R.Raudo teigimu, po Antrojo pasaulinio karo Rusijoje įvyko tik vienas dalykas, dėl kurio rusai istorinių laimėjimų atžvilgiu gali didžiuotis ir džiaugtis, – tai Jurijaus Gagarino skrydis į kosmosą.
„Rusija nugalėjo fašizmą, išsiuntė žmogų į kosmosą, ir viskas. Toliau plyti juoda duobė. Nėra kuo didžiuotis nei valstybei, nei piliečiams“, – sklandžia lietuvių kalba kalbėjo R.Raudas.
Estų rašytojas lietuvių kalbą išmoko per 14 valandų. Iš viso jis moka nuo 20 iki 30 užsienio kalbų. R.Raudas rašo ir filosofiją, ir prozą. Kaip viską spėja? Rašytojas namie tiesiog neturi televizoriaus.
„Esu pagaulus kalboms, – bėrė 52 metų R.Raudas. – Kalbų, kurias moku, skaičius, priklauso nuo to, į kokias šalis vienu ar kitu metu ruošiuosi vykti.
Vienas primirštu, kitas išmokstu. Sunkiausia buvo išmokti kalbėti gruziniškai ir japoniškai. O tokios kalbos kaip persų ar turkų – lengvos lyg daugybos lentelė.“
R.Raudas atidžiai peržiūri ir daugelį savo knygų vertimų į kitas pasaulio kalbas. Jei neranda priekaištų, palaimina.
Į lietuvių kalbą Danutės Sirijos Giraitės neseniai išversto savo romano „Brolis“ rankraštį rašytojas irgi atidžiai perskaitė. Ir palaimino. Kaip ir 2004 metais lietuviškai pasirodžiusį savo romaną „Hektoras ir Bernardas“. Abu romanus lietuviškai išleido leidykla „Apostrofa“.
– Jūsų naujausio romano „Brolis“ veiksmas prasideda nuo nepažįstamojo atvykimo į bevardį miestelį. O jūs ar atsimenate akimirką, kai pirmąsyk atvykote į Lietuvą? – paklausiau Lietuvoje dažnai apsilankančio R.Raudo.
– Puikiai atsimenu pirmąją kelionę į Lietuvą. Kai mokiausi aštuntoje ar devintoje klasėje, su bendraklasiais vykome į Vilnių.
Tais laikais labai domėjausi kalbomis. Į traukinį pasiėmiau lietuvių kalbos vadovėlį. Kelionė truko apie 14 valandų. Kiek per tą laiką lietuvių kalbos išmokau, tiek, galima sakyti, jos ir moku.
Daugiau lietuvių kalbos niekada specialiai nesimokiau, žinoma, išskyrus pašnekesius su kolegomis ir draugais per dažnas viešnages Lietuvoje.
– Per 14 valandų išmokote vieną sunkiausių pasaulio kalbų?!
– Išmokau, bet ne puikiai. Mus tada priėmė Salomėjos Nėries mokyklos moksleiviai. Vaikštinėjome su jais po Vilnių, nuvykome į Trakus. Kai aš su naujaisiais draugais kalbėjau lietuviškai, jie, aišku, ne viską suprato.
Šiaip ar taip, būtent per tą viešnagę pajutau, kad Lietuva man labai patinka. Pradėjau domėtis Lietuvos istorija. Iš bibliotekos pasiėmiau dar caro laikais išleistą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją.
Mane labai sužavėjo Didžiųjų kunigaikščių pasaulis. Jau tada galėjau išvardinti visus Lietuvos didžiuosius kunigaikščius nuo Mindaugo iki, regis, Liublino unijos laikų.
Vėliau ėmiau domėtis lietuvių literatūra, menu. Vis plėtėsi draugų būrys, dažnėjo apsilankymai. Žodžiu, mano ryšys su Lietuva vis tamprėjo.
– Prie to greičiausiai prisidėjo ir meilė?
– Taip. Lygiai prieš tris dešimtmečius vedžiau lietuvaitę Rositą. Tiesa, kai su ja susipažinome, ji buvo įsitikinusi, kad aš lietuvis. Aš jau kokius trejus metus studijavau Sankt Peterburge. Rosita labai stebėjosi, kad šitaip greitai primiršau lietuvių kalbą ir jau darau klaidas. (Juokiasi.)
– Kaip jūs sau aiškinate šitokį žavėjimąsi Lietuva? Gal skirtingumu nuo Estijos?
