Anot R.Janutienės, socialiniame tinkle įvyko eksperimentas. Žmonės ėjo į knygynus ir klausė: „Kur ta knyga“. Paaiškėjo, kad kuo toliau nuo didžiųjų miestų, tuo mažesnė tikimybė gauti galimybę pažinti tikrąjį Dalios Grybauskaitės veidą.
„Socialinio tinklo draugai pastebi, kad neretai, jei knyga ir yra knygyne, tai jos reikia reikalauti, tada ištraukia iš po prekystalio. Ypač tai būdinga vienam dideliam knygynų tinklui, kuris turėjo knygų platinimo monopoliją sovietmečiu“, - pasakoja žurnalistė.
Žurnalistė nusprendė pasidalinti knygos ištraukomis su lrytas.lt portalo skaitytojais. Pristatome trečiąją knygos ištrauką:
Kas ji buvo? Vienturtė. Mamos numylėtinė. Ar galėjo būti kitaip?! „Pardavėjos duktė...“ – atsainiai mestelėjo man draugas, kurio tėvas buvo sovietinis diplomatas. Štai su kuo ji tikriausiai būtų norėjusi susikeisti vietomis!..
Jam visos durys Sovietų Sąjungoje buvo atviros. Net diplomatų mokykla, apie kurią ji tikriausiai net nedrįso svajoti.
„Univermago“ pardavėjos duktė!“ – kirto jam žmona, paprasta moteris, patyrusi visus socialistinės deficito ekonomikos „saldumus“, kai po darbo maisto parduotuvėje rasdavai tik tuščius prekystalius, o nusipirkęs siūlų galėjai užsimušti parduotuvėje ieškodamas adatos. „Neatvežė!“ – tėkštelėdavo pardavėja.
Vilniaus universalinė parduotuvė, vilniečiams – „Vaikų pasaulis“, nes ten daugiausia buvo prekiaujama drabužiais vaikams. Kelios kabyklos vienodų rudų arba pilkų kelnyčių ir dar tiek pat tokių pat murzinų spalvų švarkelių. Buvo ir galanterijos, trikotažo skyriai. Tais laikais „univermagas“ buvo vieta, kur pardavėjos laisvai prekiavo tik tuo, ko tau visai nereikėdavo.
Šalyje, kur viskas, net pamėlusios liesos vištos po rublį su kapeikomis už kilogramą buvo deficitas, pardavėja būdavo visuomet teisi. Juk neišbadėjusios vištos, taip pat konservuoti žirneliai ir majonezas buvo dalijami pagal sąrašą, į kurį ne visi pakliūdavo.
Tuos deficitų rinkinius, vadinamus „pajokais“, prieš didžiąsias šventes – Naujuosius metus, Spalio revoliucijos arba pergalės Antrajame pasauliniame kare metines – Vilniuje dalydavo „Draugystės“ viešbučio kiemo pusėje, per atskiras, tik tam skirtas duris.
Apie tai pasakoti yra kita specialistė – Goda Ferensienė, sovietinio profsąjungų vado antroji žmona. Jos vyras galiausiai nusišovė (beje, pirmojoje mano darbovietėje – žurnale „Darbas ir poilsis“). Tai ji demaskavo Kristiną Brazauskienę, buvusią „Draugystės“ „užsakymų stalo“ viršininkę, nes ši po ponios Godos vyro mirties jai jau nieko nebeduodavo savo „spec. parduotuvėje“. „Net neatsisuko, kai aš įėjau“, – negniaužė pykčio sovietinės nomenklatūros gyvenimo būdo metraštininkė.
Taigi „univermago“ pardavėja tais laikais buvo žmogus, kuris galėjo parduoti arba neparduoti, pavyzdžiui, geresnės kokybės pėdkelnių. Ne tų, kurios storos ir po pirmo atsisėdimo sukrenta raukšlėmis, o plonesnių. Arba indiškų džinsų Milton’s, nes džinsai sovietijoje apskritai nebuvo gaminami. Velnio gaminys! Amerikonų išradimas! Juos dėvėjo tik tie, kuriems atsiųsdavo giminės iš užsienio. Tuščios parduotuvių lentynos buvo visiškai įprastas vaizdas. Parduoti saviems iš po prekystalio – gyvenimo norma.
Ar Dalios Grybauskaitės mama buvo tipiška to meto pardavėja, mes jau nesužinosim. Moteris mirė nepamačiusi nepriklausomos Lietuvos. Pirmoji Grybauskaitės tėvo žmona, Valerija Grybauskienė, matė tą moterį tik kartą.
– Ji dirbo prie kojinių, tokiam skyriuje. Mačiau tada, kai buvau vaiko nuvažiavus parsivežti.
– Persimetėt keliais žodžiais?
– Ne, ne – iš tolo.
– Buvo pikta?
– Mažutė tokia, stora. Nežinau kokia – pikta ar nepikta. Albertas sakė, kad ji skūpi buvo.
Dar pasikapsčiusi prisiminimuose, ponia Valerija pridūrė:
– Sesuo jo (Polikarpo) pasakojo, kad ji smarkoka buvusi. Jį prilaikydavo, nes mėgėjas išgerti buvo. Ir moteris pamylėt, – dėstė ponia Valerija.
Dalia Grybauskaitė su padykusiu tėčiu ir smarkoka mama gyveno pačiame miesto centre, Vilniaus gatvėje. Nors ji viešai niekada apie save tokių dalykų nepasakojo, bet, matyt, šeima buvo įsikūrusi tiesiai priešais Ryšių ministerijos langus. Nebloga vieta proletariškai šeimai – vairuotojui ir pardavėjai.
