53 metų A.Baricco – turinietis, vienas garsiausių pasaulyje italų rašytojų. Jis taip pat garsėja kaip eseistas, muzikos kritikas ir režisierius. Lietuvoje gerai žinomi jo romanai „Šilkas“, „Jūra vandenynas“, „Emausas“, „City“, „Novečentas“ ir kiti. 2004-aisiais A.Baricco viešėjo Vilniaus knygų mugėje.
„Feltrinelli“ leidykla 2011 metų lapkritį išleido A.Baricco romaną „Misteris Gvynas“. Ši knyga, į lietuvių kalbą išversta Prano Bieliausko (leidykla „Tyto alba“), ką tik pasiekė knygynus.
„Misteris Gvynas“ panaši į kitas rašytojo knygas: glausta, griežta, pasak kritikų, „tarptautinė“. Ją skaitant topteli mintis apie rankų darbo prabangių batų porą. Tačiau misteris Gvynas – ne batsiuvys, nors ir galėtų juo būti ar, kas žino, juo tapti. Jis – garsus rašytojas. Jo romanai puikiai vertinami kritikų ir skaitytojų, jis bendradarbiauja su „Guardian“.
Pasak autoriaus, „stulbina lengvumas, tai, kaip jis moka įsiskverbti į žmonių galvas ir atkurti jų jausmus“. Džasperio Gvyno gyvenime nutinka šis tas neįprasto – sulaukęs keturiasdešimt trejų, jis parašo straipsnį į „Guardian“, kuriame išvardija 52 dalykus, kurių nebeketina daryti. Paskutinis dalykas – neberašyti knygų.
Romano siužetas plėtojamas nuo šios apsisprendimo akimirkos, sutrikdžiusios ir privertusios susimąstyti rašytojo literatūrinį agentą. Kodėl misteris Gvynas nutaria neberašyti? Stokoja įkvėpimo? Trokšta išnykti? Literatūra ne kartą buvo pasukusi tokiu keliu. Tačiau romane aptinkame šį tą dar paradoksalesnio, tarsi skaitytojas stovėtų priešais atvirkščią kiniškų dėželių rinkinį, kuriame didesnės dėželės sudėtos į mažesnes. Tai dar viena A.Baricco pusė – jis tikras iliuzionistas.
A.Baricco davė interviu italų žurnalistui Antonio Gnoli.
- Kodėl pagrindiniu veikėju pasirinkote anglų, o ne italų rašytoją?
- Mano knygų veiksmo vieta ir laikas beveik niekada nesusiję su Italija. Romano vieta galėjo būti ir Norvegija, tačiau aš mėgstu Angliją, pastaraisiais metais mielai lankausi šioje šalyje.
- Misteris Gvynas – garsus rašytojas, jį vertina kritikai, premijuoja skaitytojai. Kodėl jis nutaria neberašyti?
- Visiškai nesvarbu, kodėl Gvynas meta rašyti. Svarbu yra tai, ko jis imasi paskui. Kaip visada mane labai domina tai, kokias būdais po to, kai kas nors atsitinka, žmonės surenka į viena savo mėgstamų dalykų gabalėlius.
- Jūsų pagrindinis veikėjas nusprendžia pritaikyti savo talentą veikloje, kuri gali pasirodyti keistoka: jis ima žodžiais tapyti nepažįstamų žmonių portretus. Nelengva literatūrinę kalbą perkelti į tapybą?
- Tai iš tikrųjų akrobatika.
- Kodėl jus taip gundo išnykimas?
- Išnykimas – visada labai graži istorija. Įdėmiau įsižiūrėjus, mes rašome vieną vienintelę knygą, tad išnykimas neatsitiktinai yra mano romanų konstanta. Nuolat apie jį pasakoju, kaskart atskleisdamas iki tol man dar nežinomus jo bruožus.
- Išnykti – tai ir atsikratyti tam tikrų poveikių.
