A.Čekuolis kiekvienais metais išleidžia naują savo knygą. Jis ištisas keturias mugės dienas sėdi prie savo leidinių stirtos ir kantriai juos pasirašinėja, nepamiršdamas su kiekvienu gerbėju ar gerbėja persimesti šiltu ar šmaikščiu žodžiu. Tie gerbėjai atsidėkoja – visada užpildo didžiąją konferencijų salę, kurioje vyksta susitikimas su jų mėgstamu autoriumi.
Šiemet viskas kartojosi. Prie naujosios A.Čekuolio knygos „Generolo Sena Karvė istorija“ („Alma littera“) stendo pirmąsias dvi mugės dienas galėjai nuolat matyti sidabrinių plaukų kuokštą, o vakar įvykusiame susitikime su autoriumi beveik nebuvo laisvų kėdžių. Įdomiausia, kad tiek naujosios knygos, tiek susitikime narpliotos temos irgi kartojosi. Bet būtent tai turbūt skaitytojams ir yra prie širdies.
Po knygą – kasmet
„Kodėl aš kiekvienais metais išleidžiu knygą? – tarsi savęs paklausė A.Čekuolis. – Sovietiniais metais aš galėjau tik pusiau meluoti arba pusiau tylėti. Turbūt natūralu, kad po šitiek metų tokios elgsenos mane ištiko, atsiprašant, tryda. Aš pagaliau galiu būti atviras. Be to, nežinau, kiek man liko gyventi. Todėl kasmet ir išleidžiu po knygą.“
A.Čekuolis teigė, kad apie naująją knygą svarstė gerus dešimt metų. Jį vis kankino abejonės, ar verta savo gyvenimą iškloti atvirai, ar kam nors tai bus įdomu, ar visi supras?
„Jei rašai apie savo gyvenimą, privalai kalbėti ir apie savo buvusias moteris. Bet negali, nes jos dar gyvos. Mat moterys mažiau geria, yra sveikesnės, todėl ir ilgiau už vyrus gyvena. Tiesą sakant, paklusti moteriai – visai neblogai. Taip, jos galiausiai užlipa ant sprando, ant galvos. Tiek to. Kaip užlipa, taip ir nukrenta“, – šmaikštavo publicistas.
Ryžtis rašyti savo autobiografiją 82 metų A.Čekuolį, save prisimenantį nuo trejų metų, paskatino supratimas, kad jo gyvenimas sutapo su sunkiausiu Lietuvos istorijos etapu.
„Viskas, kas vyko su Lietuva, vyko ir su manimi“, – sakė jis. Publicistas teigė stengęsis labiau pabrėžti ne save, kuris esą nėra to vertas, o per savo patirtį be pagražinimų ir be melo atskleisti Lietuvos realijas. Ar toks siekis neliudija savotiško maskavimosi, pastangų savo gyvenimo paslėpti už šalies istorijos skydo, kitas klausimas.
Ar buvo KGB agentas?
Dar vienas dalykas, kuris pastaruoju metu neduoda ramybės A.Čekuoliui, yra nuolatiniai aplinkinių kaltinimai, kad jis buvo KGB agentas – iš pradžių kapitonas, vėliau pulkininkas, galiausiai generolas.
„Man atsibodo atsiloti į tokį lojimą. Visų klausiu, iš kur jie tai žino? O jie atsako, kad visiems savaime suprantama, jog užsienyje jūrininku, žurnalistu, vertėju dirbęs žmogus tiesiog negalėjo netarnauti sovietinei sistemai.
Tiesą sakant, man tais laikais pavyko susukti reikalus taip, kad jie manimi galėtų naudotis tik kaip žvalgybininku. Apie tai knygoje irgi rašau. O kas ta Sena Karvė, nesakysiu, nes tada neskaitysite knygos“, – šyptelėjo A.Čekuolis, naujosios knygos pasirodymo dieną pavadinęs antruoju savo gimtadieniu.
„Ar jūs bent nebyliai priešinotės anuometinei santvarkai?“, – paklausė viena žiūrovė. A.Čekuolis prisipažino, kad ilgai turėjo iliuzijų, kad socializmas gali būti sėkmingas, bet galiausiai suvokė, kad taip tikrai nebus. „Tačiau aš nė karto rimtai nesvarsčiau apie galimybę pasilikti Vakaruose. Mat būčiau virtęs rašytoju be skaitytojų, o toks rašytojas yra niekas“, – nuo tiesaus atsakymo išsisuko A.Čekuolis.
Atskiesta publicistika
„Nereikia skaityti gerų knygų. Neskaitykite net labai gerų knygų. Skaitykite tik pačias geriausias knygas“, – renginio pabaigoje ištarė A.Čekuolis.
Sunku atspėti, ką populiarusis publicistas turėjo omenyje? Nejau tai, kad skaitytojai turėtų rinktis ne jo naujausią knygą „Generolo Sena Karvė istorija“, o, tarkime, Kristijono Donelaičio „Metus“ ar Williamo Shakespeare'o „Romeo ir Džuljetą“? Priešingu atveju tie žodžiai būtų nuskambėję kaip ne visai adekvatus savęs vertinimas.
„Kodėl jau kelinti metai iš eilės A.Čekuolio knygos skamba kaip pažadas. Pavyzdžiui, naujosios knygos viršelyje parašyta, kad tai autobiografija, bet ji, kaip ir daugelis ankstesnių šio autoriaus knygų, kažkodėl smarkiai atskiesta televizine publicistika?“ – manęs paklausė vienas A.Čekuolio knygų skaitytojas.
„Todėl, kad A.Čekuolio knygas reikia ne skaityti, o žiūrėti. Kaip jo televizijos laidas“, – atsakiau.
Mes abu nusišypsojome – tą akimirką mums viskas atsistojo į savo vietas.
