Gal todėl, anot Ch.G.Krus, jis labai paprastai priimdavo ir žmogiškąsias tragedijas: „Man pasakojo, kad, statant filmą pagal vieną iš jo apysakų, mirė trys žmonės. Bet jam atrodė, kad taip turi būti, kad tai natūralu.“
– Ar galima sakyti, kad Gabrielis Garcia Marquezas yra vienas garsiausių šių laikų ispaniškai rašiusių autorių?
– Absoliutinti labai sunku, bet jis gana žinomas ir geras, jo proza labai graži. Ar geriausias iš geriausių? Žinote, yra visokių žanrų... Bet jis labai įdomus, gavo Nobelio premiją.
– Kaip G. G. Marquezas vertinamas Lotynų Amerikoje? Už ką žmonės jį mėgsta?
– Lotynų Amerikoje jį labai mėgsta, jis labai populiarus, nes jo magiškasis realizmas labai atspindi Lotynų Amerikos realybę, kur susimaišiusios indėnų tradicijos su ispanų katalikybe. Pavyzdžiui, žmonės labai tiki liaudies gydytojais, gydomaisiais masažais. Labai daug tokių dalykų. [...] Gamta labai graži... Ten yra visokių sunkiai paaiškinamų dalykų, kuriuos žmonės priskiria magijai. G.G.Marquezas labai populiarus, nes tikrai labai geras rašytojas. Visi net identifikuoja save su jo knyga „Šimtas metų vienatvės“. Visiems savo studentams sakau „jei norite suprasti, kas yra Lotynų Amerika, turite perskaityti būtent tą knygą“.
– Priminkite skaitytojams, kas yra magiškasis realizmas.
– Sunku atsakyti trumpai. Magiškasis realizmas turi neįtikėtinų, nepaaiškinamų, neįprastų elementų, pavyzdžiui, kai staiga kažkodėl mergaitė pradeda skraidyti. Bet, pamenu, pats autorius sakydavo, kad labai tiki tais dalykais. Jis sakydavo, kad yra matęs kaime, kaip karvės verkia ir per akis išlenda kirmėlės. Jis tikėjo žiniuone, kuri ateidavo ir pasakydavo, kas jam bus rytoj. Tai tokios istorijos, kurios mums atrodo nerealios. Bet pats autorius jas priimdavo kaip labai normalų dalyką, kad taip turi būti, kad realybė yra tokia – magiška.
– Kaip Jums atrodo, kodėl G.G.Marquezas toks mėgstamas ir Lietuvoje?
– Pirmiausia todėl, kad iš tikrųjų geras rašytojas. Antra, vertėjas Valdas Petrauskas sugebėjo labai gražiai perteikti visą jo kūrinių grožį. Labai geras vertimas. Be to, man atrodo, lietuviams tos istorijos irgi nesvetimos. Realybė Lietuvoje irgi magiška.
– Kosta Rikoje jis buvo Jūsų dėstytojas.
– Lankiau jo paskaitas 1982 m. – buvo paskaitų ciklas apie magiškąjį realizmą. Buvo labai įdomu, auditorijos buvo pilnos, susirinkdavo po 300 žmonių. G.G.Marquezas turėjo puikų humoro jausmą, visą laiką juokaudavo. Pamenu, jis įėjo į auditoriją, mes visi, jauni žmonės, tylime, visų akys plačiai atmerktos. O jis sako: „Ponios ir ponai, noriu jums pranešti, kad orgazmų skaičius yra ribotas. Taigi prašau, nepraleiskite laiko.“ Įsivaizduokite, tai buvo pirmas paskaitos sakinys!
– Jis nebuvo toks dėstytojas, per kurio paskaitas studentai miegotų?
– Ne, jis visą laiką juokaudavo, merginoms sakydavo komplimentus, buvo labai šiltas žmogus. Bet jam tragedijos atrodė labai natūralus dalykas. Man pasakojo, kad, statant filmą pagal vieną iš jo apysakų, mirė trys žmonės. Bet jam atrodė, kad taip turi būti, kad tai natūralu. Labai įdomus žmogus.
– G.G.Marquezas daug metų dirbo žurnalistu ir draugavo su Kubos lyderiu Fideliu Castro. Kai kam ta draugystė kėlė pasipiktinimą, bet jis pats sakė, kad juos sieja tik meilė knygoms. Ar apie tai kalbama Lotynų Amerikoje?
– Taip, žinoma. Dešiniųjų pažiūrų žmonės niekada negalėjo suvokti, kodėl G.G.Marquezas taip draugauja su diktatoriumi. Bet labai gera jo knyga „Patriarcho ruduo“ ir yra apie F.Castro. Knygoje pasakojama apie diktatorių, kuris jau toks senas, kad nebesupranta, kas vyksta jo mieste, jo šalyje. Man atrodo, kad G.G.Marquezas savotiškai mylėjo Kubą. Kuba yra labai graži, ir žmonės labai šilti, jam patiko važiuoti į Kubą. Kuboje yra Lotynų Amerikos kino institutas, kuriam G.G.Marquezas labai padėjo.
– Dabar Jūs esate Lietuvoje, nes Vilniaus universitete dėstote ispanų kalbą. Gal žinote, kaip šią netektį mini Lotynų Amerika?
– Aš seku CNN žinias ir žinau, kad visi labai gaili, nes G.G.Marquezas iš tikrųjų buvo labai geras rašytojas ir iškili Lotynų Amerikos asmenybė. Mes visi labai mes liūdime.
