną, – šaiposi specialistė, grimavusi Grybauskaitę parodijavusią aktorę.
Kortežas jau laukia. Kadencijos pradžioje dar buvo vaidinama demokratija. Tačiau švyturėliais – posovietinio elito pamėgtu būdu įveikti automobilių spūstis – nebuvo naudojamasi tik kelis mėnesius. Dabar į tai žiūrima netaip skrupulingai.
Grybauskaitė – nebe naujokė. Santykiai su dalimi tautos pabjuro. Vieną dieną Antakalnio gatvėje, visų Turniškių gyventojų kelyje į darbą, ant mūrinės tvoros šalia „Humanos“ dėvėtų drabužių parduotuvės atsirado grafitis „F...ck the president“. Nugremžė iki vakarinio kortežų parado namo. Gal kas pamanė, kad tai – asmeniška?
Prieš septynias Grybauskaitė jau darbe.
– Dar nespėju atsisėsti prie stalo – skambutis. „Ar tu skaitei?!“ – klausia. Nėra reitingo – nėra valdžios. Todėl Turniškėse, prezidentų rezidencijoje, kiekvienas kėsinimasis į įvaizdį ir tautos malonės nuošimčio praradimas vertinamas labai skaudžiai.
Grybauskaitė – pirmoji tos rezidencijos gyventoja. Joje turėjo apsigyventi Paksai, bet nespėjo. Apkalta, pasibaigusi draudimu iki gyvos galvos eiti renkamąsias pareigas. Pakso šmėkla persekioja ir Grybauskaitę:
– Negaliu padėti, nes man bus kaip Paksui, – citavo Prezidentę Neringa Venckienė, skambiausio per jos prezidentavimą skandalo herojė.
Nepaisant to, įsikrausčiusi į Daukanto aikštę, Prezidentūros posėdžių menėje Pakso portretą Grybauskaitė pakabino greta Kazio Griniaus ir Antano Smetonos.
Venckienę Grybauskaitė išsikvietė į Daukanto aikštę. O rezidencijoje Turniškėse ji dažniausiai priiminėja Vytautą Landsbergį. Profesoriui ir buvusiam kolegai iš Aukštosios partinės mokyklos Česlovui Juršėnui Prezidentės rezidencijos durys visuomet atviros. Buvę Prezidentūros darbuotojai pasakoja, kad po Landsbergio vizitų Grybauskaitė į darbą atvykdavusi su pluošteliu lapelių, ant kurių – pastabos. Jas skaitydama paskirstydavo užduotis patarėjams:
– „Profesorius sakė tą, profesorius sakė aną...“, – prisiminė vienas iš gausių buvusių Grybauskaitės patarėjų. Vienas iš tų, prie kurių pavardžių ji iki gyvos galvos padėjo riebų minusą. Smarkiausiai iš visų buvo supykta ant Lino Balsio.
– Vargšelis Linas... Kai jis išdrįso pasitraukti iš jos komandos, ir dar pareiškęs, jog pasitraukia dėl to, kad nesutapo požiūriai į visuomenės ir valstybės gyvenimą, ji prigrasino Algirdui Butkevičiui: jeigu šis drįsiąs Balsį įrašyti į socdemų sąrašą, ji niekada („Supratai? Niekada!“) neskirsianti jo premjeru.
Šis pasakojimas – dalis Seimo folkloro. Gali tikėti, gali netikėti, bet žmonės pasakoja.
O štai profesorius išlaikė Grybauskaitės patarėjo, žinoma, neformalaus, bet labai įtakingo, statusą visą jos buvimo valdžioje laiką. Kai tik savaitgalis – jis jau Turniškėse, pas „Lietuvos Dalią“.
Nuo Turniškių prasideda tai, ką žurnalistai vadina lietuviška „Rubliovka“. Kalvelės, samanėlės, „uogienojai kaip rūtos“, išlakus, saulės peršviečiamas pušynas...
