Įspūdingo romano autorė yra Gillian Flynn – amerikiečių rašytoja ir buvusi „Entertainment Weekly“ televizijos kritikė. Ji gimė 1971 metais Kanzaso Sityje, įsikūrusiame Misūrio ir Kanzaso upių santakoje. Rašytojos tėvai – kolegijų dėstytojai: iš mamos G.Flynn išmoko suvokti literatūrą, o iš tėčio – perprasti kino meną. Taigi rašytoja nuo pat vaikystės daug skaitė ir žiūrėjo filmus.
Baigusi kolegiją mokslus tęsė Kanzaso universitete, įgijo anglų kalbos ir žurnalistikos diplomą. Dvejus metus dirbo viename Kalifornijos žurnalų – rašė apie žmogiškuosius išteklius, paskui išvyko į Čikagą ir universitete baigė žurnalistikos magistrą.
Rašytoja svajojo apie žurnalistiką kriminalistikos srityje, tačiau nusprendė, kad jos nervai per silpni, o ji pati kaip asmenybė per daug švelni tokiam darbui. Persikėlusi į Niujorką G.Flynn prisijungė prie „Entertainment Weekly“ žurnalo kolektyvo ir 10 metų dirbo kino kritike. Deja, iš darbo ją atleido, tačiau tokių pokyčių rezultatas – romanas „Dingusi“. Šis romanas yra trečias rašytojos kūrinys. Pirmieji du: „Sharp Objects“ (2006) – „Aštrūs daiktai“ ir „Dark Places“ (2009) – „Tamsios vietos“.
G.Flynn yra viena labiausiai kritikų vertinamų šiuolaikinių rašytojų, ji sulaukė tarptautinio pripažinimo, itin palankaus kritikų vertinimo ir apdovanojimų. Rašytojos romanai išleisti dvidešimt aštuoniose šalyse. G.Flynn su vyru, sūnumi ir dideliu juodu katinu gyvena Čikagoje. Kai nerašo, G.Flynn skaito. Taip pat mėgsta vaizdo žaidimus ir ilgus pasivaikščiojimus. Kartais piešia ir žiūri labai daug filmų.
Rašytoja teigia buvusi nelabai mielas vaikas. Ji pasakoja, kad vienas mėgstamiausių vasaros užsiėmimų vaikystėje buvo apsvaigintomis skruzdėlėmis maitinti vorus, o suaugusią ją ėmė dominti tamsiosios žmogaus pusės. Tai ir yra pagrindinė „Dingusios“ idėja – atskleisti tamsiąją asmenybės pusę.
G.Flynn į atmintį įstrigo Frederiko Sommerio 1948 metais daryta nuotrauka, pavadinta Livia. Tai nespalvota mergaitės fotografija. Vaikas nuotraukoje atrodo toks nekaltas: dailiai supintos kasytės, nėriniuota suknelė, dar vaikiškas veidukas ir santūriai ant pilvo sudėtos rankytės. Tačiau šioje nuotraukoje mergaitė atrodo bauginamai. Akys – gąsdinančios: protingos, bet ne vaikiškos, žvilgsnis agresyvus, o burna sučiaupta. G.Flynn teigia, kad tai viena jos mėgstamiausių nuotraukų, tarsi sakančių, kad ir mergaitės – moterys – gali būti blogos.
Rašytoja pastebi, kad bibliotekose yra daugybė knygų, kuriose pasakojama apie vyrų agresiją, smurtą. Mes lyg įstrigę tarp žiaurios vyrų agresijos, tačiau smurtauti gali ir moterys. G.Flynn norėjo parašyti apie moterų smurtą: galbūt moterys atrodo patrauklios ir mielos, bet jos gali būti labai žiaurios. Rašytoja mano, kad žmonės, gyvenantys drauge, dažnai būna vieniši ir jaučiasi susvetimėję, jie galvoja, kad gerai pažįsta šalia esantį kitą žmogų, bet apsigauna. Apie visa tai G.Flynn ir kalba romane „Dingusi“.