– Kontrolinis variantas, nors tai ir ne visai tikslus apibūdinimas. Lietuva lyg ir šalia Estijos, lyg ir panaši į Estiją tiek dydžiu, tiek gamta, bet kultūros atžvilgiu tai labai skirtingos šalys.
Anais laikais mane dar labai domino alternatyviosios istorijos. Juk istorijoje yra labai daug atsitiktinumų. Tad galėjo atsitikti taip, kad Lietuva būtų likusi imperine valstybe nuo jūros iki jūros ir kažin ar tuomet Lietuvą būtų pamynę bolševikai. Kas žino, kaip būtų viskas rutuliojęsi, jei Jogaila nebūtų užsimanęs Lenkijos karūnos?
Aišku, tai jauno žmogaus fantazijos, bet mane žavėjo, kad palyginti maža lietuvių tauta tapo galingu istorijos žaidėju. Estai šiuo požiūriu istorijos arenoje pasirodė menkiau.
– Ar dabarties lietuvių pasaulėžiūroje įžiūrite tos didelės imperinės valstybės mąstymo liekanų?
– Aišku. Lietuva iki šiol elgiasi taip lyg būtų didžiulė valstybė. Tai ne visada yra gerai, nes trukdo realistiškai suvokti save. Kai žmogus pervertina savo galimybes ir nori greičiau bėgti ar per didelį svorį pakelti, tai gali pakenkti sveikatai. Tą patį galima pasakyti ir apie valstybę.
– Bet, tarkime, palyginti griežtas mūsų nusistatymas Rusijos atžvilgiu, atrodo, yra visai pateisinamas?
– Taip. Tai patvirtino pastarojo meto įvykiai Ukrainoje. Mūsų požiūris į Rusiją skiriasi nuo likusios Europos, nes mes turėjome karčios patirties. Tas mūsų kritiškas požiūris pasiteisino. Tai, atrodo, turėtų suprasti ir iki šiol nuolankiau į Rusiją žiūrėjusi Europa.
– Kas jums keisčiausia Lietuvos politikoje?
– Turbūt didelė klerikalų įtaka ir tradicinių ne visai europietiškų vertybių pabrėžimas.
Mano draugai, iš manęs išgirdę, kad Lietuvoje yra politikų, kurie rimtai susimąstė apie abortų draudimą, labai stebėjosi. „Bet juk Lietuva – Europos valstybė, kuri turėtų pripažinti europietiškas vertybes“, – sakė jie.
„Taip. – atsakiau. – Jie pripažįsta europietiškas vertybes, tik pas juos tos europietiškos vertybės skiriasi nuo kitų europiečių.“
Aišku, tuo nenoriu pasakyti, kad Europoje viskas gerai. Jei viskas būtų gerai, tai visas pasaulis nusikopijuotų mūsų tvarką.
– Užsiminėte apie studijas Sankt Peterburge. Vadinasi, Rusiją pažįstate ir iš vidaus. Kaip vertinate Rusijos ir Ukrainos konfliktą?
– Man atrodo, kad Rusijos vadai turėjo dilemą: arba sukurti tokią valstybę, kurios gyventojams nieko netrūktų, arba užsitarnauti savo piliečių paramą kokiu nors kitu būdu. Kadangi pirmoji užduotis pasirodė per daug sudėtinga, reikalaujanti pernelyg daug pastangų, pinigų ir darbo, jie pasirinko kitą kelią.
Juk po Antrojo pasaulinio karo Rusijoje įvyko tik vienas dalykas, dėl kurio rusai istorinių laimėjimų atžvilgiu gali didžiuotis ir džiaugtis, – tai Jurijaus Gagarino skrydis į kosmosą.
Rusija nugalėjo fašizmą, išsiuntė žmogų į kosmosą, ir viskas. Toliau plyti juoda duobė. Nėra kuo didžiuotis nei valstybei, nei konkretiems jos piliečiams.
Jei anksčiau tie rusai, kuriems nesvarbios pilietinės visuomenės laisvės ir žmogaus teisės, už kaimo parduotuvės maukdavo degtinę ir vienas kitam aiškindavo, kaip viskas pasaulyje yra blogai, tai dabar jie gali gerdami didžiuotis, kad pastatė į kampą Ukrainos „banderininkus“ ir susigrąžino Krymą. Nors jie niekada tame Kryme nėra buvę ir niekada ten nenuvažiuos.