Įsuki miškan iškart prie Antakalnio troleibusų žiedo, jau ir gali pradėti skaičiuoti. Ten tarp kelis hektarus užimančių dvarų įsikūręs ir buvęs kolūkio pirmininkas, o dabar – stambus verslininkas ir politikas Jonas Jagminas.
Toliau, kitoje dvarelių salelėje – Irenos Degutienės sūnaus šeimos „trys viename“. Trys namai, pastatyti leidimą gavus vienam. „Jie žadėjo sujungti juos galerijomis, tada bus kaip vienas“, – sakė man sostinės biurokratas, atsakingas už statybas.
Dar toliau, ties viso to grožio viduriu – Laurai. Lietuvos „oligarchų“ buveinė. Tai „Vilniaus prekybos“ devynetukas, grupė jaunų medicinos studentų, turėjusių ryžto dalyvauti privatizacijoje, o paskui prisikasusių iki valdžios, tapusių antra pagal dydį verslo grupe Lietuvoje ir įsikūrusių Lauruose, buvusios pionierių stovyklos teritorijoje.
Oi tie Laurai... Ant LEO skandalo sparnų į Lietuvą iš Briuselio ir atskrido nauja prezidentė. Dalia Grybauskaitė.
– Oligarchizacijos viršūnė! – piktinosi ji, o tauta plojo katučių.
Ta Dalia žadėjo ne mažiau nei Leninas nuo šarvuočio... Beje, Leniną Grybauskaitė citavo ir po Seimo rinkimų, o štai jos tankas pasirodė buvęs kartoninis.
Tai, kad ji apsigyveno Turniškėse, buvo pirmas ženklas, kad kalbos ir darbai gali nesutapti. Juk Turniškės nuo seno yra gyvenamos tų, kurie tautą engia ir skriaudžia... Jos įkurtos dar sovietmečiu – kaip aukščiausios valdžios rezervatas. Važiuojant Nemenčinės plentu, ir šiandien gerai matyti, kas – liaudžiai, o kas – valdžiai. Lygus, naujai išlietas kelias baigiasi iškart už posūkio į Turniškes.
Tačiau naujoji valstybės šeimininkė Turniškėms turėjo priekaištų.
2009 metų gegužę Dalia Grybauskaitė išėjo į savo rezidencijos Turniškėse tarpuvartę ir pareiškė:
– Aplinka, kaip matote, visa yra peršviečiama. Prezidentų rezidencija yra nepritaikyta saugumo poreikiams, – juoda griežto stiliaus palaidinukė, rimtas, tuomet dar labai sulysęs Prezidentės veidas bylojo, kad padėtį išties reikia taisyti. Valdo Adamkaus laikais tvarka Turniškėse pairo. Miestiečiai iš gretimų proletariškų Žirmūnų beuogaudami atklysdavo iki pat valdžios žmonių slenksčių.
Iškart po Grybauskaitės pastabos Vilniaus miesto savivaldybė uždraudė Turniškėse grybauti ir uogauti.
O rudenį rezidencijos apylinkėse imta versti medžius. 160 sveikų pušų vaitodamos viena po kitos virto į Turniškių samanas, kad Dalios Grybauskaitės saugumui būtų užtverta nauja tvora ir įrengti nauji apsaugos postai.
Bet ir užsitvėrusi nuo atsitiktinai užklydusių grybautojų ir dviračiais laigančių vaikų, Grybauskaitė nebuvo apsaugota nuo kaimynų žvilgsnių.
Dar sovietinei valdžiai statyta gyvenvietė buvo suprojektuota taip, kad valstybės vadovai galėtų laisvai bendrauti. Tačiau naująją Turniškių ir visos Lietuvos šeimininkę supa vien nepatikima publika. Per gatvę – Kristina Brazauskienė. Per tvorą – Adamkai. Nors ir senukai, bet pavojingi.
Valdas Adamkus, užuot žiūrėjęs televizorių, rašo memuarus. Piktinamai nemalonius. Grybauskaitės kontrolėn atitekęs Valstybės saugumo departamentas Adamkui už tokį valstybės žmonių „paslapčių“ išdavinėjimą netgi grasins byla.
