30 metų dramaturgas M.Nastaravičius buvo vienas tų jaunų dramaturgų, kuriuos 2013-aisiais LNDT pakvietė dalyvauti nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“. Pakviestieji turėjo parašyti po pjesę, kurios tema – „Graži tu, mano brangi tėvyne“. M.Nastaravičius parašė „Demokratiją“ – apie namą, kuriame dingsta elektra, o jame gyvenantis elektrikas tampa visagaliu padėties šeimininku.
– Jūsų kūrinys maironiškomis nuotaikomis nekvepia. Kaip atsirado ši pjesė? - paklausiau dramaturgo.
– Nusprendžiau rašyti pjesę apie lietuvių ir lenkų santykius. Esu užaugęs Vilniaus rajone, etniškai turbūt vienoje mišriausių Lietuvos vietų. Gimtajame Marijampolio kaime lietuviškų šeimų yra mažuma, todėl tiek mokykloje, tiek šeimoje buvau mokomas puoselėti lietuvybę. Nepaisant to, man neatrodo, kad lenkiškos pavardės dokumentuose negali būti rašomos originalo kalba.
Ėmiau galvoti ir apie kitas konfliktines aplinkybes, pavyzdžiui, gatvių pavadinimus dviem kalbomis, kol mintyse pradėjo suktis žodis „smulkmenos“. Tam tikri asmenys jas sureikšmina iki dviejų tautų konflikto.
Paprasti žmonės tiesiog gyvena kartu, susikalba ir nesivelia į jokias politines batalijas. „Demokratijoje“ smulkmenos pavirsta parazitais – pelėmis, tarakonais, blusomis. Šie parazitai tampa esmine skirtingų tautybių kaimynų problema.
– Daugiabutyje gyvenantiems kaimynams įgrysta nuolat dingstanti elektra. Septyni personažai ieško išeities. Veiksmas virsta visai kitos „tvarkos darymu“. Kada ir kaip kilo tokia idėja?
– Pradėjęs rašyti pjesę vieną rytą perskaičiau interviu su lenkų istoriku, publicistu Adamu Michniku. Jo citata: „Žmones, kurie dėl pavardžių rašybos įtraukia Lietuvą į lietuvių ir lenkų konfliktą, pavadinčiau tiesiog kenkėjais, naikintojais.“
Dingus elektrai ir ėmus „daryti tvarką“ iškyla valdžios tema, nes pagrindinio pjesės personažo – elektriko Algio – rankose atsiduria ne tik atsuktuvas, bet ir galia. Iš pradžių tarsi žaidę demokratiją, kaimynai suteikia vienam žmogui galią valdyti juos pačius, leidimą naikinti „visus parazitus“.
„Liaudies“ valdžia ima veikti „liaudies“ balsu. Ir šis balsas tampa nebevaldomas.
– Pastaruoju metu vis daugiau kuriate teatrui. „Demokratija“, kaip ir jūsų pjesės „Paukštyno bendrabutis“ ar „Kita mokykla“, tiria aplinką. Ar tai susiję su žurnalistika, pirmąja jūsų profesija?
– Žurnalistikos ir dramaturgijos tiesiogiai nesieju. Žinoma, socialinėms pjesėms turi įtakos kasdienybė, esamasis laikas, tačiau dramaturgijoje stengiuosi ne atkartoti realybę, o kurti hiperrealybę.
„Demokratija“ persmelkta absurdo, humoro – tai, kas yra tragiška, virsta komiška. Ir atvirkščiai.
Gal nuskambės keistai, bet man įdomus paviršius. Jo nepriešpriešinu gelmei, reikalaujančiai ir daugiau talento, ir didesnės išminties bei patirties. Tiesiog dabar žvalgausi ir mėginu suprasti, kas vyksta paviršiuje, kas ir kodėl į jį iškyla. Ir viliuosi, kad tokie žvalgymaisi nėra paviršutiniški.
– Kiek jūsų gyvenime liko grynosios žurnalistikos? Kiek poezijos?
– Žurnalistikos liko nedaug. LRT radijuje vedu dvi laidas – „Literatūros akiračius“ ir „Nežinau“. Anksčiau dirbau ir spaudoje.
O poezijos dėl teatro nei sumažėjo, nei padaugėjo. Neseniai išleidau antrąją eilėraščių knygą „Mo“. Dabar atrodo, kad mano poezija baigėsi. Kad ji jau pasirašė. Tačiau panašiai maniau ir po pirmosios knygos „Dėmėtų akių“.
Žinote, poezijos nesuplanuosi, neprigaminsi. Kiekvieną eilėraštį suvokiu kaip daiktą. Kaip įvykį man pačiam. Poezijai reikia tam tikro nusiteikimo, kuris grįstas ne tiek įkvėpimu, kiek susitelkimu.
Pastaraisiais metais labiau susitelkiu rašydamas dialogus ir monologus.
– Kada ir kaip jūsų biografijoje atsirado teatras?
– 2009 metais rengiau radijo apybraižą apie Valentiną Masalskį – žmogų, kurio vaidmenys ir režisuoti spektakliai visada palikdavo ryškų įspūdį. Susipažinus artimiau jis pasiūlė pamėginti parašyti pjesę.
Tuo metu režisierius turėjo surinkęs aktorių kursą Vilniaus kolegijoje. Vienuolikai merginų ir vienam vaikinui reikėjo medžiagos dramos spektakliui.
V.Masalskiui paskambinau maždaug po pusmečio. Jis kiek nustebo. Sakė manęs, kad dingau visam laikui.