Nors paaiškinama, nes išdykėlis Polikarpas savo darbo karjerą baigė tarnaudamas vairuotoju Ryšių ministerijos garaže. Sako, vežiojęs viceministrą.
Tokia legenda. Tačiau kaip buvo iš tikrųjų? Vilniuje yra vienas žmogus, kuris tuo klausimu tikrai nelaiko liežuvio. Tai jo tinklalapyje pirmą kartą buvo išspausdinta Grybauskaitės nuotrauka iš partijos nario bilieto.
Ta keista, kur būsimoji prezidentė pozuoja tokiais gal cheminiu sušukavimu išpūstais plaukais, kurie, be to, dar ir tamsūs. Aurimas Drižius, tas įžūlus žurnalistas, ėmė ir suraitė antraštę: „Kada Grybauskaitė tapo blondine?“ Jei būtų buvęs atidesnis, būtų žinojęs, jog iš prigimties.
Tai paliudijo Bronislava Grinvaldienė, netikra Grybauskaitės teta. Tai ji papasakojo, kad jos vaikystės žaidimų draugė, jos dukterėčia Dalytė buvo nedidukė šviesiaplaukė, bet labai valdinga mergaitė.
Dar Drižius leido sau paviešinti abejones dėl lietuviškos Prezidentės kilmės. Esą ir motinos, ir tėvo pavardės – sulietuvintos. Panašių komentarų apstu ir Lenkijos internetinėje spaudoje: „Matka nazywa sie Vitalia Korsak, a ojciec Polikarp Grzybowski“ (motinos vardas Vitalija Korsak, o tėvas Polikarp Gžybovski).
Tas užuominas apie nelietuvišką Grybauskaitės kilmę, tik apraitydamas rusiškais trumpiniais „KGB“ ir versijomis (dėl ko gi daugiau, jei ne dėl nutylėtų sąsajų su svetima valstybe, reikėtų slėpti savo tikrąją kilmę), Aurimo Drižiaus „Laisvas laikraštis“ spausdino be jokios cenzūros. Ir... nesulaukė tiesaus atkirčio iš Daukanto aikštės.
Taigi skambinu. Aurimas greitai išberia, kad klausti reikia ne jo, o tik Valerijos Grybauskienės iš Šeduvos, Prezidentės brolio motinos! Aurimas padiktavo mums ponios Valerijos telefoną, ir palaikis „Paskutinės instancijos“ (žurnalistinių tyrimų laida, kuri neteko eterio, kai buvo parengtas tyrimas apie D.Grybauskaitę – R.J.) džipukas nulėkė į Šeduvą pakalbinti žmogaus, kuris pažinojo Prezidentės tėvą pokario metais.
Likusi redakcijoje naršau internete. Pirmas rezultatas – labai liesas. Jeigu Grybauskaitės mamos Korsakaitės giminių dar gali rasti, tai žmogus Polikarpas Grybauskas yra didelė mįslė. Pradėti galima nuo keisto, tikrai nelietuviško, bet primygtinai lietuvinamo vardo.
„Dalia Polikarpo“ – taip buvo rašoma net Maskvoje pildytuose Grybauskaitės dokumentuose, nors kiti lietuviai ten virsdavo „Kazimirovičiais“ (Kazimiero sūnus), „Saulevičiais“ (Sauliaus sūnus), „Mindaugovičiais“ (Mindaugo sūnus). O čia staiga ne „Polikarpovna“, o „Грибаускайте Даля Поликарпо“.
Vis dėlto internetas – jėga! Man net kvapą užima, kai 15min.lt tinklalapyje randu Sauliaus Chadasevičiaus interviu su tuo žmogumi – Grybauskaitės tėvu. Ir nuotraukos yra. Chadasevičius rašo: „Pokariu penkerius metus tremtyje, Krasnojarsko srityje, praleidęs pensininkas ligoninėje neslėpė ant kūno esančių tatuiruočių.
Paprašytas užrašus paaiškinti, Grybauskas kalbėjo: „Kolia – rusas turėjau būti. Tokie laikai, lietuvis negalėjau būti... Bet buvau gerai papuolęs tame Sibire. Jaunas, stiprus buvau. Ir dar specialybę turėjau – ryšininkas! Jis kvatodamas pridūrė: „Mane ten laikė inžinieriumi!“
Nieko sau! Ryšininkas... Skambinu į Šeduvą. Kolegė – jau ant pirmosios Polikarpo Grybausko žmonos slenksčio. Ir štai – pirma informacija. Pokariu Polikarpas dirbo gaisrinėje, Vilniuje, kažkur prie geležinkelio stoties. Vėliau – vairuotoju. (Ir kaip jis tą darbą derino su girtuoklyste?)
Apie ryšininką Polikarpą, juolab tremtinį, Šeduvoje niekas nieko nežino.
Polikarpas su užrašu KOLIA. Cha! Legendinė sovietinė komedija „Briliantinė ranka“. Pagrindinį herojų, dirbantį prisidengus kitu vardu, puola agresyvi butų valdybos (dabar – bendrijos) pirmininkė. Jo ginti atvyksta vyrukas iš „organų“ – saugumietis.
Jiedu – pirmininkė ir vyrukas iš „organų“ – susitinka prie skelbimų lentos, kur toji kabina plakatą, smerkiantį herojų už amoralumą. Saugumietis Michailas Ivanovičius mėgina pirmininkę sugėdinti. Toji pamato jo ranką su ant pirštų ištatuiruotu vardu „Miša“...
Tuometiniai filmų statytojai buvo labai atidūs detalėms. Gal „tremtyje“ jis turėjo ne tik kitą vardą, bet ir kitą pavardę? Jeigu Polikarpas lageryje buvo „rusas Kolia“, tai jau tikrai ne Grybauskas. Gal Gribovskij? Pati Grybauskaitė rinkimų kampanijos metu pasakojo apie savo tėvą ir paliudijo, kad jo dokumentuose pavardė buvo rašoma su trumpąja „i“.