Dabar artimiausi Turniškių kaimynai nebendrauja. Savaitgaliais čia niekas nebečirškina mėsytės ir kartu nevakaroja.
Net Adamkaus vilkšunis Sargis uždarytas aptvare. Bet čia ne tiek dėl Grybauskaitės nemeilės naminiams gyvūnams (jos namuose keturkojų nėra), kiek dėl Sargio santykių su velionio Algirdo Brazausko numylėtu trumpaplaukiu taksu Čikiu. Tas padaras, kurį Brazauskas paleisdavo žymėti teritorijos vieną patį, mėgdavo pakelti koją pririšto Sargio panosėje.
Amerikiečių Adamkų apsigyvenimas Turniškėse buvo logiškas, nes kai ponas Valdas buvo išrinktas, jie Lietuvoje neturėjo jokio nekilnojamojo turto. Tik tas šlepetes Šiauliuose, giminaitės bute prie lovos, kur jis esą nakvodavo, kai lankydavosi Lietuvoje.
Kodėl Grybauskaitė įsikraustė viena į tą milžinišką prezidentų rezidenciją, niekada nebuvo paaiškinta. Kodėl ji neliko gyventi savo privačiame name miesto pakraštyje, prie kelio į Molėtų plentą? Kaimynai nebūtų supykę.
Jiems Grybauskaitė buvo sava. Vienas iš jų pasakojo, kaip ji pati, įsivilkusi į beformę šimtasiūlę, kieme kapodavo malkas.
– Taip vyriškai, vienu smūgiu, – pasakojo kaimynas.
Tačiau ji, palikusi tą namą moteriškei, įvardytai „drauge“, įsikraustė į Turniškes. Tiesa, Prezidentė nekėlė į jas kojos, kol nebuvo nuverstos prezidentienės Laimos Paksienės svetainėje suręstos kolonos. Toks pagražinimas neatitiko naujosios šeimininkės skonio.
Ir vis vien. Grybauskaitė buvo teisi: jokio privatumo. Vakarais, kuriuos Prezidentė leidžia viena, tik patarnautojos draugijoje, kaimynai regi, kaip pro langą šmėkšteli siluetas šviesiu sportiniu kostiumu, o televizoriaus ekrane – „Dviračio žinios“. Prezidentūroje žino: jei bus siužetų apie JĄ, diena prasidės nuo aptarimo, kaip tai atsilieps Prezidentės įvaizdžiui.
„Ne, ji nekandidatuos antrai kadencijai, nes išprotės tose Turniškėse nuo vienatvės“, – Prezidentės gyvenimo būdas, bevaikystė, nebendravimas su giminaičiais, įsakmus bet kokios asmeninės informacijos apie save slėpimas yra Vilniaus grietinėlės nuolatinių apkalbų objektas. Kodėl ji nerengia vakarėlių? Su kuo švenčia Kalėdas, ir apskritai – ar švenčia, juk komunistė? Giminės – irgi tabu.
– Sykį užsiminė, kad kažkur turi brolį. Bet tai – bene vienintelis kartas, kai šnekėjo apie artimuosius. Dar vieną kartą važiavo lankyti kapelių, ir viskas, – pasakojo žmogus iš tos aplinkos.
– Pravažiavo, pas mane neužsuko. Dalytė atvyko į Latvelius aplankyti senelių kapų. Ten tuo metu buvo mano kaimynė. Prezidentė tik paklausė tos moters, kas prižiūri jos senelių kapus. „Bronės šeima“, – išgirdusi tokį atsakymą, Dalytė nuleido akis ir paprašė: „Tai perduokit jai nuo manęs linkėjimų“, – ne be nuoskaudos pasakojo apie tą vienintelį kapelių lankymą Bronė – Bronislava Grinvaldienė, Grybauskaitės vaikystės žaidimų draugė, o pagal giminystę – netikra teta, Prezidentės senelio antrosios žmonos duktė.
