Anot R.Janutienės, socialiniame tinkle įvyko eksperimentas. Žmonės ėjo į knygynus ir klausė: „Kur ta knyga“. Paaiškėjo, kad kuo toliau nuo didžiųjų miestų, tuo mažesnė tikimybė gauti galimybę pažinti tikrąjį Dalios Grybauskaitės veidą.
„Socialinio tinklo draugai pastebi, kad neretai, jei knyga ir yra knygyne, tai jos reikia reikalauti, tada ištraukia iš po prekystalio. Ypač tai būdinga vienam dideliam knygynų tinklui, kuris turėjo knygų platinimo monopoliją sovietmečiu“, - pasakoja žurnalistė.
Žurnalistė nusprendė pasidalinti knygos ištraukomis su lrytas.lt portalo skaitytojais. Pristatome antrąją ištrauką:
Rima
Ne, jis pasakė: „Stiprus emocinis ryšys.“ Ir pasakė labai rimtai. Rima Kaziliūnienė. Prisimenu ją – simpatiška, strazdanota žurnalistė susirūpinusios pirmūnės veidu. Mudvi netgi draugavom.
Buvau sykį net jos namuose viename Vilniaus miegamojo rajono daugiaaukštyje. Bet po to redaktorius ją paskyrė kuruoti Finansų ministeriją. Ji ir pakuravo taip, kad ėmė patarinėti finansų ministrei.
Po ilgo laiko mudvi – Rima ir aš – susitikome dar senojoje Seimo posėdžių salėje, žurnalistų ložėje. Dalia Grybauskaitė kažką dėstė iš tribūnos. Pasakiau: „Kieta moteris.“ Rima atsakė su dvigubu entuziazmu.
Vėliau abi dingo Briuselyje... Grybauskaitė Algirdo Brazausko rūpesčiu gavo Europos komisarės postą, o Rima tapo jos „kabineto nare“.
– Bet į Lietuvą jos grįžo atskirai? Rima – tik 2012 metais vėl pasirodė viešumoje kaip Lietuvos banko valdybos pirmininko patarėja.
– Taip. Daugiau neklausk ir mano pavardės neminėk. Kalbėjimas apie Rimą yra tabu.
Tik tada, kai užsidariau šaltoje Ypatingojo archyvo skaitykloje, sužinojau, kad ryšys tarp šių dviejų moterų – Dalios Grybauskaitės ir Rimos Kaziliūnienės – ne tik „stiprus“, bet ir ilgas. Jo pradžia galėjo būti tolimi 1987-ieji.
Pėdsakų yra daug daugiau, bet pirmasis, kurį užtikau, – 1987 metų lapkričio 20-oji. Vilniaus aukštosios partinės mokyklos prie LSSR KP CK komunistų partijos komiteto susirinkimas. Na, „komunistų“ tais laikais buvo galima ir nepridėti. Žmonės sakydavo tiesiog „partijos komiteto“, o dar dažniau – „partkomo“ susirinkimas, nes partija tuomet buvo viena – komunistų.
Kai 2012 metų lapkritį kilo triukšmas dėl Grybauskaitės komunistinės praeities, tiksliau, dėl cenzūros, kurią patyrė žurnalistai, mėginę ja pasidomėti, buvęs Landsbergio patarėjas Ramūnas Bogdanas nubėgo į Lietuvos ypatingąjį archyvą ir po to su palengvėjimu raportavo, kad Aukštosios partinės mokyklos komunistų susirinkimų protokolai neišlikę.
„Sėsk, Bogdanai. Du!“ – tikriausiai taip būtų įvertinusi Aukštosios partinės mokyklos dėstytoja Grybauskaitė, garsėjusi negailestingu blogų pažymių rašymu. Netikėlis Bogdanas... Ak jau tie patarėjai... Ir Landsbergį, ir Grybauskaitę jų pačių valia supa ne patys gabiausieji ir darbščiausieji, užtat pataikūnai.
„Pritarėjai, o ne patarėjai“, – taip Grybauskaitės aplinką apibūdino Valinskas. Tokie nebūna labai kruopštūs, todėl daro klaidų. Ypatingajame archyve išlikę ne tik tie protokolai, bet ir daug kitų labai nesimpatiškų Grybauskaitės pėdsakų.
Taigi 1987 m. lapkritis. Vilniaus aukštoji partinė mokykla. Jos komunistų viršūnėlė, partkomas, renka mokyklos sienlaikraščio „Ленинец“ redkolegiją. Lietuviškai sienlaikraštis vadintųsi „Leninietis“, tačiau Aukštojoje partinėje bendraujama, susirašinėjama ir mokomasi tik rusiškai.
99,9 procento Dalios Grybauskaitės raštų jos asmens byloje, netgi prašymas išleisti atostogų į Druskininkų sanatoriją jau po Nepriklausomybės paskelbimo – 1990-ųjų balandį, parašytas rusiškai. Ir paskutinę premiją būsimai Lietuvos prezidentei tos įstaigos rektorius sausio perversmininkas Valentinas Lazutka skyrė įsakymu, parašytu rusiškai: „140 rublei“. O ko norėti? Juk pinigai – tiesiai iš Maskvos.
