Kovo 13-16 dienomis Tarptautinių kultūros programų centras Tarptautinėje Leipcigo knygų mugėje Vokietijoje pristatė Lietuvos nacionalinį knygų stendą ir kultūrinę programą įvairiose mugės ir miesto erdvėse. Su lietuvių literatūra supažindino informaciniai leidiniai, literatūros tekstų rinktinės, lietuvių autorių knygų, išverstų į vokiečių kalbą, ekspozicija. Lietuvių kultūrinę programą po Gitano Nausėdos ir Vilijos Gerulaitienės, Grigorijaus Kanovičiaus ir Dalios Grinkevičiūtės knygų pristatymų užbaigė vakaras, skirtas pakalbėti apie naujausias prof. Leonido Donskio knygas, išverstas į vokiečių kalbą.
„Renginį vedė kolegė daktarė Cathrin Nielsen, išvertusi ir vieną mano knygų, – kalbėjo L.Donskis. – Nutarėme, jog pokalbis vyks vokiečių ir lietuvių kalbomis. Pristatėme dvi mano į vokiečių kalbą išverstas knygas – „Freiheit und Zugehörigkeit“ („Laisvė ir bendrumas“) ir „Das Ende von Ideologie und Utopie?“ („Ideologijos ir utopijos pabaiga?“).
Cathrin klausimai įrėmino ir visą diskusiją apie tai, kaip man pavyko visus tuos metus derinti akademinį ir kūrybinį aspektus bei politiką. Man patiko vedėjos dėliojami akcentai, išryškinantys vakarietiškas ir Vidurio bei Rytų Europos patirtis, su kuriomis teko susidurti vaikystėje Sovietų Sąjungoje, vėliau – Lietuvos išsivadavimo procese ir gyvenant JAV, Anglijoje, Šiaurės šalyse...
Įdomūs klausimai leido kalbėti iš dvilypės pozicijos – esu profesionalus teoretikas, nors ir dirbu politikoje. Rašydamas tokias knygas įkvėpimą patirdavau iš kitokių šaltinių – kaip visuomenininkas, artimas žmogaus teisių gynimo veiklai.
Man buvo įdomu komentuoti, nes vedėja neklausinėjo „ką norėjote tuo pasakyti, kodėl rašėte“ – tai beverčiai klausimai. O jos vedamas pokalbis leido ir prisiminti anksčiau parašytas knygas bei komentuoti jas iš šių dienų pozicijų.“
- Kaip apibūdintumėte Leipcigo knygų mugę? Kokį įspūdį ji paliko?
- Leipcigo knygų mugėje pabuvau trumpokai – skirtingai nei dalyvaudamas Jeruzalės ar Turino knygų mugėse, kur dalyvaudavau nuo pradžios iki pabaigos. Tačiau ši mugė man patinka tuo, kad - skirtingai nei kai kurie kiti komerciniai gigantai, kurių metu pasirašoma tūkstančiai kontraktų ir vyksta sau svarbių žmonių paieškos – tai į žmones, skaitytojus ir rašytojus orientuotas renginys. Ji panašaus dydžio kaip Vilniaus knygų mugė, gan jauki.
Žinoma, aplankiau ir Lietuvos stendą. Lietuvai yra neabejotinai svarbu prisistatyti tokio pobūdžio renginiuose. Ne tik todėl, kad Vokietija yra labai stipri šalis tiek ekonomiškai, tiek politiškai. Jų kultūra – milžiniška teritorija, todėl turėti joje savo lietuviškas salas su lietuvių poetais, prozininkais, eseistais – didžiulis dalykas. Mes paliekam save, savotiškas mūsų kultūros ir kūrybos sėklas vokiečių skaitytojams, atrasiantiems Lietuvą ne tik per turizmą ar reklamą, bet ir per literatūrą bei kultūrą.
- Ar dažnai knygų vertimo į vokiečių kalbą lauke galime rasti jūsų pavardę? - Man malonu, kad turiu jau tris knygas vokiečių kalba – pirmoji „Belletristik der Macht: Von Machiavelli bis Milan Kundera („Jėgos beletristika: nuo Machiavellio iki Milano Kunderos(„ pristatyta Miunchene ir Berlyne. Ji – laimingo likimo – buvo versta į daug kalbų: vokiečių, italų, rumunų, lietuvių, ukrainiečių. Parašyta ji anglų kalba.