Šitaip skundėsi Bronė Grybauskaite antraisiais šios prezidentavimo metais. Ir buvo ko skųstis, nes iškart po rinkimų būtent Bronė pirmoji šokosi viešai neigti „purvų“ dėl neaiškios Prezidentės kilmės. Stovėjo tada kapinėse, „kur visi mūsų Prezidentės protėviai“, ir pasakojo apie dukart vedusį savo tėvą, Prezidentės senelį, jo devynis vaikus ir jų skurdų gyvenimą.
Kita vertus, Bronislava labai netiktų viešam rodymui greta Prezidentės Visiškai suvargusi penkių vaikų mama, gyvenanti iš pašalpų. Tikrame skurde, kaip ir beveik visa vienišos ir turtingos Grybauskaitės giminė. 2011 metų rudenį iš devynių Prezidentės dėdžių ir tetų – senelio vaikų, gyvos tebuvo likusios dvi – Bronė ir Danutė. Ta antroji tiesiog niekam nesako, kad Dalytė – jos dukterėčia. Žmonės žiūrės akis išpūtę, o pavydėti juk nėra ko.
– Giminės su Dalia buvome tol, kol buvome naudingi. Kai iš Vilniaus atvažiuodavo į kaimą sesuo Vitalija ir jos duktė4, prikraudavome krepšiusgėrybių ir palydėdavome jas iki autobuso, tada aš buvau reikalinga, – antraisiais Grybauskaitės valdymo metais pasakojo „Lietuvos ryto“ žurnalistei su Prezidente vienmetė teta Bronislava.
Gal čia kaltas giminaičių skurdas, kuris atvėrė prarają tarp Grybauskaitės ir jos giminių? Ji pati juk – milijonierė. Pasiturinti moteris, beje, imanti tik pusę prezidento algos. Nepriteklius Grybauskaitei iš tiesų nepriimtinas. 2013-iųjų sausį ji pasakė tai aiškiai.
– Juos intelektas apėjo, – pareiškė ji rajoninės spaudos žurnalistams apie žmones, gyvenančius iš pašalpų. Suprask, vargšas, nes kvailas. Ir baigta.
JI žino, nes pati – nors iš vargšų, bet protinga.
Grybauskaitės požiūris į turto svarbą prasikišo ir netrukus po to, kai po jos langais susirinko pirmieji mitinguotojai. Ji liepė atleisti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovus Giržadą ir Gailių, nors Darius Kuolys, Alvydas Medalinskas ir dar keli šimtai po jos langais šaukė: „Su kuo Jūs, Prezidente?“
– Tada ji pasikvietė Medalinską, – pasakojo žmogus, stebėjęs tą dramą per Daukanto aikštės rūmų langą.
– Pati paskambino ir pakvietė?
– Ne, tikriausiai liepė kuriam nors patarėjui.
Na, pasikviečia Grybauskaitė visuomenininką, dar visai neseniai geidusį tapti jos patarėju, ir pareiškia, esą FNTT vado Vitalijaus Gailiaus nesugebėjimą organizuoti nusikaltimus tiriančios tarnybos darbą rodo vien jau tai, kad tas Gailius per ilgus tarnybos policijoje metus nesugebėjo net namo pasistatyti.
Čia jau tikriausiai bobų pramanai?! Kas čia teršia Prezidentės garbę primesdamas jai tokius absurdiškus pasakymus? Juk Gailius – policininkas iki kaulų smegenų! Visą gyvenimą tūnojo pasalose, gaudė banditus, sodino gaujas. Tokiems mūsų valstybė moka tiek, kad didesnio buto neįsigysi, o ką jau kalbėt apie namą.
– Deja, tai ne pramanai, – po ilgokos pauzės patvirtino Medalinskas. – Tai yra siaubą varantys dalykai. Ir man labai liūdna po to pokalbio su Prezidente. Namas kaip žmogaus vertės matas. Gal... žmogiška, bet – ne prezidentiška.