Taigi „Kolia“ Gribovskij (?), kuris į Lietuvą atvyko iš Sibiro. KOLIA! Tačiau kodėl Grybauskaitė niekada nesigyrė, jog yra tremtinio Polikarpo („Kolios“) vaikas? Būtų buvusi gera atsvara kaltinimui komunistine karjera sovietmečiu. Bet ne. „Tėvas kilęs iš Kėdainių rajono“, – taip taupiai apie savo gimdytoją ji sakė rinkimų kampanijos metu.
Įrašas iki šiol kabo Prezidentūros interneto svetainėje. Mama Vitalija – iš Biržų rajono Latvelių kaimo, kur ir Korsakų kapelių pilna, o tėvas tik „iš rajono“. Ir dar – Kėdainių, nors su Valerija, savo pirmąja žmona, susipažino dar būdamas nepilnametis ir gyvendamas Šeduvoje. Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių...
Vienturtei Dalytei tas turėjo kristi į akis. Tėtis – Polikarpas, o tatuiruotėje „Kolia“. Ką „Kolia“ pasakojo savo mažylei apie save?
Grybauskaitė ir pati pamėtėjo malkų. Pačiame diskusijų dėl savo kilmės įkarštyje ji mesteli kozirį – gimimo liudijimą. Ten nurodytas Polikarpo tėvavardis „Vlado“. Nagi nagi...
Internete yra tokia svetainė www.geni.com. Gali registruotis ir lipdyti savo genealogijos medį. Su istoriku Tomu Baranausku sėdam prie picos. Jis – viduramžių specialistas, bet hobis – sovietinių veikėjų prasiskverbimo į nepriklausomos Lietuvos valdžią tyrinėjimas.
Tomas, pavyzdžiui, visomis kryptimis iškutinėjo Anykščių rajono savivaldybės veikėjus – du KGB rezervistus, kurių vienas – dar ir Aukštosios partinės mokyklos absolventas jau po Nepriklausomybės paskelbimo. Ir įsivaizduokit: tie veikėjai vis pasikeisdami valdo kraštą iki šiolei.
Taigi kemšam su Tomu picą. Tomas vienu pirštu į savo planšetinio kompiuterio langą tame „genyje“ įveda pavardę „Grybauskas“, ir – bingo! Vienintelis įrašas su nuotrauka, dar ir perjuosta juoda juostele (suprask – velionis), – Polikarpo Grybausko.
Kažkoks Aleksandras Fišeras padirbėjo iš peties pildydamas Grybauskų–Korsakų giminių genealogijos medį. Tame medyje tupi ir Polikarpas, ir Dalia, ir būrelis kitų giminaičių. Pirmas įspūdis – vardai. Daugiausia – slaviškos kilmės, tarp jų ir lenkiški – Kasia ir pan.
Antras įspūdis: ištisinės kapinės. Didžioji dauguma tų žmonių – mirę. Grybauskaitės kilmei labai jau tiesmukai limpa filosofinė mintis apie tai, kad į praeitį neverta grįžti, nes ten jau niekas nelaukia... Nebėra liudytojų, kurie galėtų patvirtinti arba paneigti.
Belieka kliautis tuo, kas yra. Ir štai, to pono Fišero duomenimis, Polikarpas Grybauskas kilęs visai ne iš Kėdainių, kaip teigė jo duktė, bet iš Raseinių rajono, Liaubarų kaimo. Ir tėvas jo visai ne Vladas, o Vladislavas. Gal ji pati nežino, kas iš tiesų buvo jos tėvas? Juk sakė, kad Polikarpui Grybauskui mirus kuitė popierius ir nustebo, kad ten jo pavardė su trumpąja „i“.
Labai keista. Yra toks lietuviškas žodis „grybas“. Bet „gribas“? Tik rusiškai „grybo“ „i“ tariama trumpai: „grib“. Taigi yra galimybė, jog kadaise, pavyzdžiui, iki pirmosios santuokos, ponas Gribauskas rašė savo pavardę Gribovskij. Arba Grzybowski, jei lenkiškai. O tėvavardis Vladislavas galėjo būti ir, pavyzdžiui, Vladimiras. Polikarp Vladimirovič Gribovskij arba Nikolaj (Kolia) Vladimirovič. Jeigu ant jo kūno buvo ištatuiruotas tikrasis vardas.
Mamos mergautinė pavardė Korsakaitė, žvelgiant istoriškai, kažkada tikrai skambėjo kaip Korsak, nes pavardės kilmė irgi nelietuviška.
Su Tomu toliau badom „genį“. Panašu, kad tas „Aleksandras Fišeras“ – žmogus, artimas „imperatorienei“. Jis Grybauskų–Korsakų giminės medį pradėjo lipinti prieš prezidento rinkimus, kai tik prasidėjo nesusipratimai dėl Grybauskaitės kilmės. Paskutinius įrašus tas žmogus paliko jau 2012 metų gruodį. Ir ką mes matom? Senelės, tėvo mamos Julijonos Grybauskienės (Vainilavičiūtės), mirusios vos 46-erių, vienas iš brolių – Tadeušas Vainila(o)vičius.
Julijana, Tadeušas. Kasia. O pasikalbėti – nėra su kuo. Iš Polikarpo Grybausko pusės jo duktė Dalia teturėjo tetą Šeduvoje ir keturias jos dukteris – pusseseres. Daugiau nieko. Nė gyvos dvasios. Tą man patvirtino Polikarpo pirmoji žmona Valerija, kai lankiau ją Šeduvoje.