Šiuo metu knyga „Galia, vaizduotė ir atmintis: politikos ir literatūros etiudai“ yra verčiama į katalonų kalbą. Leipcige pristačiau jau minėtąsias „Freiheit und Zugehörigkeit“ („Laisvė ir bendrumas“), kuri buvo atsiųsta man tiesiai į viešbutį, o „Das Ende von Ideologie und Utopie?“ („Ideologijos ir utopijos pabaiga?“) turėtų būti išleista šiomis dienomis – per pristatymą vertėja tiesiog papasakojo apie knygą.
Tiesą sakant, net jei mano straipsniai ir knygos yra publikuoti aštuoniolika kalbų, išskirtinį jausmą vis tik kelia buvimas tokiose kalbose kaip anglų, vokiečių, ispanų ir italų. Tapti tų kalbų kultūros dalimi – didelė privilegija. Žinoma, norėčiau patekti ir į kitas – artimiausiu metu tikiuosi, jog kai kurie tekstai bus išversti į rusų kalbą. Patekti į užsienio kalbos lauką – išskirtinis išgyvenimas.
- Kaip manote, kodėl svarbu prisistatyti tokiuose renginiuose kaip Leipcigo knygų mugė ir Lietuvai su savo stendu, verstine literatūra?
- Europa yra daugiakalbė, ji visada bus daugybės kalbų zona, tad literatūros vertimai turi būti kultūros politikos prioritetas. Tokiu būdu Lietuva galės pateikti save kitomis kalbomis kitose kultūrose ir jas praturtinti. Manau, mums be galo svarbu turėti į užsienio kalbas išverstų ne tik poezijos ar prozos, bet ir eseistikos, menotyros, istorijos knygų. Galėtų būti inicijuojamos knygos, užsienio kalba analizuojančios dabartinę Lietuvos kultūros būklę arba pristatančios sėkmingus pasaulyje Lietuvos kultūros reiškinius – teatro, akademinės muzikos.
Šiemet stendas pasirodė kuklokas, tačiau tai natūralu, nes negavome daug vietos. Ir vis tiek buvo visko – lietuvių autorių verstinių knygų, žmonių, palaikančių pokalbius su skaitytojais. Organizavimas buvo geras, o ateityje, turint omenyje mūsų knygų leidybos ir literatūros lygį, galime turėti ir dar ambicingesnį planą.
- Kokias galėtumėte numatyti dalyvavimo šioje mugėje perspektyvas?
- Apie konkrečias perspektyvas geriausiai turbūt atsakytų Kultūros ministerija arba Tarptautinių kultūros programų centro literatūros sklaidos skyrius – tai yra instrumentai, kurių dėka vyksta mūsų prisistatymas tokio pobūdžio mugėse.
Tačiau aš pats manau, kad tokiuose renginiuose kaip Leipcigo knygų mugė dalyvauti tikrai prasminga. Neabejoju, kad galėtume būti aktyvesni ir Londono knygų mugėje, vaikų literatūra bei iliustracijos yra nuostabiai pristatomos tarptautinėje Bolonijos vaikų knygų mugėje, leidėjams svarbu nuvykti į Frankfurto knygų mugę... Leipcige vykstanti mugė yra svarbi ir prestižinė, tad, manau, tikrai turėtų būti tarp mūsų prioritetų.
Yra tekę dalyvauti Geteborgo knygų mugėje, į kurią Lietuva buvo pakviesta viešnios teisėmis. Tuo metu buvo galima akivaizdžiai pamatyti, kiek daug tokiose mugėse šalis pelno dėmesio ir kiek daug lankytojai apie ją sužino.
Galų gale – tai ne vien literatūra: skamba ir lietuviška muzika, džiazas... Tai tikra Europos kultūros šventė ir ateityje turėtume dalyvauti jose itin intensyviai. Tai – gilesnės kūrybinės integracijos laukas, man net sunku įsivaizduoti geresnę terpę šalies kultūros įvaizdžiui formuoti.