- Motyvai gali būti kuo įvairiausi. Atvirai sakant, per daug į tai nesigilinau. Rašytojuje yra daug daugiau gaivalo nei žmonėms atrodo. Mūsų darbe būtinas instinktas. O paskui gali apmąstyti, ką padaręs.
Tačiau didžioji dalis pasirinkimų – instinktyvūs, jie labiau susiję su kūnu nei su protu. Ne kartą kūriau pasaulius, kuriuose būtų galima išnykti. Puikiai žinau, kad tai dariau stumiamas instinkto. Juk galų gale, tai, ką pasakoji, – tik tave apsėdusi mintis.
- Kalbama, kad nemėgstate žurnalistų, nepatinka duoti interviu.
- Netiesa. Net esu vedęs žurnalistę, tarp žurnalistų turiu daug draugų. Mano sūnus nori tapti žurnalistu. Tačiau manau, kad žodžiai, papildantys tuos, kurie jau sudėti į knygą, nereikalingi.
Be to, jeigu mums duodama per daug laisvės, – o mes, rašytojai, ją mėgstame, – kyla pavojus, kad imsime daugžodžiauti, taigi atnešime daugiau žalos. Visada mieliau tylėdavau apie savo kūrybą, laikui bėgant ši tyla tapo tarsi skaitytojus intriguojančiu žaidimu.
Manau, istorijos yra nelyginant kilimas, jame rašytojas audžia tam tikrą raštą. Būtina jį suvaldyti ir nelengva apie jį kalbėti nesutraukant pasakojimo gijų.
Nemėgstu pasakoti knygų istorijos. Bet galiu pasakyti, kad „Misterio Gvyno“ veiksmas vyksta mūsų laikų Londone, pagrindinis veikėjas – rašytojas. Tiesa, vėliau atsiranda ir kitas veikėjas, pamažu užvaldantis knygą.
Šį romaną rašyti buvo smagu. Po „Emauso“, kuris buvo tarsi kumštis į paširdžius, reikėjo lengvumo. Misteris Gvynas – pramanas, kurį daug metų nešiojau savyje. Romanui nereikėjo rinkti kažkokios ypatingos medžiagos, dokumentų, bet kai kuriuos skyrius mielai rašiau Londone, kad sugerčiau į save miesto erdves, kvapus, šviesą, veidus.
- Ar laikui bėgant jūsų rašymo būdas keitėsi?
- Sakyčiau, ne. Ir toliau, priklausomai nuo savo dvasios būsenos, pakaitomis rašau ir knygas, tai konstruodamas kaip tobulus aparatus, tai užvaldytas rašymo malonumo, kaip, pavyzdžiui, „Misterį Gvyną“.
Tačiau abiem atvejais mano knygos turi tvirtą apgalvotą struktūrą, nes mėgstu rašyti palaipsniui, taip, kaip statomas namas.
Tiesa, man tai netrukdo sudėti į romaną atvirų istorijų, kaip knygoje „City“, kurią, ko gero, labiausiai mėgstu. Skaitytojai ne visada įvertina laisvumą, nes jis jiems atrodo išmušantis iš vėžių. Jie labiau vertina rašytojus, pateikiančius apibrėžtą, išbaigtą pasaulį.
- Kaip kilo sumanymas parašyti romaną „Misteris Gvynas“?
- Sumanymas aplankė vieną dieną muziejuje, kur nuobodžiaudamas ir pavargęs prisėdau ant minkštasuolio ir ėmiau stebėti žmones, o paskui – apžiūrinėti paveikslus. Snaudulio būsenos dažniausia kyla geriausios mintys.
Paprastai savyje kaupiu įvairius pasaulio gabalėlius. Bandau juos įsiminti, užsirašau pastabas, paskui bijau pamesti užrašus. Pasaulio gabalėliai gyvena manyje net labai ilgai.
Šis sumanymas irgi manyje ilgai gyveno, padėjo, ypač kai rašiau „Emausą“. Šį romaną, tikiuosi, daugelis skaitė, jis man labai brangus. Jį buvo sunku ir netgi nemalonu rašyti, gal net labiau nei skaityti, bet parašiau todėl, kad privalėjau ir norėjau tai padaryti.