Kitą dieną susitikome, perskaičiau šūsnį dialogų. Jam pasirodė, kad viskas „gana neblogai“. Ir taip pradėjome kartu dirbti, svarstyti siužetą, veikėjų charakterius. 2012 metais žiūrovams parodėme spektaklį „Paukštyno bendrabutis“.
V.Masalskiui išvažiavus dirbti į Klaipėdą, surinkus dar vieną aktorių kursą ir įkūrus Klaipėdos jaunimo teatrą, specialiai jam parašiau ir antrą pjesę „Kita mokykla“. Taigi būtent šiam režisieriui visada būsiu dėkingas už pasiūlymą pamėginti ir tą „gana neblogai“.
– Ar nenusivylėte teatru?
– Ne, anaiptol. Palengva noriu suvokti skirtingas teatro mokyklas, atpažinti aktorių vaidybos būdus, domiuosi teatro teorija, ieškau skaityti vis naujų pjesių. O nuolat girdėdamas, kad beveik visa lietuviška dramaturgija neįdomi, nepaskaitoma ar nepastatoma, jaučiu kūrybingą iššūkį rašyti teatrui toliau.
– Kokius procesus stebite, nuolat lankydamasis, dirbdamas teatre?
– Vienas reiškinių – stiprėjanti pastanga statyti spektaklius apeinant pjesę. Tai kol kas labiau reiškiasi jaunųjų režisierių darbuose. Dramaturgiją ima kurti patys aktoriai ir režisieriai.
Taip pat daugėja spektaklių, į kuriuos įtraukiami žiūrovai. Tiesa, šie ne visada atsiveria naujoms teatro formoms, nes nežino, kaip elgtis. Žiūrovai įpratę būti tiesiog žiūrovais.
Paminėčiau ir dar vieną reiškinį, kuris turbūt nėra naujas. Jaunieji režisieriai yra kupini idėjų, tačiau būtent dramaturgas turi būti tas, kuris pradėtų jas įgyvendinti. Po „Paukštyno bendrabučio“ susitikau su keliais režisieriais, siūliusiais dirbti kartu. Pamėginsiu atkartoti mūsų pokalbių esmę: „Aš noriu pastatyti spektaklį apie moterį ir vyrą. Jau žinau, kaip viskas galėtų vykti, bet vis tiek reikia, kad parašytum pjesę“.
Nesigailiu kelis tokius pasiūlymus priėmęs, nes įgijau patirties, tačiau šiandien sutikčiau tik tuo atveju, jeigu bendras darbas prasidėtų nuo tuščio lapo. Nuo nežinojimo, nei kas, nei kaip turėtų būti.
– Ką manote apie dramaturgo buvimą šalia trupės, apie nuolatinę teksto kaitą? Kiek tai skiriasi nuo klasikinio pjesės supratimo: parašai, ir tekstas laisvai gyvena?
– Čia reikėtų akcentuoti žodį „trupė“. Jaučiu prasmę būti šalia Klaipėdos jaunimo teatro, nes V.Masalskio tikslas ir yra išlaikyti trupę. Ji neišsiskirsto pastačiusi vieną spektaklį, o tobulėja ir kuria toliau. Tiesa, parašęs dvi pjeses specialiai šiai trupei, kartu su ja gludinęs tekstą iki pat premjeros, dabar paprašiau šiek tiek laisvės.
Nenoriu galvoti nei apie aktorių skaičių, nei apie jų amžių, o susikaupti ties tema. Šiuo metu rašau pjesę „Man netinka tavo kostiumas“. Joje susipina tėvo ir sūnaus santykiai ir, reikšmingai tariant, nepriklausomybės laiku subrendusios kartos likimai.
– Kokią įtaką „Demokratijos“ atsiradimui turi režisierius Paulius Ignatavičius ir septyni aktoriai – Rimantas Bagdzevičius, Algirdas Dainavičius, Algirdas Gradauskas, Tadas Gryn, Elzė Gudavičiūtė, Rimantė Valiukaitė, Toma Vaškevičiūtė?
– Nacionalinis dramos teatras festivaliui „Versmė“ pakvietė tris režisierius ir tris dramaturgus. Mes pristatėme idėjas, o režisieriai rinkosi. Su P.Ignatavičiumi praleidome nemažai laiko, daug diskutavome, sprendėme, kokia ta „Demokratija“ bus.
Gerą įspūdį palieka šio režisieriaus išmonė ir drąsa. Abu suprantame, kad dalis žiūrovų gali jautriai reaguoti į pjesės kalbą ir tam tikrus įvykius scenoje. Tačiau vis tiek norime rizikuoti, nes kada, jei ne dabar?
O kalbant apie aktorius – puikiai surinkta komanda, turėjusi svarių patarimų ir pjesei, ir režisūrai. Prisipažinsiu, mane šiek tiek nustebino, kaip reikliai kai kurie aktoriai analizuoja medžiagą ir subtiliai, ne durdami pirštu, o per veikimą scenoje, parodo dramaturginės logikos klaidas. Rimantė Valiukaitė rado ir kelias gramatines.
Rašo eiles ir dramas
* M.Nastaravičius – žurnalistas, poetas, dramaturgas, jau spėjęs atkreipti į save skaitytojų ir kritikų dėmesį.
* Išleido dvi eilėraščių knygas – „Dėmėtų akių“ (2010) ir „Mo“ (2014).
* Parašė tris pjeses – „Paukštyno bendrabutis“, „Kita mokykla“ ir „Demokratija“.