Tarp kitko rusai nesiveržia vykti poilsiauti į Krymą. Tai rodo pastarojo meto apklausos. O juk derėtų, ar ne?
– Įvykiai Ukrainoje susiję su laisve. Skaitydamas jūsų „Brolį“ vis pagalvodavau, kad tai knyga ir apie laisvę. Ar buvau teisus?
– Manau, kad taip. Laisvę laikau viena pagrindinių žmogaus teisių. Praktiškai visi nusikaltimai yra susiję su pasikėsinimu į žmogaus laisvę. Juk kas yra prievarta, nužudymas ar vagystė? Tai grubūs žmogaus laisvės pažeidimai.
Be to, laisvė tampriai susijusi su teisingumu. Tai atspindi ir „Brolio“ pagrindinis veikėjas, kuris yra veikiau ne žmogus, o idėja, susiejanti laisvę ir teisingumą.
– Bet kas yra laisvas žmogus? Juk yra nuomonė, kad laisvės apskritai nėra.
– Niekada nepriėmiau Benedikto Spinozos teiginio, kad laisvė yra įsisąmoninta būtinybė – žmogus esą realios laisvės rinktis negali, nes jis gyvena priklausomas nuo gamtos ir dvasinių dėsnių, kuriems neturi jokios įtakos.
Tai juk pasidavimo filosofija. Man artimesnė ankstyvesnė Viduramžių filosofo Erazmo Roterdamiečio nuomonė. Jis teigė, kad žmogus pasirinkimų atžvilgiu yra laisvas, o tai, ką mes vadiname atsitiktinumais, iš tiesų yra pataisos, susijusios su Dievo planu.
Nemanau, jog aš nesu laisvas dėl to, kad nemoku skristi arba neturiu milijardo dolerių. Šie dalykai su laisve nesusiję. Laisvas aš esu tada, kai turiu laisvę pats kurti savo vidinį pasaulį ir nusistatyti principus, pagal kuriuos noriu gyventi.
Šioje vietoje galima užduoti klasikinį klausimą: iš kur aš žinau, kad esu laisvas? Gal aš esu užprogramuotas gaunamos informacijos? Kažkuria prasme taip ir yra. Bet vis tiek aš galiu nedaryti to, kas, mano įsitikinimu, yra akivaizdžiai neteisinga. Sakykim, jeigu nenoriu imti į rankas ginklo, aš turėčiau turėti laisvę to nedaryti.
– Esate užsiminęs, kad bėgant metams darotės sentimentalesnis. Ar tai reiškia, kad anksčiau buvote racionalesnis?
– Anksčiau man buvo nesuprantami pernelyg emocionalūs žmonės ir net meno kūriniai. Dabar pastebiu, kad jei žiūriu filmą, kuris liūdnai baigiasi, net ašaros akyse ima kauptis. Ir tai man atrodo gražu. Daug gražiau nei šalta frazė: „Juk čia tik filmas“.
Kita vertus, man patinka ir estiškas racionalumas. Tarkime, pastebėjau, jog lietuviai labai dažnai daro ne tai, ką jie norėtų daryti, nes mano, kad kitas žmogus to iš jo tikisi. Nors tas kitas žmogus gal to visai nelaukia ir lygiai taip pat elgiasi lyg norėdamas įtikti.
Tarkime, du lietuviai susitinka ir kalbasi visą valandą, nors jie abu tuo metu norėtų būti kitur.
Estijoje žmonių santykiuose tokio taikstymosi ir nematomos hierarchijos nėra. Aš šia estų kultūros ypatybe labai džiaugiuosi. Man ji padeda lengviau gyventi.
Klasikinis pavyzdys: ateina lietuvis pas estą, šis jam pasiūlo užkąsti, bet lietuvis iš mandagumo atsisako, tada estas pareiškia, kad jis jaučiasi alkanas ir, jei lietuvis neprieštaraus, jis pavalgys vienas.
– Kaip jūs žiūrite į anekdotus apie estus? Kad ir į tokį: „Kas ten stovi?“ „Estas bėga!“ Kiek juose tiesos?
– Labai mėgstu tokius anekdotus. Aš juos net renku. Aišku, suprantu, kad jie labiau susiję su stereotipais.
Tarp estų ir lietuvių minties judrumo didelio skirtumo greičiausiai nėra. Žinoma, lietuviai yra kiek temperamentingesni, jie labiau linkę rodyti emocijas, net ir meilės srityje.
