Nenuostabu, kad taip yra, nes J.Irvingo romanuose dažnai vaizduojami netradiciniai seksualiniai ryšiai, pagrindiniai veikėjai neįprasti, keisti, kitoniški, nagrinėjamos opios, tačiau ne visiems priimtinos temos. Net ir pasakojimo būdas vienus skaitytojus atstumia, kitus kaip tik priešingai – žavi.
Ne išimtis ir naujausias J.Irvingo romanas „Viename asmenyje“ (lietuviškai išleido „Alma littera“) – jis išties skirtas ne kiekvienam skaitytojui. Romane narpliojami žmogaus seksualumo ir skirtingumo klausimai, leidžiamasi į seksualinius labirintus ir drąsiai kalbama apie tokius dalykus, kurie galbūt ne kiekvienam priimtini. Tačiau tie, kurie knygą skaitys, turėtų likti sužavėti – tai vienas stipresnių J.Irvingo kūrinių.
Romane atpažinsime J.Irvingui įprastą pasakojimo stilių, jam būdingą tragikomizmą. Rasime ir romanisto pamėgtų veikėjų, pavyzdžiui, rašytoją, prostitutę, taip pat dažną J.Irvingo romanų kontekstą – literatūrinę, teatrinę aplinką (kituose romanuose – filmų kūrimas). O J.Irvingo gerbėjų nenustebins viena jo pasirinktų temų – seksualinės tapatybės paieškos. Aktuali, tačiau ir skandalinga tema.
Jaunimą turėtų papirkti romano nuoširdumas, bet ne saldumas – šiaip ar taip, paskaityti apie seksualinius santykius ir įvairias netradicines orientacijas vis dar smalsu. Konservatyvios visuomenės daliai romanas gali pasirodyti nepadorus ar net iškrypėliškas, bet dėl to ne mažiau smalsu.
Niekada nebuvau J.Irvingo gerbėja ir tikriausiai nebūsiu, bet ir man pasidarė smalsu – net ne tiek dėl kūrinio turinio, kiek dėl jo poveikio. Panaršius internete apstu įvairių diskusijų, sukeltų šio romano. Mes linkę gana griežtai vertinti „nukrypimą nuo normos“ (žinoma, galima ilgai diskutuoti, kas gi ta „norma“), priešybes – jas suabsoliutiname ir paskelbiame arba neginčijama tiesa, arba tabu. Kai kurie pasisakymai ar vertinimai kategoriški („rašo apie iškrypėlius“, „tokius reikia naikinti“ ir pan.) – taigi kyla klausimas, o ką pats vertintojas galėtų pasakyti apie save ir tokio pobūdžio savo vertinimą, atskleidžiantį siaurą mąstyseną? Net nebūtina būti J.Irvingo gerbėju, kad susidomėtum šiuo romanu: kas gi jame tokio papasakota, kad kelia tokias aistras?
Pagrindinis romano veikėjas Bilis Abotas. Nors jis jau įkopęs į aštuntą dešimtį, tačiau jo seksualinis ir kūrybinis prabudimas vaizduojami nuo 13 metų. Berniukas nori tapti rašytoju, taip pat jis susižavi mažo miestelio bibliotekininke ir norėtų su ja pasimylėti. Knygos ir bibliotekininkė – dvi jaunojo Bilio aistros.
Vėliau jo asmenybė skleidžiasi dar išraiškingiau. Bilis pastebi, kad jam patinka ne tik mergaitės, bet ir berniukai. Seksualinės tapatybės paieškos kelia begalę klausimų, atveria įdomių įžvalgų, minčių, pamąstymų.
Tai vienas stipresnių J. Irvingo kūrinių, dažnai lyginamų su „Pasauliu pagal Garpą“ ir „Sidro namų taisyklėmis“. Nors yra vertinimų, kuriuose teigiama, kad „Sidro namų taisyklės“ – daug stipresnis kūrinys, o romano „Viename asmenyje“ veikėjai negyvi ir neįtikinantys, pakliūvantys į dirbtines situacijas, o humoras neprilygsta ankstesniems J.Irvingo romanams. Vis dėlto pripažįstama, kad šis kūrinys nepalieka abejingų dėl nagrinėjamų problemų. Beje, viršelis originalus. „Alma littera“, matyt, ne veltui pasirinko tokį sprendimą – perskaičiusiems romaną viršelis taip pat teiks tam tikros informacijos ir idėjų interpretacijoms. Taigi raktas į kūrinį gali būti ne tik knygos pavadinimas, bet ir apipavidalinimas.