Iš pradžių romano turinys lyg ir žada įprastą detektyvinį siužetą: Nikas ir Eimė laimingai vedę penkerius metus ir gyvena šiaurės Misūryje. Per penktąsias poros santuokos metines sutuoktinė dingsta. Nors yra ir daugiau įtariamųjų, Nikas tampa pagrindiniu. Vyras atrodo sutrikęs, bet ne prislėgtas, o iš žmonos dienoraščio ryškėja kiek kitokios, nei Niko pasakojamos, įvykių versijos. Galų gale Niku ima abejoti net jo dvynė sesuo, ir skaitytojas – taip pat. Knygos viduryje situacija pasikeičia iš esmės ir skaitytojas, tikėjęsis įprasto detektyvo, vėl verčiamas abejoti. Šį kartą savo paties susidarytomis išankstinėmis nuostatomis.
Paaiškėja, kad santuoka buvo ne tokia jau ir laiminga, o pagrindiniai veikėjai – ne visai tokie, kokius įsivaizdavome. Knygoje atskleidžiama, kad ne visada gerai pažįstame žmogų, su kuriuo kartu gyvename, kad santykiai, santuoka ir poelgių motyvai gali būti visiškai nesuprantami net, rodos, artimiausiems šeimos nariams. Jei atvirai, romano pradžioje turinys vietomis kiek ištęstas, tačiau antroji knygos dalis su kaupu atperka pirmąją. Artėjant prie pabaigos atskleidžiami tikrieji sutuoktinių jausmai – nusivylimas, gal net neapykanta, kartėlis, kerštas... – tikrieji nusikaltimo motyvai ir tikrieji nusikaltėliai. Pagrindiniai veikėjai – sutuoktiniai Nikas ir Eimė. Nikas – buvęs rašytojas. („Buvau rašytojas. Buvau rašytojas ir rašiau apie televiziją, filmus ir apie knygas. Anuomet, kai žmonės skaitydavo popieriuje, anuomet, kai žmonėms rūpėjo, ką aš manau. Į Niujorką atvykau pačioje dešimto dešimtmečio pabaigoje, per paskutinį šlovingųjų dienų kvėptelėjimą, nors tada to niekas dar nesuvokė. Niujorke knibždėte knibždėjo rašytojų, tikrų rašytojų, nes čia ėjo žurnalų, tikrų žurnalų – jų buvo daugybė. Šitaip buvo anuomet, kai internetas tebebuvo egzotiškas gyvūnėlis, laikomas leidybos pasaulio kampelyje: pamėtėk jam kokį kąsnelį, pažiūrėk, kaip jis straksi, laikomas pasaitėlio – oi, koks mielas, tikrai nepapjaus mūsų naktį. Pagalvokit: tai buvo metas, kai šviežutėliai koledžų absolventai galėjo atvykti į Niujorką ir gyventi iš rašymo. Nė neįtarėme, kad imamės profesijos, kurios per dešimt metų nebeliks.“)
Beje, nedarbo problemą knygoje autorė pavaizduoja labai įtikinamai ir tikroviškai. Romane nedarbui skiriamas nemažas dėmesys galbūt ir dėl to, kad autorė pati buvo neseniai atleista iš darbo ir ši problema tuo metu, kai rašė romaną, buvo jai aktuali. Netekęs darbo Nikas kartu su žmona grįžo į gimtąjį miestelį Misūryje. Drauge su seserimi už iš žmonos pasiskolintus pinigus Nikas atidarė barą ir dirba jame. Nikas – žavus, linksmas, draugiškas, tačiau pasiduodantis aplinkybėms ir tikrai ne toks stiprus vyras, apie kokius svajoja dauguma moterų. Psichologinis šio veikėjo paveikslas ne toks jau ir patrauklus, kaip gali pasirodyti iš pradžių. Kita vertus, Nikui simpatiją galite pajusti kaip tik tada, kai jau laikote jį paskutiniu niekšu (ypač, kai sužinote, jog šis vyrukas savo šaunią žmoną išdavė su jaunute studente). Pavaizduodama Niką kaip nedorėlį ir paskui jį sumaniai reabilituodama autorė puikiai sužaidžia skaitytojų emocijomis.
