Šis Gottfriedo Wilhelmo Leibnizo tekstas parašytas 1689 m., kai brandžiosios jo pažiūros jau buvo susiformavusios. Rašinio pavadinimas nėra paties autoriaus, jį priskyrė akademinio Leibnizo raštų leidimo (Akademie Ausgabe) redaktoriai. Nors pirmą kartą jis pasirodė tik 1857 m. Alexandre‘o Foucher de Careilio redaguotoje rinktinėje, rašymo stilius išduoda, kad Leibnizas norėjo, jog tekstas būtų skaitomas.
Kiti trumpi Leibnizo rašiniai dažnai pasižymi konkrečiu ir nevaizdingu stiliumi, labiau primenančiu konspektus, nei filosofijos tekstus. Tuo tarpu šiame matyti ne tik išraiškų įvairovė, bet ir autobiografinis pasakojimas, vedantis skaitytoją autoriaus pramintu keliu.
Teksto problema universali, ji priklauso philosophia perennis klausimams. Jei viskas, kas vyksta, yra nulemta priežasčių grandinės ir iš anksto žinoma Dievo, tai kaip reikėtų mąstyti apie atsitiktinumą, žmogaus laisvę ir atsakomybę? Kaip žmogui elgtis likimo akivaizdoje?
Leibnizas vėliau savo Teodicėjoje (1710) rašė, kad esama trijų būdų į tai žiūrėti: Fatum Mahometanum, Fatum Stoicum ir Fatum Christianum (1*).
Anot jo, pirmasis būdas verčiąs likimą priimti taip besąlygiškai, kad net didžiausias pavojus neturėtų įtakos žmogaus sprendimui: jeigu kokią nors vietovę apimtų maras, tai nebūtų prasmės stengtis iš ten pabėgti.
Antrasis būdas neverčia atsisakyti rūpesčio savimi, tačiau suteikia ramybės, kylančios iš būtinumo prigimties apmąstymo. Trečiasis būdas ne tik numalšina mūsų nerimą dėl netikrumo, bet ir suteikia begalinį pasitikėjimą visagaliu Dievu, kuris nė vienos pasaulio dalelės nepalieka be gėrio ir teisingumo. Teisingas būtinumo ir atsitiktinumo sąvokų supratimas, anot Leibnizo, veda į teisingą nuostatą likimo atžvilgiu.
Beveik netyrinėta, tačiau įdomi tema – Leibnizo ryšiai su Lietuva. Būdamas jaunas, Leibnizas atlikdavo įvairius pavedimus, kuriuos gaudavo iš žinomo diplomato ir politinio veikėjo barono Johanno Christiano von Boineburgo. Pastarasis išlaikė gabų jaunuolį ir finansavo jo studijas. 1668 m. Lenkijos ir Lietuvos karaliui Jonui Kazimierui Vazai atsisakius nuo sosto ir artėjant naujai elekcijai, į Boineburgą intelektualinės pagalbos užimant sostą kreipėsi vienas iš kandidatų, grafas Philippas Wilhelmas von Neuburgas.
Boineburgas davė atitinkamą užduotį Leibnizui, kuris visą žiemą intensyviai dirbo ir parašė 360 puslapių, matematiniais įrodymais pagrįstą veikalą Specimen demonstrationum politicarum pro rege Polonorum eligendo (Keletas politinių įrodymų dėl lenkų karaliaus išrinkimo).
Nenorėdamas atskleisti savo kilmės, nes tai būtų nenaudinga jo tikslui, veikalą Leibnizas pasirašė pseudonimu Georgius Ulicovius Lithuanus. Manoma, kad Ulicovius nurodo į vakarinėje Lenkijos dalyje esantį Ulikowo regioną, todėl Leibnizas norėjo rinkikams prisistatyti vietiniu didiku, kurio šaknys išsibarsčiusios nuo rytų iki vakarų. Kad ir kaip būtų, veikalas buvo toks didelis, kad Vilniaus spaustuvė nespėjo jo paskelbti – jis pasirodė tik po rinkimų. ATR karaliumi buvo išrinktas Mykolas Kaributas Višnioveckis (2*).