Taigi rašydamas „Emausą“ svajojau apie misterį Gvyną ir net pradėjau rašyti atskiras dalis, nors verčiau taip nebūčiau daręs – tai užvaldo, virsta apsėdimu.
Mano knygos gimsta iš gabalėlių, jie nepalieka ramybėje, prikimba ir nepaleidžia. Tarsi ląstelės, kurios dauginasi, bet ne savaime, nes niekas nevyksta savaime, o tik mano valia. Taip atsiranda dialogas ar veikėjas, jie dar nėra susiję, ir tik paskui, kai sėdi prie darbo stalo, viskas susiklosto į visumą ir atsiranda knyga.
- Kaip atsirado vienas jūsų knygos veikėjų – elektros lempučių gamintojas?
- Vienas pirmųjų šio romano vaizdinių buvo šviesa. Negalėčiau paaiškinti tiksliau, tačiau žinojau, kad tai bus tam tikru būdu apšviesta knyga. Pradėjus rašyti, šviesa tapo jos veikėju. Vienas knygos veikėjas – senas amatininkas, Londone gaminantis elektros lemputes. Jis atsirado kaip antraeilis veikėjas, bet paskui jį taip pamilau, kad jis pasirodė ir knygos pabaigoje, paskutiniuose puslapiuose, kurie yra labai svarbūs. Tad šviesa knygoje įgavo ir fizinį pavidalą.
- Kas jums pačiam labiausiai patinka „Misteryje Gvyne“?
- Patinka, kad šioje knygoje daug šypsenų. Tikiuosi, šypsositės ir jūs, skaitydami ją namuose ar važiuodami metro. Ir dar man patinka Džasperio Gvyno lėtumas. Kai skaitau knygą, kurios pasakojimas turi derančius skonį ir spalvą, skaitymas būna lėtas.
Knygą „Misteris Gvynas“ parašiau gana greitai, tačiau jos kalbos tempas labai panašus į pagrindinio veikėjo eiseną. Manau, kaip tik to ir ieškome gerose knygose, jos mums primeta skaitymo tempą. Skaitydamas eilines knygas, pats pasirenki, kokiu greičiu skaityti, o gera knyga skaitoma jos nustatytu greičiu.
Tokį knygų rašymo ir skaitymo bruožą dievinu. Tai tarsi kerštas kasdieniam gyvenimui, kuris tau diktuoja laiką, o tu nieko negali padaryti: jei turi būti mokykloje aštuntą, turi ten būti aštuntą, jei tau penkiasdešimt metų, tai tau penkiasdešimt metų.
Toks yra gyvenimas, tiesa, yra būdų jį apgauti ir primesti savo tempą. Tarkime, kai ką nors mylime, laikas bėga kitaip. Pasak Marcelio Prousto, „aistros praplečia laiką, nuobodulys jį sutraukia, įpročiai pripildo iki kraštų“. Noriu paminėti rašytoją Davide‘ą Longo, kuris parašė labai baugią knygą „Vertikalus žmogus“. Vieną vakarą ją skaičiau; kadangi knyga išties bauginanti, negali jos papračiausiai padėti ir užmigti – nežinia, ką susapnuotum. Žodžiu, baigiau skyrių, padėjau knygą ir paėmiau komiksą „Tex“.
Skaitydamas „Tex“ staiga suvokiau, kad skaitau ją Longo knygos ritmu. Kitaip tariant, iš kai kurių knygų sunku ištrūkti. Tikiuosi, man pavyko to pasiekti „Misteryje Gvyne“.
Knygą sudėjau iš neilgų, panašaus ilgio skyrių, jie – lyg reguliarūs žingsniai. Tokiu greičiu ją ir reikia skaityti.
O jeigu skaitytojai dar reikia ką nors aiškinti, vadinasi, kažkur suklysta. Man visada kelia įtarimą rašytojai, per daug kalbantys apie savo knygas.