Eimė – Niko priešingybė. Eimė graži ir turtinga niujorkietė. Psichologų bei rašytojų vienturtė, pati baigusi psichologijos magistrą kuria klausimynus apie žmogaus asmenybę. Nuo pat vaikystės Eimė pratusi būti dėmesio centre – tėvai, vaikų psichologai, apie Eimę rašė knygas, atnešusias nemažą turtų. („Trumposios apklausos – parašytos dviejų psichologų, kurie taip pat ir tėvai, kaip jūs! – buvo skirtos vaiko asmenybės bruožams išgauti: ar jūsų mažutėlis – paniurėlis, nepakenčiantis jokių pamokymų kaip Brajanas? Bestuburis prisitaikėlis kaip Siuzė? Nesantaikos sėjėjas kaip Džoana? Ar tobulas kaip Eimė? Knygos pasidarė labai madingos tarp jaunų sėkmingą karjerą darančių verslininkų – jos tapo kertiniais tėvystės akmenimis. Vaiko auginimo Rubiko kubas. Eliotai praturtėjo. Kažkuriuo metu buvo nustatyta, kad kiekviena mokyklos biblioteka turi „Nuostabiosios Eimės“ knygą.“)
Taigi mergaitė nuo pat vaikystės buvo ne tik pavyzdys visiems, bet ir pateisino tėvų lūkesčius – užaugo tikra perfekcionistė ir lyderė. Tapo stipria, o drauge ir miela moterimi, vyrai į ją atkreipia dėmesį, ji yra protinga ir žavi, deja, susituokusi su kur kas už ją pačią silpnesniu vyru. Skirtingai nei Nikas, Eimė nebus aplinkybių auka, ji niekada nepasiduoda, jos protas visada guvus, smegenys „dirba“, niekada nežinai, ką ji galvoja – ir Niką tai sužavi jų pažinties pradžioje. Deja, vėliau šie Eimės gebėjimai jį priverčia ne žavėtis tobuląja žmona, o net jos bijoti ir nekęsti. Eimės tobulumas verčia Niką jaustis menkesnį ir nepilnavertį. Jis suvokia, kad toli gražu yra ne toks geras vyras, koks turėtų būti Eimės sutuoktinis. Psichologinis Eimės portretas pasirodys patrauklus ir žavės iki... skaitytojas susipažins su kitokia Eime.
Kūrinio struktūra ir įprasta, ir ne. Visų pirma, nelinijinis įvykių vaizdavimas: Nikas atstovauja dabarčiai, jis veikia čia ir dabar – nuo žmonos dingimo dienos iki bylos išaiškinimo. Eimės požiūris ir įvykių seka atskleidžiami per praeitį – skaitome moters dienoraštį nuo poros susipažinimo iki Eimės dingimo dienos (pirmoje romano dalyje). Ir net tada, kai ir Eimė pradeda veikti dabartyje, matome, kiek įtakos jai padarė praeitis. G Flynn pateikia vieno ir kito veikėjo akimis matomą tą pačią situaciją: atskleidžiami skirtingi Niko ir Eimės požiūriai, skirtingas suvokimas ir įvykių interpretavimas.