– Ar jums nebuvo keista, kad jis giminių neturi? Pusseserių, pusbrolių?
– Ne, ne. Nebuvo.
– Neklausėt, kur giminė?
– Nesakydavo.
Kaip atkirtis visiems, kas kapstosi po Grybauskaitės praeitį, ieško ten nelietuviškos kilmės, buvo paviešinta ir jos gimimo liudijimo faksimilė. Ant gimimo liudijimo – įdomus spaudas. 1956 m. gimusiai Daliai 1972 metų kovo 17 dieną, vadinasi, sukakus 16-kai, išrašytas SSRS pilietės pasas.
Žiūrim kitus dokumentus iš Grybauskaitės asmens bylos Aukštojoje partinėje mokykloje. Kaip tik tais metais 16-metė Dalia išvyko į pirmą savo užsienio kelionę. Į Lenkiją. Asmens byloje nurodomas ir kelionės tikslas: „privati kelionė“.
Zigmas Vaišvila, įtarusis prokuroras Grybauskaitės biografijos byloje, svarsto:
– Na, kokia čia gali būti privati nepilnametės kelionė? Kokio nors giminaičio laidotuvės.
Lenkų kalbos mokėjimas įrašytas visose oficialiose Grybauskaitės biografijose. Šitos kalbos Vilniaus lietuviškose mokyklose niekas nemokė. Vadinasi, lieka du žinių šaltiniai – šeima arba Leningrado valstybinis A.Ždanovo universitetas, į kurį Grybauskaitė išvyko mokytis po to, kai nepatiko ekonomikos studijos Vilniaus universitete. Ten studentus mokė net kelių užsienio kalbų.
Tačiau kraujo ryšio versijai – daugiau įrodymų. Kasių, Marijanų, Vladislavų ir kitokių lenkiškai skambančių vardų gausa Grybauskaitės genealogijos medyje, ta trumpoji „i“ Polikarpo metrikuose lyg ir liudija, kad kraujo ryšys su kaimynine Lenkija yra kiek gilesnis, nei teigiama oficialiai.
– Sesers vardas Vanda... Jis (Polikarpas Grybauskas) sakė, kad tėvas jų – lenkas, – paliudijo Valerija Grybauskienė.
Lenkas, ant kurio kūno ištatuiruotas rusiškas vardas Kolia. Ir dar pasakoja apie kažkokią tremtį Krasnojarske... Jeigu būčiau paranojikė, jau galėčiau pradėti kurti versiją apie pavogtą tapatybę.
Tačiau ir vėl – netikėtas atradimas. Kolia tarp Grybauskaitės giminių vis dėlto yra, tik Rusijoje, Kirove. Kaip tas išlindo? Iš uolumo! Atkirtį tada dar tik išrinktosios Prezidentės kilmės niekintojams davusi jos teta Bronislava Grinvaldienė iš Latvelių kaimo papasakojo, kad Grybauskaitės mama Vitalija Vilniuje, „univermage“, vargo skyriuje, kur buvo parduodamos kojinės ir siūlai. „Gaudavo 60–70 rublių atlyginimą“, – sakė Bronislava...
Nepamanykit, kad kabinėjuosi, tačiau prieš pat mirtį davęs interviu Polikarpas Grybauskas sakė, kad gaudavo jie abu „po 120 rublių“. Išeitų – prieš giminaičius tik dėjosi vargšais? Kodėl apsimetinėjo? Ką stengėsi nuslėpti? Ar tik pajamas, kad nereikėtų dalytis, ar ir jų šaltinį?
Duodama interviu Latvelių kapinėse, ponia Bronislava dar sakė, jog mama labai verkė išleisdama Dalią į Rusiją mokytis. Neva studentė paramos iš namų negaudavo.
Padėjo Rusijoje gyvenę giminaičiai: „Mūsų pusbroliai padėjo. Kirove gyveno mano tėvo brolio Adolfo Korsako duktė Gertrūda, ištekėjusi už karininko Nikolajaus.“ Nikolajus, trumpai – Kolia. Sutapimas?
Ieškome ko nors tikro. Giminė iš motinos pusės. Grybauskaitės mamos tėvas – Petras Korsakas. Sprendžiant iš plikų faktų, irgi buvo įdomus žmogus. Po būsimosios prezidentės senelės Elenos, pagimdžiusios jam penkis vaikus, jis vedė bemaž dvigubai jaunesnę Marijoną, kuri jam pagimdė dar keturis. Paskutinė duktė Danutė gimė likus trejiems metams iki Petro mirties.
Ir čia prasideda dar viena makalynė. Toji Bronislava sakė, kad Grybauskaitės senelis buvęs karininkas, po 1940-ųjų esą išvežtas į Sibirą „už ryšius su partizanais“. Valio, mano senelis Benediktas Jocius irgi bermontininkus lupo! Turėti šeimoje didvyrį – labai smagu!
Antraisiais prezidentavimo metais apie savo šeimos didvyrį užsiminė ir Dalia Grybauskaitė:
– Tremtis palietė beveik kiekvieną Lietuvos šeimą. Mano taip pat. Mano senelis buvo ištremtas.
Tik ar tikrai taip? Aleksandras Fišeras, lipdydamas Grybauskų–Korsakų genealogiją, suminėjo visus Petro Korsako vaikus su jų gimimo datomis. Sugretinus tas datas su liudijimu apie tremtį, išryškėja šioks toks keistumas.
1940 metais partizaninis judėjimas Lietuvoje dar vos vos telkėsi, o prasidėjo tik po metų – 1941-aisiais. Už ryšius su partizanais žmonės dingdavo Sibire dešimtmečiams, tačiau panašu, kad Petrui Korsakui pasisekė labiau. Pagal tą Fišerą, 1944 metais Petro jau kita žmona – Marijona ir jau kitas vaikas – Petras. Gal jis gimė tremtyje?