Aukštoji partinė ugdo vadovaujančius valdančiosios partijos kadrus.
Kontrolė irgi – tiesiai iš Maskvos. Iš Visuomeninių mokslų akademijos prie SSKP CK. Toje akademijoje įsidarbinusi D. Grybauskaitė gavo socializmo ekonomikos mokslų kandidatės laipsnį. Vėliau kandidatė persivadino mokslų daktare – kai disertaciją nostrifikavo Lietuvos biurokratinės mokslo institucijos.
Nagi! Ir kam bus patikėta nuo sienos, „Leniniečio“ akimis iš aukšto žvelgti į būsimą priešakinį partijos būrį, būsimuosius vadovaujančius partinius kadrus? Kas bus visuotinis organizatorius, agitatorius ir propagandistas (čia – žiniasklaidos priedermės pagal V. Leniną)? Skaitom 198 bylos 151 lapą: „Казилюнене Р. И. – слушательница I курса 2-х год. отд., редактор газеты.“
Gailiu bemokslių ir verčiu: „Kaziliūnienė R. I. – dvimečių kursų pirmųjų metų klausytoja – laikraščio redaktorė.“ Raidė „I.“ pagal rusišką paprotį žymi tėvavardį.
Kažkoks Pranskus N. B., Socialistinės kultūros ir kalbų katedros dėstytojas, skiriamas pirmakursės Rimos pavaduotoju.
Į dvimečius Aukštosios partinės kursus priimdavo klausytojus su aukštuoju išsilavinimu. Po jų – jau tiesiu taikymu į valdžią. „Tiesos“ ar „Komunisto“ redaktore. Arba – vadovauti Radijui ir televizijai, kuri Lietuvoje tuo metu buvo viena vienintelė.
Rima Kaziliūnienė, dar nebaigusi partinių mokslų, buvo paskirta į sovietinės Lietuvos Profsąjungų tarybą. 1989 m. kovo 1 d. rektoriaus įsakymu jai buvo leista mokslus baigti „по индивидуальному плану“ (pagal individualų planą). Tai reiškė, kad mokykla pritarė, jog štai dar nebaigusi mokslų „Leniniečio“ redaktorė jau kopia karjeros laiptais.
1987 metais Lietuvoje jau ėmė kurtis laisvamanybės židiniai – ekologiniai klubai, nuo kurių paskui viskas ir prasidėjo. Prasidėjo kalbėjimas apie Maskvos pastangas nuniokoti Lietuvos gamtą baisiąja energetine industrija – pastatyti čia trečią Ignalinos AE bloką ant tektoninio lūžio, įkurti jūroje priešais Kuršių neriją naftos gavybos bokštelius. Telkinys D6. Netrukus tą pavadinimą Lietuvoje žinos visi. Arvydas Juozaitis jau buvo išdrįsęs skaityti viešą paskaitą apie krikščioniškąją filosofiją. Iki Sąjūdžio buvo likę pusė metų.
Kartu su Sąjūdžiu pradėjo kurtis nepriklausoma spauda. Pirmiausia atsirado „Sąjūdžio žinios“, paskui „Atgimimas“. Kas buvo trečias, mes ginčijomės su Gintaru Tomkumi: mano ir Žaliųjų „Žalioji Lietuva“ ar jo „Vakarų ekspresas“. „Lietuvos rytas“ pradėjo spausdinti didžiųjų Lietuvos praeities vadų portretus ir istorijas.
Tačiau visuomenės šurmulys Aukštosios partinės nekliudė. O brangūs kilimai erdviuose jos holuose slopino jų abiejų – būsimos Lietuvos Respublikos prezidentės ir visų jos kabinetų, išskyrus prezidentinį, narės Kaziliūnienės – žingsnius. Kartu juodvi vaikščios ir Finansų ministerijos, ir Briuselio koridoriais.
Tiesa, iš Briuselio jos grįžo atskirai. Pasak politinių užkulisių visažinių, Rima nebuvo iš tų, kuriems patiktų mintis, kad jos viršininkė eis aukotis dėl „tos Lietuvos“. Padirbėjusi rinkimų štabe (būtent ji suformulavo „antioligarchinę“, kovos su turčiais retoriką), Rima parskrido į Briuselį.
Ji nusprendė padirbėti su kitu viršininku – eurokomisaru Algirdu Šemeta. Bet neužtruko.
Sakė, kad nepatiko. Kai Grybauskaitės rinkimų štabo vadovas Vitas Vasiliauskas tapo Lietuvos banko vadovu, jis „labai paprašė“, kad Rima taptų jo patarėja.
Grybauskaitės prezidentūroje nuo pirmos jos prezidentavimo dienos buvo įdarbinta ką tik aukštuosius mokslus baigusi Rūta Kaziliūnaitė – Rimos duktė. Prezidentės patarėją, patarėjos dukterį spauda ims linksniuoti, kai ji papildomai bus įdarbinta dėstytojauti Mykolo Romerio universitete.
– Nieko blogo apie Rūtelę pasakyti negaliu. Ji pas mus pateko visiškai „žalia“, bet, būdama sumani, greitai mokėsi, – pasakojo vienas Prezidentūros žmogus.