Leibnizo tekstų vertimų turime labai mažai. 1988 m. yra pasirodę trys trumpi rašiniai Antano Rybelio redaguotoje Filosofijos istorijos chrestomatijoje (Renesansas, 2 t.). Čia publikuojamą tekstą iš lotynų kalbos (Gottfried Wilhelm Leibniz, Sämtliche Schriften und Briefe, Sechste Reihe: Philosophische Schriften, t. 4, Berlin: Akademie Verlag, 1999, p. 1653–1659; tolesnės nuorodos į šią redakciją žymimos raide A) vertė ir komentarus parengė Laurynas Adomaitis.
Seniausia žmonių giminės problema yra tai, kokiu būdu laisvė ir atsitiktinumas gali būti suderinti su priežasčių grandine ir apvaizda. Krikščionių mąstytojų svarstymai apie Dievo teisingumą rūpintis žmonių gerove reikalą dar labiau apsunkina.
Kai aš mąsčiau, kad niekas neatsiranda dėl nutikimo arba atsitiktinai (nebent atsižvelgiant į kokias nors atskiras substancijas) ir kad proga, atskirta nuo likimo, yra tik tuščias vardas, ir kad niekas neegzistuoja, jei tam nėra sudarytų atskirų sąlygų, iš kurių, paimtų kartu, savo ruožtu sektų, kad tas dalykas egzistuoja, tai buvau mažai nutolęs nuo nuomonės tų, kurie viską laiko esant visiškai būtina ir teigia, kad laisvei pakanka, jog ji būtų saugi nuo prievartos, net jei priklausytų tik nuo būtinumo ir tų, kurie būtino pažinimo neskiria nuo nesuklaidinamo ar labai tikro (3*).
Tačiau iš šios prarajos mane ištraukė galimybių, kurių nėra, nebus ir nebuvo, apsvarstymas, nes jei kai kurios galimybės niekada neišsipildo, tuomet dalykai, kurie egzistuoja, mažų mažiausiai ne visada yra būtini. Juk priešingu atveju vietoje jų negalėtų egzistuoti niekas kita ir tai, kas niekada neegzistuoja, būtų neįmanoma.
Tuo tarpu negalima paneigti, kad daugelis istorijų, kurios aprašomos romanuose, yra galimos, nors ir neatrado sau vietos šioje visatos grandinėje, kurią parinko Dievas – nebent kas nors galvotų, kad tokioje erdvės ir laiko platybėje esama poetinių kraštų, kur galėtum pamatyti vaikštančius po pasaulį ir Didžiosios Britanijos karalių Artūrą, ir Galijos Amadį (4*), ir vokiečių autorių kūrinių išgarsintą Teodoriką Veronietį.
Atrodo, kad beveik tokios nuomonės laikėsi vienas žymus mūsų amžiaus filosofas, kartą teigęs, kad materija paeiliui priima visas formas, kurioms yra imli (Filosofijos pradai, d. 3, par. 47) (5*). To visai negalima apginti, tai atima iš visatos visą grožį ir deivišką dalykų išrinkimą, nė nekalbant apie kitus argumentus, kuriais galima įrodyti priešingą požiūrį.
Taigi, pripažinęs dalykų atsitiktinumą, toliau svarsčiau, kokia turėtų būti skaidri tiesos samprata, nes tikėjausi (ne beprasmiškai) iš šio samprotavimo kokios nors šviesos, kuri padėtų atskirti būtinas tiesas nuo atsitiktinių. Tuomet pamačiau, kad kiekvienam teisingam teiginiui, bendram ar konkrečiam, būtinam ar atsitiktiniam yra bendra tai, kad jo predikatas glūdi subjekte, t. y. kad predikato sąvoka kažkokiu būdu yra įtraukta į subjekto sąvoką ir tam, kuris viską pažįsta a priori (6*), tai yra neklystamumo pagrindas kiekvienoje tiesos rūšyje.
Tačiau atrodė, kad tai tik apsunkina problemą, nes jei predikato sąvoka duotu metu glūdi subjekto sąvokoje, tada kaip, išvengiant prieštaravimo ir neįmanomumo, subjektas galėtų tuo pat metu būti be predikato ir išsaugoti savo sąvoką?