Dar kartą išklausom Bronislavą, kuri sako:
– Tėvą išvežė tada, kai iš Vilniaus kalėjimo paleido tuo pačiu kaltintą motiną. Po kelerių metų grįžęs iš Sibiro tėvas vėliau pateko į kalėjimą. Tai buvo apie 1950–1953 metus. Mūsų tėvas buvo labai tiesus.
Išeitų, kad vyro Marijona laukė Lietuvoje. Skaičiuojam toliau. Gimti Petrui Korsakui jaunesniajam reikėjo mažų mažiausiai devynių mėnesių. 1941–1944 metais Lietuva buvo „po vokiečiu“. Negi Petras vyresnysis buvo toks tvirtas, kad perėjo frontą ir grįžo iš Sibiro į vokiečių kontroliuojamą šalį, kad pamylėtų žmoną?
Nėra žinių, kada – 1944 metų pradžioje ar pabaigoje – gimė Petras Korsakas jaunesnysis. Bet logiška būtų manyti, kad jo tėtis, būsimos prezidentės senelis, nesėlino per mūšio lauką. O 1944-aisiais grįžti į Lietuvą buvo galima tik su rusais.
Kokią darom išvadą? Tiesiog logistiškai: ji, toji teta Bronislava, persistengė kurdama senelio Petro, kaip kovotojo už Lietuvos laisvę, portretą. Greičiausiai Petro Korsako tremtis buvo ne priverstinė. Tarkim, pasitraukė su rusais, o paskui su jais sugrįžo.
Akivaizdu, kad ir antrasis Petro Korsako pasėdėjimas kalėjime, kurį Bronislava Grinvaldienė datuoja „apie 1950–1953 metus“, buvo trumpalaikis, nes per tą laiką Marijona su Petru susilaukė dar dviejų vaikų. 1949 m. gimė Felemena, o 1954 m. – pati Bronislava.
Už ką tada kalėjo Petras, jei tarp vaikų gimimo turėjo tik daugiausiai trejų metų „langą“ kalėjimui? Politinius nusižengėlius pokariu sodindavo gerokai ilgesniam laikui, todėl tikėtina, kad buvo nubaustas ne už pažiūras, bet už elgesį. Pavyzdžiui, kriminalinį, kaip Dalios Grybauskaitės tėtis Polikarpas (Kolia) Gri(y)bauskas.
Tėtis su NKVD seržanto uniforma ir raudonieji partizanai
Nedidukė, linksma senutė, gyvenanti skurdžiai mažutėliame namelyje.
Polikarpas Grybauskas pas savo pirmąją meilę ir žmoną Valeriją mėgino sugrįžti kelis kartus.
– Išvijau, – nusijuokė ponia Valerija.
– Ponia Valerija, jis prieš mirtį papasakojo, jog pokary buvo ištremtas. Ar tai tiesa? – klausiu, nes Valerija Grybauskienė kaip tik tuo metu buvo Polikarpo Grybausko žmona.
– Niekur jis nebuvo ištremtas! Ką čia išgalvoja? Jis pats pasakojo? Kada jis galėjo būti ištremtas? Mes susipažinom jauni. Buvom aštuoniolikos. Tai jis su seserim Šeduvos stoty gyveno. Jie – ne vietiniai. Sesuo čia atitekėjus. Jos vyras – geležinkelietis.
Valerijai galvoje netelpa Polikarpo pasigyrimas apie tremtį. Viskas buvę kitaip:
– Mudu prie vokiečių susipažinom. Tai jis kažkodėl slapstėsi nuo vokiečių. Pas seserį už tokio bufetuko lindėdavo.
– Kodėl?
– Čia buvo tų rusų partizanų netoli, 10 kilometrų nuo Šeduvos. Tai jie ateidavo dainuodami, tie rusų partizanai. Ir jis ateidavo pas mane, vėl išeidavo.
– Su tais partizanais?
– Jie atėjo su vėliava raudona iš kaimo, ir jis atėjo.
– Polikarpas?
– Nu, nu. Jis taip pasakojo. Atėjo pas mane, pabuvo, po to vėl išėjo. Toks be vietos žmogus. Toks visai... Labai pagyrūnas, tinginys, pašiept žmogų...
Staiga Valerija prisimena:
– Jis papuolė į kalėjimą! Už ginklo laikymą. Jis taip sakė.
– Kiek metų gavo?
– Ketverius.
– Kur kalėjo?
– Nežinau.
– Kelintais metais?
– 1947-ais. Sužinojau, kai alimentų pradėjau ieškoti. Ketveriems metams jį buvo nuteisę. Ar tiek ir išbuvo, ar neišbuvo – nežinau. Po to jis vėl pas mane atvažiavo. Vaikas buvo 4 metų. Sako: „Dabar važiuosim gyventi.“
Sakė, kad važiuos į Klaipėdą ieškoti darbo, o tada mes prie jo prisijungsime. Bet kai išvažiavo, tai atsirado Vilniuje, susipažino su ta Korsakaite.
Ponia Valerija traukė iš spintų ir lentynų nuotraukų albumus. Gausybė pusseserių, pusbrolių, dėdžių, tetų, senelių, prosenelių. Į Australiją per karą pabėgę giminaičiai. O štai dar vienas pluoštas prisiminimų – laidotuvės.