– Apie prezidentą pirmiausia turi būti artimųjų ratas, o antru žiedu juos turi supti specialistai! – taip kadaise kalbėjo Gintaras Šurkus, oro balionų entuziastas, žmogus iš Prezidento Rolando Pakso artimųjų rato.
Dalios Grybauskaitės komandoje „artimųjų“ iš pradžių buvo. Pavyzdžiui – Linas Balsys. Jis dirbo Briuselyje kaip ten akredituotas žurnalistas.
Balsio balsu Lietuvai buvo pranešama apie eurokomisarės Grybauskaitės darbus. Tiksliau – tik apie gerus darbus.
Tačiau tikrų draugų, kurių knibždėjo Valdo Adamkaus ar Rolando Pakso prezidentūrose, Grybauskaitės aplinkoje matoma mažiau. Artimųjų ratas laikomas už Prezidentūros ribų, ir tai erzina etatinius patarėjus. Vienas iš tokių pasakojo:
– Kaziliūnienė kažkodėl atsisakė dirbti Prezidentūroje, nors jos veiklos pėdsakus jutau visur. Prezidentė iš ryto ateidavo su kažkieno perredaguota kalba, staiga pasielgdavo kitaip, nei buvome su ja nusprendę.
„Tai kodėl jūs jos nepriimat, jei ji vis vien dirba?!“ – sykį pro duris pasigirdo Balsio balsas. „Ji nenori“, – toks buvo atsakymas.
– Jos tai susipyksta, tai taikosi. Susirašinėja trumposiomis žinutėmis, bet į rūmus Rima nevaikšto, – dalijosi įspūdžiais buvęs Prezidentūros darbuotojas. „Emocinė priklausomybė“, – taip šių moterų draugystę aiškina kitas.
Tų draugių aplink Grybauskaitę yra ir daugiau, tik ji apie asmeninį gyvenimą su savo samdiniais nešneka. „Na, yra kažkokia farmacininkė“, – skaičiuoja žmogus, keletą metų dirbęs greta jos. Tikriausiai jis turėjo galvoje Aureliją Juškevičienę, klasės draugę, su kuria Grybauskaitė artimai bendrauja iki šiol.
Dar pašnekovas prisiminė, kad „drauge“ buvo pavadinta ir kažkokia moteris, kuri gyveno Grybauskaitės name, kai ši buvo Briuselyje, ir liko jame, kai ši išsikraustė į Turniškes.
Dar yra Vidmantė Jasukaitytė, pasak Prezidentūros gyventojų, palaikanti su Prezidente ryšį elektroniniais laiškais. Tulpe1@president.lt. Prezidentė mėgsta gėles...
– O mano šaltiniai sako... – šią frazę yra girdėjęs ne vienas Prezidentūros patarėjas.
Dar yra tie, kuriuos ji vadina „mano kadras“. Toks esąs Vitas Vasiliauskas, atėjęs į valdžią iš šešėlinės valdžios – vienos įtakingiausių Lietuvoje verslo advokatų kontorų. Ta kontora teisiškai įformino daug prieštaringų valstybės ir verslo sprendimų, daugiausia susijusių su užsienio kapitalo atėjimu (žr. skirsnį „Jie neklauso“). Nors tokių žmonių Grybauskaitės aplinkoje labai mažai, bet per juos susikuria tokios jaukios, žmogiškos pasitikėjimo salelės.
– Grybauskaitė bendražygių neturi. Ji turi valdinius, kuriuos laiko tol, kol šie klauso. Grybauskaitė yra viršininkė. Ir tuo viskas pasakyta, – paaiškino man kartą vienas buvęs jos valdinys.
Pagal Konstituciją Lietuvos prezidentas ir turi būti vienišas. Keliolika patarėjų ir teisė gauti informaciją iš kitų valdžių. Būti veiksnus prezidentas tegali tuo atveju, jei gerai sutaria su tomis kitomis valdžiomis.
Žmonės iš Grybauskaitės rinkimų štabo atsimena, kad jos skrajutėje, kuri buvo kažkas panašaus į programą, buvo įrašyta, jog savo veikloje ji remsis tauta. Prie Prezidentūros turėjo atsirasti visuomeninės tarybos, kur vietos būsią visiems. Grybauskaitė tapsianti „visų prezidentė“. Kodėl to nėra? Šito klausiu žmogaus, buvusio su ja per rinkimus ir kurį laiką po jų.
– Čia jai Balsys tų dalykų apie visuomenines tarybas prirašė, o ji pati sprendžia visai kitaip... – atsakė mano pašnekovas.
Tete-a-tete. Akis į akį. Su vienu pakalbėjai. Po to – su kitu. Vienam apie kitą pasakei ką nors nemalonaus, kad tiedu nesusivienytų. Tet-a-tet menas Daukanto aikštėje labai ištobulintas. Visa tai buvo „vieša paslaptis“ tol, kol ją pagarsino du buvę Seimo pirmininkai. Pirma – Irena Degutienė, paskui – Arūnas Valinskas.
Bus daugiau