Pagaliau nauja ir netikėta šviesa pasirodė iš ten, iš kur mažiausiai tikėjausi – būtent iš matematinių svarstymų apie begalybės prigimtį. Juk iš tiesų yra du žmogaus proto labirintai, vienas supa kontinuumo sudėtį, kitas – laisvės prigimtį ir jie abu kyla iš to paties begalybės šaltinio.
Tas pats žymus filosofas, kurį šiek tiek anksčiau citavau, abu šiuos mazgus buvo linkęs nukirsti kalaviju, nes negalėjo jų išspręsti arba nenorėjo, kad atsiskleistų jo pažiūros.
Filosofijos pradų pirmos dalies 40 ir 41 paragrafuose jis tvirtina, kad greitai įsipainiosime dideliuose sunkumuose, jei stengsimės Dievo santvarką (praeordinationem) suderinti su sprendimo laisve, o nuo tokių diskusijų neva reikia susilaikyti, nes Dievo prigimtis negalinti būti suprasta (7*). Taip pat antros dalies 35 paragrafe jis sako, kad nebūtina abejoti begaliniu materijos dalumu, nors tai mums ir yra nesuprantama (8*). Tačiau to nepakanka, nes viena yra mums nesuprasti dalyko, o visai kita – suprasti, kad šis dalykas yra prieštaringas, todėl yra būtina bent jau galėti atsakyti į tuos argumentus, kurie, regis, verčia manyti, kad laisvė arba materijos dalumas įtraukia prieštaravimą.
Vadinasi, reikia suprasti, kad visa kūrinija turi įspaustą tam tikrą dieviškosios begalybės ženklą ir tai yra šaltinis daugybės stebuklų, kuriais žmogaus protas be galo stebisi (9*). Iš tikrųjų nėra tokios mažos materijos dalelės, kurioje nebūtų pasaulio su begaliniu skaičiumi kūrinių ir nėra sukurtos tokios netobulos individinės substancijos, kad ji neveiktų visų kitų ir nebūtų visų kitų veikiama, ir savo pilnoje sąvokoje (kokia ji yra dieviškajame prote) neapimtų visos Visatos ir visko, kas yra, buvo ar bus, ir nėra nė vienos tokios tiesos apie faktus arba atskirus dalykus, kad ji nepriklausytų nuo begalinės priežasčių grandinės, kurios sandarą gali suprasti tik vienas Dievas, o tai yra pagrindas, kodėl tik Dievas atsitiktines tiesas pažįsta a priori ir mato jų neklystamumą kitaip nei per patyrimą.
Dėmesingiau šiuos dalykus apsvarsčius, atsivėrė giliausia skirtis tarp būtinų ir atsitiktinių tiesų. Aišku, kad kiekviena tiesa yra arba pirminė (originalia), arba išvestinė (derivativa). Pirminės tiesos yra tos, kurioms negalima pateikti pagrindo. Tokios yra tapatybės arba netarpiškos tiesos (veritates immediatae), tą patį teigiančios arba priešingą neigiančios apie patį save.
Kita vertus, išvestinės tiesos yra dviejų rūšių: vienos tikrai išsiskaido į pirmines, o kitos nukreipia į begalinę skaidymo eigą.
Pirmosios yra būtinos, o antrosios atsitiktinės. Aišku, kad būtinas teiginys yra tas, kuriam priešingas įtraukia prieštaravimą. Tokios yra visos tapatybės arba išvestinės tiesos, išskaidomos į tapatybes, o taip pat tiesos, vadinamos metafiziškai arba geometriškai būtinomis.
Juk įrodymas yra ne kas kita, kaip lygybės arba sutapimo tarp subjekto ir predikato parodymas abipusiuose (reciproca) teiginiuose, pasitelkiant teiginio dalių išskaidymą ir apibrėžiamojo pakeitimą kitu apibrėžimu arba jo dalimi. Kitais atvejais įtraukimas parodomas bent jau taip, kad tai, kas slypėjo teiginyje ir dėl kažkokio tinkamumo buvo apimta, įrodymo būdu taptų akivaizdžiu ir suprantamu dalyku.