– Va, žiūrėkit! Čia Polikarpo sesuo ir jos keturios dukterys – Dalios pusseserės, – ponia Valerija pirštu vedžiojo per gedinčių moterų, stovinčių prie atviro karsto, veidus ir vardijo. Ties vienu iš tų veidų Valerija stabtelėjo:
– Asta. Ta, kur man skambino, o po to jūsų laidos neleido rodyti...
Čia ji man priminė kitą interviu, kurį davė laidos „Paskutinė instancija“ komandai 2012 metų lapkritį. Tą, kuris taip ir nebuvo transliuotas, nes televizijos kanalas nusprendė tokiu būdu pelnyti Dalios Grybauskaitės palankumą.
O juk tas Valerijos Grybauskienės liudijimas buvo ne tik apie Prezidentės kilmę. Jis buvo apie labai keistus jos veikimo būdus. Uždraustoje laidoje pirmoji Polikarpo Grybausko žmona liudijo, kad ją mėgino užčiaupti:
– Man skambino ir sakė: „Ar buvo kas pas jus atvažiavęs?“ Sakau: „Niekas nebuvo kol kas.“ Skambino dar aną savaitę.
– Skambino ir klausė, ar nebuvo iš televizijos atvažiavę? – mūsų nuostabai nebuvo ribų. Juk apie planus pasikalbėti su Valerija Grybauskiene buvau šnekėjusi tik vieną kartą, ir tą – telefonu. Buvo tik tas vienas skambutis, o Prezidentės pusseserė jau įspėja žurnalistų aptartą pašnekovę nekalbėti?!
– Klausė, ar neatvažiavo iš televizijos?
– Aha. Ji bijo, kad aš ko nors nepripasakočiau. Sakau: „Ką aš galiu papasakoti?“
– Ką jums dar sakė ta pusseserė?
– Dalia jai paskambino ir pasakė bijanti, kad aš ko nepripasakočiau.
– Iš kur ji žinojo?
– Matyt, žinojo. Po to antrąkart skambino. Sakiau: „Tai iš kur tu žinai, kad pas mane turi atvažiuot?“ Sakė, kad Dalia jai skambinusi. O iš kur ji žino? Yra tik vienas būdas sužinoti, ką žmonės kalba telefonu. Pasiklausyti jų telefoninių pokalbių.
– Tai čia – Polikarpo sesers dukterys? – su Valerija vėl palinkstame prie šeimos nuotraukų.
– Sesers dukterys, – patvirtino ji, nepabūgusi pačios Dalios rūstybės, ir toliau ieškojo Polikarpo pėdsakų. Jai ir pačiai keista – tų pėdsakų taip mažai. Polikarpas jos namelyje Šeduvoje pasirodydavo iš anksto neįspėjęs, o paskui dingdavo ilgam.
– Gal vestuvių nuotraukų yra?
– Ne, jis suplėšė.
Kam plėšyti nuotraukas? Valerija ištraukė iš lentynos dar vieną albumą.
– Va! Jo metrikai!
Balto plastikinio albumo atvarte – Polikarpo Grybausko gimimo liudijimas. Kampe spaudas: „antrinis“, išrašytas 1952 metų liepos 3 dieną. Tėvo ir motinos vardai ir pavardės – sulietuvinti. Julijona, Vladas. Gimimo vieta – Liaubarai, 1928 metų sausio 8-oji. Lyg ir niekuo neypatingas dokumentas.
Daug iškalbingesnė – mažutė nuotraukėlė, kuri iškrito, kai Valerija jį atvertė. Joje – tiesiai į fotoobjektyvą žvelgia jau subrendęs Polikarpas, dėvintis NKVD seržanto uniformą. NKVD – rusiškas trumpinys. Lietuviškai – Vidaus reikalų liaudies komisariatas.
Jam priklausė ir smogikai, persekioję partizanus, ir milicininkai, ir gaisrininkai. Visos nekarinės sovietinės tvarkos palaikymo pajėgos. Karininkų uniformos buvo žymimos dar ir kitais atpažinimo ženklais, o NKVD papildomai nesigražino.
Valerijos manymu, Polikarpas buvo gaisrininkas. Greta nuotraukėlės, kur jis pozuoja jau su seržanto uniforma, Valerija deda ant stalo dar vieną buvusio vyro nuotrauką. Čia jis nufotografuotas visai jaunutis, apie 1946 metus. Tiesiog eilinis, pagal rusišką laipsniavimą – raudonarmietis.
Tarp tų dviejų nuotraukų – kalėjimas neva už ginklo laikymą. Išeitų, kad kalėjimas nesustabdė karjeros. Vos paleistas, jau buvo paaukštintas, tapo seržantu.
Arvydas Anušauskas, tyrinėjęs NKVD-NKGB pokario „žygdarbius“, tvirtina, kad kaip tik seržantai daugiausia ir vadovaudavo įvairiausioms operacijoms.
Istorikas taip pat mini, už ką jie dažniausiai būdavo teisiami. Anušauskas padarė išvadą, kad „NKVD gvardija turėjo visas sovietinei visuomenei būdingas ydas, kurios ypač graužė aukštesniuosius jos sluoksnius: buvo vagys, plėšikai, girtuokliai, ištvirkėliai“. Tik ar tą patį būtų galima sakyti ir apie sukarintos gaisrinės karininkus?
– Jis dingdavo. Atvažiuodavo po kelių mėnesių ir vėl prapuldavo. Taip ir draugavom, – pasakojo Valerija Grybauskienė apie laiką, praleistą su Polikarpu Grybausku.
Jos liudijimas apie to jauno vyro nuolatinį pradinginėjimą, tariamą sugrįžimą į Šeduvą su rusų partizanais, kalėjimą ir po to gautus seržanto antpečius sako mums tik tiek, kad Polikarpo Grybausko gyvenimo būdas tais laikais nedaug skyrėsi nuo gyvenimo kitų jaunų vyrų, nepasibodėjusių aktyvaus ryšio su okupacine valdžia.