Pirmoji romano dalis yra lėtesnė, su daugybe subtilių psichologinių niuansų (tai ir yra autorės užuominos). Kai jau skaitytojas džiaugiasi nuspėjęs įvykius, autorė staiga antroje knygos dalyje viską pakeičia pasakodama visai priešingus dalykus, nei skaitėme pirmoje dalyje. Antroje romano dalyje veiksmas rutuliojasi kur kas greičiau ir intriga tik stiprėja. Pagrindinė romano idėja – aiški, kyla sunkumų apibrėžiant kūrinio žanrą. Būtų tiksliau romaną vadinti ne psichologiniu trileriu (dabar labai madingas žodis), o psichologiniu postmoderniu detektyvu. Psichologiniai charakteriai apgalvoti ir išbaigti: puikiai pavaizduota, kaip skirtingai tą pačią situaciją mato vyras ir moteris. Vėliau žaidžiama ir su skaitytojo suvokimu – jis priverčiamas suprasti, kaip klaidingai viską matė, kad įsivaizduojama tiesa toli gražu nėra tiesa: veikėjų neapykanta ir manipuliavimas vienas kitu bei aplinkiniais, poelgių motyvai ir galiausiai pabaiga ne vieną nustebins, sukrės ir apgaus (juk buvo tikėtasi visai ne to). Psichologiniai veikėjų portretai itin ryškūs. Vieną veikėjų (neišduosiu, kurį) drąsiai galima vadinti sociopatu – aukšto intelekto, tačiau empatijos trūkumo vedamas romano herojus priima sprendimus, rodančius, jog manipuliavimas žmonėmis ir savų tikslų siekimo būdas atskleidžia požiūrį į kitą kaip į daiktą (lėlę). Beje, romane ne veltui perskaitysite apie lėles. Pyktis, kerštas, neapykanta, iškreiptas tiesos suvokimas ir nesveikas noras „pamokyti“ daro didelę įtaką šio veikėjo elgesiui. Tačiau svarbiausia čia ne jausmai, o savęs vertinimas – koks aš esu, kokį mane mato kiti ir ko jie iš manęs tikisi, kokį save sukuriu kitų akyse. Anot specialistų, dalinė sociopatija atsiranda dėl netinkamo auklėjimo ankstyvoje vaikystėje.
Nikas nekenčia tėvo ir iš visų jėgų stengiasi būti kuo nepanašesnis į jį. („Aš buvau kaip tik priešingo sukirpimo. Tėvas nuo pat vaikystės be žodžių įpūtė man kaltės jausmą.“, „Suvokiau, kad mano pyktis ne ten nukreiptas: mane nežmoniškai siutino, kad tėvas tebėra gyvas, o mama jau po velėna.“) Jis myli motiną, tačiau nepajėgia sergančios jos slaugyti. („Nikas visai nurašė savo tėvą – net jo vardo nemini. Žinau, kad kas kartą, kai paskambina iš Komforthilo, Nikas viliasi, kad praneš, jog jo tėtis mirė. O su mama Nikas pabuvo vieną chemoterapijos procedūrą ir pareiškė, kad tai nepakeliama. Pasakė, kad nekenčia ligoninių, nekenčia ligonių, nekenčia lėtai tiksinčio laiko, lėtai kapsinčios lašinės. Jis tiesiog negalįs.“)
Eimė gerai sutaria su tėvais – jie nuostabūs, palaikantys ir suprantantys. Tačiau po gražia kauke slypi kur kas daugiau – nuo vaikystės Eimė nešiojasi ir nuoskaudą, kad tėvų sumanymas pasipelnyti iš dukters – rašyti knygas – buvo itin vieša ir skandalinga į savo vaiką nukreipta pasyvi agresija, arba bent jau nedovanotinas abejingumas. Beje, neišnykęs ir Eimei užaugus. („Tėvų leidėjas susigėdęs meldė parašyti naują „Nuostabiosios Eimės“ knygą, ir buvo sutarta dėl apvalios sumelės. Ir vėl jie iš mano sielos pelno sau pinigus. Šįryt tėvai išvažiavo iš Kartidžo. Sakė, kad Nikui ir man (kaip tik tokia tvarka) svarbu pabūti vieniems ir išsigydyti žaizdas. Bet aš žinau, kaip yra iš tikrųjų. Jie nori imtis darbo.“)