Pavyzdžiui, jei trigubus, šešiagubus, dvyliktinius ir t. t. skaičius suprasime kaip tuos, kuriuos galima padalinti iš 3, 6 ir 12, tuomet bus galima įrodyti tokį teiginį: visi dvyliktiniai yra šešiagubi. Juk kiekvienas dvyliktinis yra dukart dvigubai trigubas (tai yra dvyliktinio išskaidymas į jo pirminius daugiklius 2 • 2 • 3 = 12 arba jo apibrėžimas), o kiekvienas dvigubai trigubas yra šešiagubas (tai yra šešiagubo apibrėžimas 2 • 3 = 6). Vadinasi, visi dvyliktiniai yra šešiagubi (12 yra tas pats, kas 2 • 2 • 3, o 2 • 2 • 3 dalijasi iš 2 • 3. Taip pat 2 • 3 yra tas pats, kas 6. Vadinasi, 12 dalijasi iš 6).
Tuo tarpu atsitiktinėse tiesose, nors predikatas ir glūdi subjekte, teiginys niekada negali būti įrodytas arba suvestas į lygybę ar tapatybę; skaidymas tampa begaliniu. Vienas Dievas gali matyti – ne skaidymo pabaigą, kurios nėra, bet tik – terminų ryšį ar predikato įglaudimą (involutionem) subjekte, kadangi jis pats mato viską, kas glūdi grandinėje. Išties šios tiesos kilo dalinai iš jo proto ir dalinai iš valios (10*) ir savitai išreiškia ir begalinį jo tobulumą, ir visų dalykų grandinės harmoniją.
Kita vertus, mums lieka du atsitiktinių tiesų pažinimo keliai: vienas per patyrimą, o kitas per protą. Patyrimu ką nors pažįstame tada, kai pojūčiais dalyką patiriame pakankamai aiškiai. Protu pažįstame pasitelkdami bendrąjį principą, kad nieko nėra be priežasties arba kad predikatas visada glūdi subjekte dėl kokio nors pagrindo. Todėl galime laikyti tikru dalyku, kad viskas Dievo yra sukurta tobuliausiu būdu ir kad jis nieko nedaro be pagrindo ir kad niekas niekada neįvykdoma, jei tas, kas supranta, nesuprastų pagrindo, kodėl būtent šita, o ne kita dalykų padėtis turi išlikti.
Todėl protų veiksmams, ne mažiau nei kūnų veiksmams, galima pateikti pagrindą, nors proto pasirinkimai ir neturi būtinybės.
Nuodėmės kyla iš pirmapradžio dalykų ribotumo. Dievas renkasi ne nuodėmes, o leidimą egzistencijos konkrečių galimų substancijų, savo pilnoje sąvokoje iš anksto įtraukiančių ateities nuodėmių laisvę kaip galimybę ir visą dalykų grandinę, kurioje jos pačios slypės. Taip pat nereikia abejoti, kad esama paslaptingų priežasčių, peržengiančių bet kokį sukurto padaro suvokimą, kodėl viena dalykų grandinė (net jei apima nuodėmę), o ne kita yra pasirenkama Dievo.
Vis dėlto Dievas renkasi ką nors tik tada, jei tai yra tobula arba teigiama. Tuo tarpu ribotumas ir iš jo kylanti nuodėmė yra leidžiami, nes, išliekant tam tikriems teigiamiems sprendimams, negalima jų visiškai atmesti. Šitaip niekas tarp išminties principų nestovi aukščiau nei tai, kad nuodėmės buvimas išperkamas didesniu ir kitaip nepasiekiamu gėriu. Tačiau tokiems svarstymams čia ne vieta.
Idant sielos dėmesys kuo labiau įsitvirtintų ir nešokinėtų tarp palaidų sunkumų, į galvą ateina viena analogija tarp tiesų ir proporcijų, kuri, atrodo, visą dalyką nepaprastai nuskaidrina ir pastato į aiškią šviesą. Žinoma, visiškai taip, kaip visose proporcijose mažesnis skaičius glūdi didesniame arba lygus lygiame, visose tiesose predikatas glūdi subjekte. Ir kaip visose proporcijose (kurios yra tarp vienarūšių dydžių) galima imtis konkrečios lygybių arba atitikimų analizės ir atimti mažesnį iš didesnio, ištraukiant, aišku, iš didesnio dalį, lygią mažesniam, ir panašiai iš rezultato galima atimti likutį ir taip toliau kiek tik norima arba iki begalybės, taip ir tiesų analizėje terminas visada pakeičiamas lygiareikšmiu, kad joje atsivertų, jog predikatas glūdi subjekte.