– 1946 metais apsivedėm, išvažiavom į Vilnių. Jis gaisrinėje dirbo. Butą paėmė.
– O kurioje vietoje?
– Kalvarijų gatvėje, Giedraičių gatvėje pas tokius lenkus. Jis tokią lenkę paną turėjo, – Valerijai labiau rūpi jos vyro neištikimybė nei „karo žygiai“, apie kuriuos jis jai šiukštu nepasakojo. – Sykį aš išvažiuoju į Šeduvą kažko parsivežti. Parvažiuoju – žiūriu: daikteliai mano išvežti – nėra. Ką daryti?
Palikau jį. Parvažiavau į Šeduvą. Nėščia buvau. Jis tik po pusės metų atvažiavo. – Ar ant jo kūno tada jau buvo ta tatuiruotė KOLIA?
– Nebuvo jokios tatuiruotės. Gal vėliau kada pasidarė. Gal kalėjime kai buvo, – spėliojo Valerija.
– Gražus buvo?
– Tai ir aš buvau labai graži jauna, – pamerkė akį Valerija ir vėl ėmė dėlioti ant stalo nuotraukas. Tik tų vestuvinių – nėra. Polikarpas sudraskė, sunaikino...
– O koks jis buvo žmogus?
– Ne chuliganas, ne mušeika, bet jis tik labai stengėsi žmogų pajuokti, pašiepti.
Išsiskyrė jiedu geruoju, tačiau labai netradiciškai:
– Mes nebuvom išsiskyrę, kai jis vedė tą Korsakaitę. Ar jis išplėšė paso lapelį, ar kaip ten buvo?
Ponia Valerija iki šiol nežino, „kaip ten buvo“. Ji tik prisiminė, kad Polikarpas už dvipatystę gavo baudą.
– Kai rado, kad jis yra vedęs, tai aną santuoką panaikino ir paliko su manim. O paskui jis padavė į teismą. Mes išsiskyrėm laisvai, nei pykomės, nei ką.
Kai juodviejų sūnus Albertas jau buvo šeštokas, tėvas jį nusivežė į Vilnių.
– Tai jis (sūnus) bendravo su Dalia. Ją vesdavo į darželį, o jis – į mokyklą. Bet jam nusibodo, tai aš parsivežiau. Ir daugiau mes nesusisiekdavom. Tik kai ta antroji žmona mirė, tai jis atvažiavo pas mane.
Po Vitalijos Grybauskienės mirties Polikarpas į Šeduvą atkako su buteliu degtinės ir siūlė buvusiai žmonai vėl kartu gyventi. Ir vėl – labai savotiškai. Jis iš tiesų Šeduvoj negyvensiąs. Gyvens Vilniuje, dirbs taksistu.
– Pasakiau: „Tau manęs pirma nereikėjo, dabar man tavęs nereikia“, – pasakojo Valerija.
– Sakot – buvo paprastas vairuotojas?
– Paprastas.
– Grybauskaitė – labai protinga moteris. Į ką ji atsigimė? Į Polikarpą?
– Turbūt į motiną daugiau. Nors ir anas – panašus. Pajuokt, pašiept žmogų, vaidino‚ „kas aš toks“.
– O per prezidento rinkimus ar balsavot už ją?
Valerija prajuko:
– Nebežinau, kaip ten buvo. Senas laikas. Gerai, kad ji – ne kokia dvarininkė. Moteris iš darbininkų. Tegul dirba, bet tegul nesikiša, kur nereik.
– Turit galvoje – į koalicijų formavimą?
– Gali būti, – šypsojosi ponia Valerija. Tada suskubo virti arbatos ir vaišinti mūsų saldainiais: – Man buvo taip gaila, kai pasakė, kad jūs be darbo likot...
Ką jau čia... Polikarpo Grybausko praeitis – visai nemenkas pretekstas įtakingam politikui imtis visų priemonių, kad nemaloni tiesa neišlįstų viešumon. NKVD antpečiai – slegiantis palikimas.
Prieš išleisdama pro duris ponia Valerija mums paaiškino, kaip surasti sūnaus, Prezidentės netikro brolio, sodybą. Anot jos, Albertas galėsiąs daugiau papasakoti apie savo tėvo vėlesnį gyvenimą. Juk jis kurį laiką gyveno su antra Polikarpo šeima.
Ta vieta – gerokai už Šeduvos. Kaime. Klaidžioti tenka ilgokai, kol galiausiai kaimynai parodo toli laukuose spingsintį žiburėlį. Albertas Grybauskas gyvena ten. Kažkoks deja vu. Toks įspūdis, kad tą vietą jau mačiau. Pliaukšt sau per kaktą! Žinoma: kažkuris televizijos infošou anonsavo beprotišką siužetą apie girtuoklį vyrą, kurį šeima neva laiko tvartelyje. Netrukus paaiškės, kad neklydau.
Baltų silikatinių plytų namukas. Nykuma. Mygiam skambutį. Niekas neatidaro.
Balsas už lango: „Kas?!“
– Ar čia gyvena Grybauskai?
– Neįsileisiu!
– Ponia Maryte? – toks pono Alberto žmonos vardas.
– Ne.
– Ar čia gyvena Albertas Grybauskas?
– Taip.
– Jo nėra?
– Nėra.
– Kada grįš?
– Nežinau.
– Jūs duktė?
– Taip.
– Norėjom paklausti apie jūsų tėtį, jo vaikystę.
– Nieko nežinau, nieko nepasakosiu.
– Bijot kažko?
