- Kaip jaučiatės žiniasklaidos tapomo visuomenės gyvenimo ir brukamų pramogų pasaulyje? Ar jis veikia jūsų kūrybą? O gal esate atsiribojęs? Vengiate kišti savo trigrašį į nesibaigiančias politines diskusijas ar bandote kaip nors jose dalyvauti?
- Įbrukti man kokį nors šlamštą, o ypač pramogos forma, yra labai sunku – aš jo neimu (nors, jei nuolat gyvenčiau lietuviškos televizijos glėbyje, gal ne taip lengva būtų atsilaikyti). Nežinau, kas yra pramogų pasaulis, aš juo nesidomiu. Domiuosi tuo, kas vyksta pasaulyje apskritai bei vieno kito protingo žmogaus nuomone apie tai. Einu į parodas, į kiną, į teatrą, žiūriu filmus per DVD – tik gerus. Taigi, pasaulyje jaučiuosi visai neblogai – tiek įdomių dalykų!
Politinėse diskusijose nedalyvauju, jos, man regis, dažnai būna ne apie esmę, o apie kažkokias smulkmenas. Kai retkarčiais pasitaiko atsidaryti kokį lietuvišką straipsnį apie politiką, paprastai nepavyksta perskaityti jo iki galo – kai kurie lietuvių žurnalistai ir politiniai komentatoriai ėmė vartoti tiek „metaforų“ ir kitų kalbos įmantrybių bei vien jiems patiems ir jų draugams suprantamų juokelių arba užuominų, pavadinčiau tiesiog kriptoironijomis, kad neįmanoma suprasti, ką jie nori pasakyti. Kurių galų man vargti šifruojant tą nemeninę kūrybą ir dezinformaciją, kai tiesiog ieškau faktų komentaro ar kontekstualizavimo?
Ir šiaip man daug įdomesnės būtų kultūrinės diskusijos, bet jos, deja, nelabai vyksta. Savo nuomonę išreiškiu straipsniuose kultūriniame savaitraštyje „7 meno dienos“. Bet retokai būna, kad kultūros komentatoriai reaguotų į vieni kitų straipsnius, padiskutuotų. Visi, regis, daugiausia rašo tik ką patys nori pasakyti, o dialogas neužsimezga.
Taip, medžiagą kūrybai renku daugiausia stebėdama aplinką, bet mano kūrybą tas aplinkinis gyvenimas veikia tik tiek, kiek aš jį ten įsileidžiu ir tiktai tie jo aspektai, kurie man įdomūs kaip kūrybinė medžiaga.
- Kaip jaučiatės savo kuriamo meno aplinkoje, tarp kolegų? Ar jaučiate konkurenciją? Ar imatės kokių nors veiksmų propaguoti savo kūrybą?
- Kolegų tarpo aš nelabai jaučiu, išskyrus kokias nors bendras parodas ar renginius – jie džiugina. Be to, kolega kolegai nelygu. Yra draugai, yra bendraminčiai, ir yra kolegos tik de jure. Dėl konkurencijos – reikia pasakyti, kad aktyvi moterų kūrėjų marginalizacija visomis prasmėmis ir įvairiais lygiais dar labai gaji.
Veikiu dviejose kūrybos srityse: literatūros ir vizualiojo meno. O šios dvi stovyklos sąveikauja taip: menininkai daug labiau domisi literatūra, nei literatai menu. Kalbu apie šiuolaikinę literatūrą ir meną. Manau, čia ir švietimo sistemos pasekmė – juk lietuvių kalbą ir literatūrą nuosekliai ir giliai mokomės iki pat 12 klasės, o skaityti vizualiojo meno kalbą nemoko niekas, o jei ir moko, tai labai jau probėgšmais. Todėl jau kiek mūsų rašytojų yra skambiai iškoneveikę šiuolaikinį meną. O štai vizualistai nelabai puola „demaskuoti“ rašto kolegų.
Antra vertus, mūsų literatūroje disciplinų susiliejimas, žanrų neapibrėžtumas ir kiti šiuolaikiški ar konceptualūs dalykai bei postmodernumas apskritai daug sunkiau ir lėčiau skinasi sau kelią, palyginti su vizualiaisiais menais. Kai pasakiau kažkam, kad vieną savo naujosios knygos dalį parašiau eilėmis, tai įspėjo: geriau ten nelįsk, „jie“ to nemėgsta. Kas tie jie? Turbūt tikrieji poetai. Skubu patikinti: mano „eilėraščiai“ nėra „tikri“ – tai tik pavadinimas.
- Ar skaitote kultūros leidinius? Jei taip, tai kur – popieriuje ar internete? Gal jau laikas kultūrinei spaudai apskritai keltis į internetą?