Tačiau kaip kartais proporcijose analizė tikrai išsisemia ir prieina prie bendro mato, kuris, kartodamas save, tobulai išmatuoja abu proporcijos terminus, o kartais gali tęstis iki begalybės, kaip būna racionaliųjų ir iracionaliųjų skaičių palyginime, pavyzdžiui, kvadrato įstrižainės atveju, taip panašiai ir tiesos kartais yra įrodomos esančius būtinos, o kartais laisvos arba atsitiktinės ir analizės būdu negali būti suvestos į tapatybę, tarsi į bendrą matą. Tai yra esminė skirtis ir tarp proporcijų, ir tarp tiesų.
Tuo tarpu kaip iracionalios proporcijos yra aprėpiamos geometrijos moksle ir turime įrodymus apie begalines sekas, taip dar labiau atsitiktinės arba begalinės tiesos priklauso Dievo žinojimui ir jo yra suvokiamos ne dėl kokio nors įrodymo, bet tik neklystančia įžvalga (infallibili visione). Tačiau įžvalgą reikia suprasti ne kaip patirtinį žinojimą, tarsi jis matytų dalykuose kažką atskirą nuo savęs, bet greičiau kaip a priori suvokimą per tiesų pagrindus, kadangi dalykus jis mato pats iš savęs (ex se ipso), galimybes iš savo prigimties apsvarstymo, o egzistuojančius dalykus – iš papildomų savo valios ir laisvo įsakymo svarstymų, kurių svarbiausias yra viską daryti geriausiu būdu ir nieko nedaryti be priežasties. Be to, vadinamasis vidurinysis žinojimas (scientia media) yra ne kas kita, kaip atsitiktinių galimybių žinojimas (11*).
Manau, kad, tinkamai visa tai apsvarsčius, samprotavime negali kilti sunkumo, kuriam iš pasakytų dalykų nepavyktų atrasti sprendimo. Juk priėmus būtinybės sampratą, kurią visi pripažįsta, t. y. kad yra būtina tai, ko priešingybė įtraukia prieštaravimą, lengvai iš įrodymo ir analizės prigimties apsvarstymo pasirodo, kad gali būti ir išties yra tiesų, kurios nesuvedamos į tapatybes arba neprieštaravimo principą ir įpuola į begalinę pagrindų grandinę, kuri įžvelgiama vienam Dievui. Tai yra visų dalykų, kurie vadinami laisvais ir atsitiktiniais, prigimtis, o ypač tų, kurie nurodo vietą ir laiką, kaip jau pakankamai yra parodyta iš pačios visatos dalių begalybės ir dalykų tarpusavio persismelkimo bei ryšio.
1* Gottfried Wilhelm Leibniz, Theodicy: Essays on the Goodness of God the Freedom of Man and the Origin of Evil, La Sale, Illinois: Open Court, 1996, p. 54–55.
2* Daugiau apie šio veikalo istoriją žr. Jérémie Griard, „The Specimen Demonstrationum Politicarum Pro Eligendo Rege Polonorum: From the Concatenation of Demonstrations to a Decision Appraisal Procedure“, in: Leibniz: What Kind of Retionalist?, ed. Marcelo Dascal, New York: Springer, 2008, p. 371–382.
3* Jaunystėje Leibnizas laikėsi būtent tokių pažiūrų. Tai aiškiai matyti jo 1671 m. laiške Magnusui Wedderkopfui: „Kadangi Dievas yra tobuliausias protas, tai neįmanoma, kad tobuliausia harmonija jo nepaveiktų, o pats dalykų idealumas būtinai nedeterminuotų. [...] Iš to seka, kad viskas, kas buvo, yra ar bus, vyksta geriausiai ir dėl to būtinai, tačiau [...] su tokiu būtinumu, kuris nieko neatima iš laisvės, nes nesutrukdo naudotis valia ir protu“ (A.2.1.186–187). Leibnizui tuo metu atrodė, kad atsitiktinumo pripažinimas prieštarauja pakankamo pagrindo principui. Šis rašinys yra naujas būdas suderinti atsitiktinumą su minėtu principu.