Artimasis ratas
Kuomet savęs netramdo, Lietuvos Dalia iš tiesų pasako daugiau nei kitas tikėtųsi iš prezidento.
– Ji iš tiesų moka būti labai moteriška, mėgsta apkalbėti, ir kartais taip smarkiai, – pasakojo kolegė, buvusi Grybauskaitės kviestinėje svitoje, kurios pareiga – imituoti žurnalistų dėmesį jos veiklai užsienio vizitų metu.
Po oficialiosios dalies, įsitikinusi, kad filmavimo ir garso įrašymo aparatai išjungti, ji ir pasakydavusi, ką mananti apie kolegas politikus.
Apie kitus – taip. O apie save – tabu. Vengti didesnio viešumo apie save – tuo ji rūpinasi pati.
– Skambino Asta, sakė, kad atvažiuosit, ir liepė nieko nesakyt, nes skambino Dalia ir prašė, – maloniai šypsodamasi porino žurnalistei pirmoji Grybauskaitės tėvo žmona.
Toji Asta – Prezidentės pusseserė, labai paslaptinga persona, kurios protekcijai kai kas priskiria vieną prasčiausių Prezidentės kadrinių pasirinkimų – Darių Valį. Jį Grybauskaitė kaip triušį iš kepurės ištraukė iš visiško užkampio – cemento dulkėmis nugulusios bedarbystės čempionės Naujosios Akmenės ir padarė generaliniu prokuroru.
Gal ta Asta ir buvo pakviesta į Turniškes, bet likusiai nuskurdusiai giminei jų durys – užvertos.
Kai skandalingoji interneto svetainė „WikiLeaks“ paviešino tonas Jungtinių Amerikos Valstijų diplomatų pranešimų, tarp jų buvo ir pluoštelis laiškų apie Grybauskaitę.
„Visuomenėje, kur šeimos ryšiai yra stiprūs ir kur per šeimos ir draugų tinklą žmogus stiprina savo pozicijas, Grybauskaitė yra anomalija. Netekėjusi prezidentė neturi artimųjų, nes jos tėvai yra mirę, o ji pati neturi savų vaikų ar giminių. Gandus apie jos seksualinę orientaciją paneigė ji pati rinkimų kampanijos metu, ir nuo tol tai nebėra problema. Vyriausiasis užsienio politikos patarėjas Darius Semaška, kuris dirbo su Grybauskaite, kai ji buvo paskirta į ambasadą Vašingtone, pasakė, kad ten ji su bendradarbiais neformaliai nebendraudavo ir neturėjo draugų, ir netgi dabar ji teturi vieną ar du artimus draugus. Nepaisant jos nenoro bendrauti, ji stebina savo darbuotojus mokėjimu kampanijos metu bendrauti akis į akį, ir jie tai priskiria jos požiūriui, kad rinkimų kampanija yra „bendravimas su tikslu“.
Kamantinėju Arūną Valinską, buvusį Seimo pirmininką:
– Vyksta priėmimai. Jūs atvykstate su antrosiomis pusėmis, tai su kuo jos bendrauja? Kaip tai sprendžiama? Kur Inga Valinskienė dėdavosi per tuos priėmimus, kurių šeimininkė buvo Prezidentė?
– Paprastai bendraudavo su Kubiliaus žmona Rasa arba su ponia Adamkiene. Tai yra normalus bendravimas, ypač kai dalyvauja užsienio ambasadoriai. Žmonės bendrauja neformaliai, nes ne visą laiką gali tik keistis oficialiomis frazėmis. Ir teko girdėti iš diplomatų, kad jie pasigenda paprasto, žmogiško bendravimo. Nes ta demonstratyvi siena, visą laiką – oficiali laikysena... Gal taip ir turi būti, bet kol kas rezultatai rodo, kad ne.
– Žmogaus savyje ji neleidžia užčiuopti? Ar esat nors kartą šnekėję ne apie reikalus? Apie gėles arba apie žvejybą?
Valinskas juokiasi:
– Ne, nors su Kubilium kalbėdavom apie viską.
– O su ja?