– Nieko nebijau. Neleidžia. Jau buvo sykį žurnalistai įsilaužę į kiemą. Iš „24 valandų“ (televizijos laidos) buvo.
– Mes – dėl Prezidentės.
– Prezidentė čia nieko bendro neturi.
– Teta jums.
– Ne.
– Jūs – Jolanta Grybauskaitė?
– Nu ir kas? Neįsileisiu, garbės žodis.
– Mes vakar buvom pas jo mamą.
– Žinau. Viską žinau, kad jūs buvot.
– Iš kur žinot?
– Skambino. Pasakė.
– Valerija ar kas nors kitas?
– Nesvarbu, kas skambino.
– Jūsų tėvas bendrauja su seserim?
– Ne.
Po to pašnekovė dingo. Dėl televizinio bulvaro antpuolio čia nieko gero iš žurnalistų nebesitiki. Tik įdomu, ar kolegos žinojo, kai čia buvo atbrazdėję, kad filmuoja Prezidentės brolį, nors ir netikrą. Spėju, kad įtarė.
Kaimynai. Čia žmonės jau kalbesni. Papasakojo, kad infošou žurnalistai ieškojo vyro, kurį šeima laiko garaže.
– Gyveno garaže?
– Jo, – sako kaimynas ir pažeria detalių. – Išvijo jį iš ten, kur gyveno. Lyg vogė?.. Tai čia parėjo ir garaže gyveno.
– Matėt, kaip garaže gyveno?
– Ne.
Tai ko kalbi, žmogau, jei nežinai? Tu pasakei, tas perpasakojo, ir tiesa susikuitė. Sakyk, ką tikrai matei!
– Tai kodėl jo nepriėmė?
– Nu geria. Kaip negers...
– Kas toks?
– Albertas. Dabar jis name gyvena. Po žurnalistų apsilankymo.
– Albertas jau pensininkas?
– Jo.
Ką gi... Polikarpo ar „Kolios“ genai – prastas kraitis...
Galime mėginti daryti išvadas.
Kai anoniminiai Grybauskaitės gynėjai internete duoda atkirtį gandams apie neva išgalvotą Prezidentės tapatybę, jie ir nurodo tuos tris šaltinius:
1) pono Fišero pastangas surikiuoti tikrus ar tariamus Prezidentės giminaičius;
2) nuskurdusios ir apleistos tetos Bronės pirmą interviu iškart po Grybauskaitės rinkimų. Antrasis interviu, kuriame ji skundžiasi Grybauskaitės nejautrumu, nutylimas;
3) Polikarpo (su tatuiruote „Kolia“) Grybausko interviu.
Visi šie šaltiniai, kaip tikros tiesos apie Prezidentės kilmę teikėjai, buvo surikiuoti iškart po to, kai neįvardyti Lietuvos kariuomenės analitikai davė interviu žurnalistams apie Kremliaus apmokamus tautinės interneto erdvės gyventojus – anoniminius komentatorius.
Jau kitą dieną tame kontekste pasirodė irgi anoniminis atkirtis Grybauskaitės vardo teršėjams.
Tiems, kurie su vieninteliu įrodymu – patikinimu „tikrai, tikrai, patikėkit, jau aš tai žinau“, Grybauskaitę, irgi anonimiškai, kildino iš „Raisos Gaponovos“, žiauraus kagėbisto Gaponovo žmonos, kuri ir pati buvusi kagėbistė, giminės.
Suprask: visa ta Korsakų–Grybauskų istorija esanti tik legenda...
Šiuolaikinis rusų rašytojas, pagal dokumentus ir liudijimus atkūręs sovietijos dvasią ir papročius, romane „Žaidžiam imperatorių“ („Igra v imperatora“) aprašo savo herojaus mintis: „Išeidami iš darbo valstybės saugume jie keisdavo pavardes, – pasakė Zviaginas, nors iš tiesų neištarė tų žodžių garsiai, tik pagalvojo. Joks papildomas žodis mums nereikalingas.“
Pokaris iš tiesų buvo trąši dirva žmonėms atsirasti ir vėl dingti. Kolios Gribausko, virtusio Polikarpu Grybausku, to meto nuotykiai daro jį labai paslaptingą.
Jo nuolatiniai dingimai iš namų, artimųjų nebuvimas, „Kolia“ ant kūno, iškylos su raudonaisiais partizanais, apie kurias jis pasakodavęs pirmajai žmonai, dar seržanto antpečiai, gauti po kalėjimo, – visa tai labai sutirština spalvas.
Kas iš tiesų buvo tas žmogus? Ar tikrai tik „paprastas vairuotojas“, kaip jį įvardija duktė Dalia? Gal ir vairuotojas, tačiau butą gavo Vilniaus centre, priešais Ryšių ministeriją, kurioje galiausiai ir dirbo iki pensijos. Ryšių ministerija – tokia vieta, kur sovietmečiu KGB nepatikrintų žmonių neįleisdavo. Vadinasi, istorijos apie kalėjimą ir „Kolią“ turėjo būti žinomos ir priimtinos.
Kita vertus, paini senelio biografija (tariamas areštas, tremtis už ryšius su partizanais) nesutrukdė jo anūkei Daliai iš pradžių patekti į elitinę Vilniaus Salomėjos Nėries mokyklą, po mokyklos įsidarbinti Valstybinės filharmonijos kadrų skyriuje inspektore (vieta, iš kurios buvo prižiūrimi po užsienius gastroliuojantys menininkai).
Kilmė taip pat nesukliudė tapti Leningrado Ždanovo universiteto studente, įsidarbinti Aukštojoje partinėje mokykloje ir tapti Visuomeninių mokslų akademijos prie Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto etatine aspirante ir gauti ten socializmo ekonomikos mokslų kandidatės laipsnį.