Vis dėlto Lietuva priklauso Vidurio Europos, o Estija Šiaurės Europos kultūrai. Ir čia nėra nieko bloga. Dėl to tik įdomiau gyventi.
– Esate užsiminęs, kad „Brolis“ lietuviams turėtų labiau patikti nei jūsų kitos knygos, tarkime, „Hektoras ir Bernardas“. Dėl to, kad „Brolis“ emocionalesnis, ne toks racionalus?
– Taip. Be to, mano akimis, lietuvių skaitytojai vertina kalbos grožį, kurio siekiau rašydamas „Brolį“. Mane įkvėpė vesternai, todėl knygoje yra ir intrigos. Bet ji nėra savitikslė.
Šiuolaikinei kultūrai būdingas kažkoks cinizmas, polinkis vaizduoti šalčiausią gyvenimo sferą, nukelti skaitytojus kone į serijinių žudikų arba į šiukšlių dėžes išmetamų kūdikių pasaulį.
Aš to nelaikau visišku blogiu ir neatmetu, bet tokia literatūra nėra man pati artimiausia. Mano galva, literatūra turėtų šildyti. Gal tai senamadiškas požiūris, bet aš siekiu, kad mano tekstai būtų šilti net tada, kai juose rašoma apie negerus dalykus.
– Jūs garsėjate ir kaip filosofas, mokslininkas, aktualių įvykių komentuotojas. Kokias galimybes šiuo požiūriu jums suteikia literatūra?
– Mokslinis tikslumas skiriasi nuo literatūrinio. Mokslininkas veikia tikslioje terminų ir duomenų sistemoje. Jei rašytojas ką nors pasako taikliai, jis pataiko į skaitytojo sąmonę ir gali net priversti jį stabtelėti, susimąstyti.
– Per visą jūsų romaną bėga motyvas, susijęs su tokiu sakiniu: „Žmogaus gyvenime kada nors neišvengiamai stoja valanda, kai jis turi sau įvardyti pažadus, kuriuos ketina būtinai tesėti“. Ar jūs pats sau esate įvardijęs tuos pažadus?
– Taip. Esu susiplanavęs darbus, kuriuos noriu per likusį gyvenimą nuveikti. Turiu ir idėjų knygoms, kurias būtinai noriu parašyti.
Kiek besuksi, jau persiritau į antrąją gyvenimo pusę ir nebeliko to jaunystei būdingo jausmo, kad laiko dar liko be galo daug ir kad viską spėsiu vėliau, nes dabar turiu svarbesnių reikalų. Nors tie svarbesni dalykai, pasirodo, yra mažiau svarbūs, jų neatsimeni praėjus porai metų.
Nors atidėliojimas – žmogiškas dalykas, bet patartina jo kiek įmanoma labiau vengti. Tiesa, kartais svarbiais atrodančių dalykų geriau nedaryti, jei jauti, kad dar nesi jiems pasiruošęs.
– Romano pradžioje į korumpuotą miestelį atvyksta brolis ir viską sutvarko. Ką pasakytumėte lietuviui, kuris pasvajotų: „Būtų gerai, kad toks brolis atvyktų į Lietuvą“?
– Tas brolis jau yra Lietuvoje. Savo viduje kaip galimybę jį turi kiekvienas lietuvis. Tiesiog reikia nepaisyti dirbtinių kliūčių, kurios trukdo įgyvendinti laisvę ir teisingumą, kuriais besąlygiškai tiki. Tai galioja kiekvienai tautai.
– Lietuvoje pastaraisiais metais daug kultūros žmonių teigia, kad valstybėje nėra kultūros politikos. Kaip jūs suprantate tokį daiktą, kaip kultūros politika?
– Apie kultūros politiką galima kalbėti dviem aspektais. Galima kalbėti apie kultūros institucijų veiklą, jų finansavimą, paramos skirstymą – kaip dalijami visuomenės resursai, kad kultūra galėtų gyvuoti ir vystytis.
Su šiuo kultūros politikos aspektu susijęs skaidrumas ir pasitikėjimas profesionalais. Apie įvairias kultūros sritis turėtų spręsti tų sričių atstovai. Kai tai daro, tarkime, politikai, negali būti gerai.