4* Veikėjas iš žinomos ispanų riteriškos nuotykių pasakos. 1684 m. pasirodė Jeano-Baptiste’o Lully opera šios istorijos motyvais.
5* Plg. citatą iš Filosofijos pradų: „Beje, visai nesvarbu, kaip, pasak manęs, iš pradžių buvo išsidėsčiusi materija, jei vėliau šis išsidėstymas turėjo pasikeisti pagal gamtos dėsnius. Ir vargu ar galima įsivaizduoti tokį materijos išsidėstymą, kuriuo nebūtų įmanoma įrodyti, jog pagal gamtos dėsnius tas išsidėstymas turi nuolat kisti, kol nesusidarys pasaulis, visiškai panašus į mūsų pasaulį, nors galbūt išvesti tai iš vienos prielaidos truks ilgiau, negu iš kitos. Juk pagal šiuos dėsnius materija privalo nuosekliai įgauti visas, kokias tiktai gali turėti, formas. Todėl, jei paeiliui peržiūrėsime visas tas formas, pagaliau prieisime ir tą, kuri dabar būdinga pasauliui“ (Renė Dekartas, Rinkiniai raštai, parengė Romualdas Ozolas, iš prancūzų kalbos vertė Gvidonas Bartkus, Petras Račius, (ser. Iš filosofijos palikimo), Vilnius: Mintis, 1978, p. 307). Descartesas tokiu būdu stengiasi parodyti, kad gamtotyroje svarbiausia yra atrasti dėsnius. Sekant protu atrastais dėsniais, turi būti galima paaiškinti visus Visatos reiškinius, nepriklausomai nuo to, kokias pradines sąlygas priskirsime pasauliui. Jo idėja, kad mokslo tikslas yra ieškoti dėsnių, vėliau tapo labai įtakinga.
6* Tai, žinoma, yra Dievas. Toliau Leibnizas teigia, kad neklystanti Dievo įžvalga, visio infallibilis, taip pat yra a priori žinojimo rūšis.
7* Plg. citatą iš Filosofijos pradų: „Kadangi visa, ką nuo tol sužinojome apie Dievą, mus įtikina jo galybę esant tokią didelę, kad būtų nuodėmė galvoti, jog pajėgiame atlikti ką nors, kas jo iš anksto nebūtų nulemta, galime greitai įsivelti į didžiulius sunkumus, mėgindami suderinti savo valios laisvę su išankstiniais Dievo patvarkymais ir stengdamiesi suprasti, tai yra aprėpti ir tarsi apriboti protu, visą valios laisvę bei amžinosios apvaizdos tvarką“ (Renė Dekartas, op. cit., p. 244). Anot Descarteso, Dievo pasirinkimų dėl ribotos savo prigimties suprasti negalime, tačiau vidine patirtimi aiškiai jaučiame, kad turime laisvą valią. Todėl nereikėtų abejoti tuo, ką aiškiai jaučiame, dėl to, kas mums iš principo nesuvokiama. Kitaip tariant, reikėtų pripažinti, kad turime laisvą valią ir nebandyti to suderinti su Dievo visažinyste, kurios negebame iki galo suvokti.
8* Plg. citatą iš Filosofijos pradų: „Nors ir nesuvokiame šio neriboto dalijimosi, neturime abejoti, kad jis galimas, nes suprantame, kad jis būtinai išplaukia iš materijos prigimties. O šią jau aiškiai pažįstame ir suprantame, kad ši tiesa yra viena iš tų, kurių nepajėgiame suprasti savo baigtiniu protu“ (Renė Dekartas, op. cit., p. 282). Kaip pagrindą neribotam dalijimuisi Descartesas pateikia geometrinį mintinį eksperimentą, kuriame be galo mažos dalelės, judėdamos iš didesnės erdvės į mažesnę, užpildo visas kerteles, kurių neužpildo kartu judančios didesnės ir figūrą sunkiau keičiančios materijos dalys.