– Su ja – tik apie reikalus. Nes visa kita – arba nenorima apie tai šnekėti, arba demonstratyviai parodoma, kad tai jai svetima.
– Šunys, katės?
Juokiasi:
– Nežinau. Būtų kur nors spaudoje.
Valinskas papasakojo juokingą atsitikimą iš vieno diplomatinio priėmimo Prezidentūroje.
– Dalia buvo dar tik išrinktoji Prezidentė, kai pas Adamkų vyko priėmimas. Rodos, buvo atvykęs Ispanijos karalius. Veiksmas vyko Prezidentūros Baltojoje salėje. Ten yra pirmųjų asmenų stalas, prie kurio sėdi šalies vadovai su antrosiomis pusėmis. Išrinktajai Prezidentei irgi buvo skirta vieta prie to stalo. Ji priėjusi labai greitai apžiūrėjo korteles, kur kam skirta sėdėti, ir mikliai sukeitė savo ir Kubiliaus vietas, kad jai nereikėtų sėdėti prie krašto. Pakeitusi premjero vietą, pasakė: „Jau manęs spauda iš šono nefilmuos.“
Valinsko prisiminimuose Grybauskaitė – kaip uola, į kurią sudūžta visos žmogiškos aistros, silpnybės. Kiek kitokią ją matė artimiausia aplinka:
– Emocinga, jautri, neryžtinga, ambicinga, kerštinga... – vardijo žmogus, kuriuo ji kadaise pasitikėjo labiau nei kuo kitu.
– Palauk, palauk... – nutraukiu jo mintį. – Ką reiškia – neryžtinga?! Ji – neryžtinga?! Tu savam prote?..
– Norėjau pasakyti – lengvai pasiduodanti įtakai. Ji dažnai neturi savo nuomonės.
Grybauskaitė neturi nuomonės... Anekdotas! Ta, kuri, – kaip jie paskui guodžiasi, – rėkia ant būsimojo premjero. Ta, kuri, rodydama savo kabineto laukiamąjį, mokinukams pasakojo, kad štai čia „jie“ laukia ir drebina kinkas...
Ji! Ir neturi nuomonės. Tuomet kieno tai būna nuomonė?
Pašnekovas siurbteli kavos:
– Visi žmonės jai dviejų rūšių: tie, kuriems ji deda pliusą, ir tie, kurie visam gyvenimui gauna minusą. Ji žmones renkasi paprastai: „Su tuo dirbau, tą pažįstu, o ano – ne. Su tuo buvo gerai, o anas buvo blogas.“
Kas yra tie, kuriais ji pasitiki? Sklinda gandai, kad įtakingiausias ten Jonas Markevičius (dabar jau buvęs – R.J.), jos patarėjas nacionalinio saugumo klausimais. Markevičius esą liepė Lubio įpėdiniui atleisti „Lietuvos žinių“ redaktorių Vasiliauską. Jis esą paaiškino LNK televizijos savininkams, jog jie galį sulaukti „kaukių baliaus“, jei nesusiprasią, kad jiems pavaldūs žurnalistai neturi teisės kritikuoti Prezidentės. Markevičius juk – labai įtakingas?
– Ne visai taip. Ji patarėjais irgi iki galo nepasitiki. Ji turi ir dar artimesnį, tokį neformalių patarėjų ratą, bet pavardžių aš geriau nesakysiu.
– Kodėl?
– Gėda.
Še tau – gėda. Pradedu spėlioti. Tiksliau – laidau pavardes iš politinių gandų apie JĄ. Labai netikėtas pavardes.
– Vidmantė Jasukaitytė? Portalo „Karštas komentaras“ įkūrėja Giedrė Gorienė?
Pašnekovas šypteli. „Dėl to ir gėda“, – sako. Tada aš ištariu dar vieną pavardę:
– Rima Kaziliūnienė?
– O... Čia – ypatingas ryšys, – pasakė pašnekovas.
Daugiau - kitoje knygos „Raudonoji Dalia“ ištraukoje.