Antrasis aspektas – kiek fašistinis. Tuomet sugalvojamas nacionalinis kultūrinis projektas, kurį visa tauta turi vykdyti. Tokios kultūros politikos, mano manymu, tikrai nereikia. Kuo mažiau jos yra, tuo geriau.
Bijau, kad tokios kultūros politikos Lietuvoje yra truputį daugiau nei Estijoje. Čia reikia kalbėti apie tam tikrą įtampų lauką. Yra žmonių, kurie labai norėtų, kad tokios kultūros politikos būtų daugiau, ir yra žmonių, kurie neleidžia tam įsigalėti. Jei pastarųjų yra daugiau, viskas tvarkoje.
– Jūs gimėte rašytojų šeimoje. Jūsų tėvai Eno Raudas ir Aino Pervik – garsūs estų rašytojai. Daugelis mano kartos, o ir jaunesnių žmonių savo rankose tikrai yra laikę E.Raudo knygą „Cypliukas“. Vadinasi, jūsų profesija buvo kaip ir nulemta iš anksto?
– Turbūt taip. Aš atsimenu, kaip dirbo mano tėvas ir motina. Jie visada buvo palinkę prie darbo stalo. Nuo ankstyvos vaikystės tikrą darbą suprantu kaip sėdėjimą prie stalo ir rašymą.
Įdomu tai, kad mano sesuo yra dailininkė, bet ji vis tiek pradėjo rašyti knygas, mano brolis yra roko muzikantas, bet ir jis pradėjo rašyti. Nuo to mūsų šeimoje turbūt neįmanoma pabėgti.
– Gerai pažįstate tiek estų, tiek lietuvių literatūrą. Ar įmanoma jas lyginti?
– Galiu tik pasakyti, kad Estijoje mažai pažįstama šiuolaikinė lietuvių literatūra, o Lietuvoje – estų.
Žodžiu, apie tautų brolybę mes tik kalbame, o neturime net kokios nors vertimo mainų programos, kad vieni kitus supažindintumėme su savo tautų geriausiais kūriniais. Kur jūs, kultūros politikai? (Juokiasi.)
– Apie ką jūsų paskutinė knyga „Rekonstrukcija“?
– Ji jau spėjo sulaukti sėkmės ir yra verčiama į rusų, suomių, danų, anglų kalbas.
„Rekonstrukcija“ – truputį juodesnė knyga, narpliojanti daugiau religinę tematiką. Vyras, sužinojęs, kad dėl ligos jam liko mažai laiko gyventi, galų gale nusprendžia išsiaiškinti savo dukters savižudybės aplinkybes. Duktė nusižudė su keliais draugais pusiau religinėje komunoje, įsikūrusioje atokiame vienkiemyje.
Kitaip tariant, pagrindinis personažas bando rekonstruoti savo dukters, tos komunos ir, žinoma, savo gyvenimo istoriją. Tai savotiška detektyvinė istorija su netikėta pabaiga.
Tiesa, skirtingai nuo mano kitų romanų, „Rekonstrukcijoje“ veiksmas vyksta labai konkrečiu laiku – aš rašydamas internete net surasdavau konkrečios dienos oro sąlygas. Taigi mano romane lyja tik tuo atveju, jei lijo ir tą konkrečią dieną.
– Gyvenime mėgstate pajuokauti, bet jūsų knygos yra palyginti rimtos.
– Ir mano vaikai kalusia, kodėl mano knygose tiek mažai humoro, jei kasdienybėje aš kone nuolatos šmaikštauju. Ką gi, galbūt ateityje reikės dirbti ta linkme, o kol kas yra kaip yra. (Juokiasi.)
Filosofas, kuris rašo ir poeziją
* R.Raudas – Estijos rašytojas, filosofas, kultūrologas, japonologas, vertėjas. Šiuo metu jis yra Talino universiteto mokslinis bendradarbis ir Helsinkio universiteto profesorius, kartais skaitantis paskaitas ir Lietuvos universitetuose.
* Gimė 1961 m. rašytojų E.Raudo ir A.Pervik šeimoje. 1985 m. Leningrado universitete baigė japonologiją, 1995 m. Helsinkio universitete apgynė literatūros teorijos daktaro laipsnį.
* R.Raudas yra parašęs poezijos, esė knygų, išleidęs romanus „Hektoras ir Bernardas“, „Brolis“, „Rekonstrukcija“, išvertęs į estų kalbą Dantes „Vita Nova“.
* R.Raudas – Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras, kuriam 2009 m. buvo įteiktas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžius.