9* Dievo begalybės ženklas (character divinae infinitatis) yra metafora, kuri Leibnizui reiškia sielą, aktyvųjį gyvybės principą. Jo ontologijoje nėra nieko negyvo, nieko, kas neveiktų, nieko sterilaus. Plg.: „Mat kiekvienoje būtybėje esama ir baigtinumo, ir begalinumo: baigtinumas – aiškaus pažinimo ir neatremiamos jėgos atžvilgiu, begalinumas – neaiškaus pažinimo ir atremiamos jėgos atžvilgiu. Kiekviena siela ar veikiau kiekviena kūniška substancija yra visa žinanti neaiškiai ir visagalė, tačiau atremiama. Taigi visame pasaulyje nėra nieko, kas nesuvoktų ir kas nesiveržtų į begalybę“ (A.6.4.1465–1466, Živilės Pabijutaitės vertimas).
10* Iš valios dėl to, kad pats atsitiktinių dalykų egzistavimas priklauso nuo Dievo valios ir pasirinkimo. Jeigu Dievas nebūtų be galo geras, tai jis galėtų pasirinkti kitą galimą pasaulį, nors vis tiek suprastų, jog jis ne pats geriausias. Atsitiktinių dalykų priklausymą nuo Dievo valios Leibnizas kartais vadina hipotetine būtinybe. Plg.: „Galima sakyti, kad visiems dalykams galioja hipotetinis – ne esmės, bet egzistencijos arba actus secundus – būtinumas arba kad dalykų būtinumas kyla ne iš jų esmės, bet iš Dievo valios, nes, nustačius Dievo sprendimą, viskas yra būtina“ (A6.4.1452).
11* Vidurinysis žinojimas (scientia media) yra Louiso de Molina‘os sąvoka. Ji reiškia tokį Dievo žinojimą, kuris apima laisvus žmonių veiksmus – Dievas žino, ar individas konkrečiose sąlygose laisvai pasirinks vieną, ar kitą sprendimą. Vidurinysis žinojimas leidžia suderinti Dievo malonę su blogio kilme iš laisvo žmogaus sprendimo. Jeigu, viena vertus, žmogus elgiasi tik pagal Dievo malonę, tai, elgdamasis blogai, jis turėtų ją atmesti, o tai nesuderinama su malonės samprata; tuo tarpu jei žmogus visada priimtų malonę, tuomet neliktų blogų sprendimų.
Vadovaujantis viduriniojo žinojimo sąvoka, galima sakyti, kad Dievas skiria malonę tik tuo atveju, jeigu žino, kad žmogus ją laisvai priims, t. y. malonė niekada nėra atmetama, o blogi veiksmai daromi tik be malonės. Šis požiūris vėliau plačiai įsitvirtino tarp jėzuitų.
Ankstyvasis Leibnizas manė, kad viduriniojo žinojimo sąvoka prieštarauja Dievo visažinystei. 1677 m. rašinyje Scientia media jis pateikė tokį argumentą:
„Sakykime, kad Petras atsiduria konkrečiose aplinkybėse, reikalaujančiose malonės pagalbos, o Dievas leidžia, kad aš jo klausčiau, ką Petras tomis aplinkybėmis padarytų. Neabejoju, kad Dievas galės atsakyti ką nors tikro ir neatmetamo (stebina, kad kai kurie scholastikai šiuo dalyku išdrįso abejoti). Manykime, kad Dievas atsako, jog Petras malonę atmestų.
Toliau klausiu, ar Dievas gali duoti šio savo sprendimo pagrindą taip, kad ir aš suprasčiau jo pasekmes. Jei sakysime, kad Dievas to negali, tai jo žinojimas nebus tobulas, o jei sakysime, kad Dievas tai gali, tai vidurinysis žinojimas bus sugriautas. [...] Įsivaizduokime, kad Paulius atsiduria tose pačiose aplinkybėse, reikalaujančiose pagalbos, kuriose buvo Petras, o Dievas sako, kad nors Petras tuomet malonę būtų atmetęs, Paulius tikrai priimsiantis. Yra būtina duoti bent kokį nors šio skirtumo pagrindą“ (A.6.4.1373–1374). Tuo metu atmetęs viduriniojo žinojimo sąvoką, Leibnizas šiame rašinyje pateikia savitą ir teigiamą atsitiktinumo prigimties paaiškinimą.