- Skaitau daugiausia internete, bet labai džiaugiuosi, kai kartą kitą gaunu į rankas popierinį numerį. Skaitosi visai kitaip! Atrandi įdomių ir naujų dalykų, kurie internete visai nesudomino ar nepatraukė dėmesio. Labai tikiuosi, kad popieriniai leidiniai išliks! Be to, juk ne visi namuose turi neribotą internetą.
- Dabar miestuose, ypač sostinėje, vienas renginys lipa ant kito. Ar turite mėgstamą renginį, festivalį? Ko reikėtų, kad profesionalusis menas efektyviau konkuruotų su pramogų kultūra?
- Kuo daugiau kokybiškų renginių – tuo geriau. Argi gali jų būti per daug?
Tam, kad galėtų bent sąlyginai konkuruoti su pramogų kultūra, profesionalusis menas kaip „pramoga“ turėtų tapti žmogaus gyvenimo sudėtine dalimi – nuo mažens. Kad ne tik dailės, bet visų mokyklų mokiniai nuo pradinių iki paskutinių klasių būtų vedami į parodas, supažindinami su meno istorija ir su šiuolaikinio meno kūrimo ir suvokimo principais – tam, kad tapę savarankiškais žmonėmis nepradėtų meno niekinti ir nekęsti, kaip dažnai yra dabar, nes bijai ir nekenti to, ko nesupranti – o suprasti dažniausiai moki tik tapybą, ir neretai tik su saulėlydžiais ir katinais.
Ir, be abejo, reikėtų daugiau profesionalaus meno ir jo kritinio ar bent aprašomojo vertinimo masinėje žiniasklaidoje (o ne tik kultūrinėje spaudoje), kad menas būtų propaguojamas, o ne marginalizuojamas. Kitose Europos šalyse tai įprasta – straipsnių apie meną beveik kasdien rasi net bulvariniuose dienraščiuose. Be to, manau, būtų neblogai, jei bent kartą per metus į Lietuvą atvyktų didelė kokio nors pasaulyje plačiai žinomo, ryškaus menininko paroda.
- Naujai įsteigta Kultūros taryba žada tolygiau remti visas kultūros sritis. Kokiai sričiai, jūsų nuomone, dabar labiausiai reikia paramos (finansinės, moralinės, reklaminės)?
- Profesionaliajam nekomerciniam menui.
- Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga, dailės, muzikos, teatro kūrinys ar šiaip įvykis, reiškinys nustebino? Kokį kūrinį per paskutinį penkmetį įvertintumėte kaip išskirtinį, liksiantį istorijoje?
- Mačiau puikų, nepamirštamą Complicite teatro „Meistrą ir Margaritą“ – nustebau, kad anglams pavyko taip įtikinamai pastatyti tokį kompleksišką rusų kūrinį. Koršunovo / Ivaškevičiaus „Išvarymas“ nustebino tuo, kad beveik šešias valandas džiugino ir jaudino, ir visiškai nenusibodo žiūrėti.
Nustebino amerikiečių autoriaus Chucko Palahniuko „Pygmy“ – kad knyga, nuo pirmo iki paskutinio sakinio parašyta pidgin English stiliumi, gali būti aukščiausios prabos literatūra, gali turėti tiek prasminių niuansų, taip įtraukti ir teikti fantastišką skaitymo malonumą.
O kas išliks istorijoje, priklausys nuo to, kas tą istoriją rašys. Kultūros istoriją, kaip ir pasaulio istoriją, rašo laimėtojai – karų, reitingų, demagogijos konkursų – arba dominuotojai. O man dažnai giliausią įspūdį palieka tie kūriniai, kurie neįeina ar neplanuoja įeiti į istorijos dešimtukus. Pavyzdžiui, tik prieš keletą metų atradau savo filmų filmą – Wernerio Herzogo „Fata Morgana“, sukurtą 1969 metais. Manau, kad šis filmas yra istorijos paraštėse, nors tai – šedevras, sujungęs savyje visus kino žanrus, visą sunkumą ir lengvumą, tragediją ir komediją, mitą ir realybę, visą prasmę ir beprasmybę; jis atspindi visą pasaulį, bet išlieka neapčiuopiamas, kaip miražas – arba kaip šviesa, per kino juostą krintanti ant ekrano.
- Kokia jūsų, kaip kūrėjos, dienotvarkė? Galbūt turite savo įpročių, ritualų kūrybinei sėkmei prišaukti?
- Atskleisdama savo darbo metodą, manau, nebūsiu originali: tai – atidėliojimas.