Eimė gyvena su nuolatine kalte – „Pirmiausia aš neturėjau gimti“. Motina septynis kartus persileido ir Eimė buvo vienintelis išgyvenęs vaikas. Tačiau po gimdymo moteris daugiau nebegalėjo turėti vaikų – taigi Eimė buvo ypatinga keliais atžvilgiais – pirmas ir paskutinis vaikas, atnešęs džiaugsmą ir nusivylimą drauge. Šis žinojimas tik apkartina Eimei gyvenimą: tai tarsi įsipareigojimas, kaltė ir pasididžiavimas drauge. („Visada buvau geresnė už Viltis (negimusias seseris – aut. past.), nes man pavyko išgyventi. Bet drauge visada pavydėjau toms septynioms negyvoms šokančioms princesėms. Jos tapo tobulos nė akimirkos negyvenusios, nė nesistengdamos, o man buvo lemta gyventi šioje Žemėje, kiekvieną mielą dieną privalėjau stengtis, ir kiekviena diena slėpė galimybę nutolti nuo tobulybės.“)
Nors knyga turi ir trilerio žanrui būdingų bruožų (įpinami netikėti siužeto vingiai, aprašomos situacijos klaidina, nes antroje knygos dalyje paaiškėja, kad yra visai kitaip nei manėte, ir t. t.), tačiau įtampa, nerimas nėra pagrindiniai romano akcentai. Romane kur kas labiau koncentruojamasi ne į veiksmą, kas svarbu trileriui, o į psichologinį, paslapties ir intrigos aspektus. Šie bruožai būdingi detektyvui. Beje, detektyvui taip pat būdingas laipsniškas tiesos atskleidimas, ką puikiai ir daro G. Flynn. Kai kurie skaitytojai teigia, kad detektyvui pritrūko logikos (pavyzdžiui, jei nusikaltimas planuotas iš anksto, kokiu vardu pirkta ir registruota mašina, kaip nusikaltėlis nuėjo iki mašinos nepastebėtas tuo metu, kai visi eina į darbą, ir daug kitų smulkmenų), tačiau reikia prisiminti, kad postmoderniame detektyve logika nėra pagrindinis akcentas (tai klasikinio detektyvo bruožas). Postmodernus detektyvas nesiremia viena teisinga versija – visumos prasmę leidžiama suprasti skaitytojui ir nebūtina ieškoti logikos. Tokio pobūdžio detektyve pastangos ką nors išsiaiškinti dažnai yra pasmerktos nesėkmei. Štai šioje vietoje verta pagalvoti apie romano pabaigą – o ji tikrai labai įspūdinga.
Dažniausiai tikimės dvejopos pabaigos: gėris laimi prieš blogį, arba pavaizduojama, kad blogis nenugalimas. G.Flynn „išduria“ skaitytoją pasiūlydama jam trečią – netikėtą ir neįprastą – romano pabaigą. Beje, autorė turi labai įdomų argumentą, kodėl nepasirinko klasikinės pabaigos (gėris laimi prieš blogį). Ji klausia, ar skaitytojas nori, kad įvykdęs nusikaltimus žmogus mirtų arba būtų kaip kitaip nubaudžiamas? Ir pati atsako, primindama mums serialą „Sopranai“ – juk žiūrovas tikrai nenorėjo, kad Tonis Soprano būtų nužudytas, nes pajuto jam simpatiją ir tapo savotiškai ištikimas pamėgtam personažui. Panašiai gali nutikti ir su knygos veikėjais. Nors ir blogas, bet nusikaltėlis yra toks stiprus, kad tikrai nekeliaus į kalėjimą, netaps auka ir pateisins visus autorės suteiktus charakterio bruožus. Jei skaitytojas nori teisingumo, šiuo atveju jis prarastų intrigą ir knyga baigtųsi gana įprastai, o autorė kaip tik šito ir nenori. Ji džiaugiasi, jei skaitytojas nuolat permąsto pabaigą, tai reiškia, kad knygos jis taip greit nepamirš. Taip pat ir piktinimasis nėra blogai – jūs galite parašyti savo pabaigą. Bet kuriuo atveju – išsidūrėte, nustebote ar piktinatės – autorė sužadino jūsų emocijas.
Kad ir kokie prieštaringi atsiliepimai būtų apie šį kūrinį, romanas „Dingusi“ kritikų puikiai įvertintas. „Dingusi“ sužavėjo ne vieną užsienio pramogų pasaulio atstovą, o aktorė Reese Witherspoon, perskaičiusi knygą, už 1,5 mln. įsigijo teises ją prodiusuoti. Jau paskelbta, kad pagrindinį – Niko – vaidmenį filme atliks amerikiečių aktorius Benas Affleckas. Kad neprailgtų laukti filmo, perskaitykite knygą.
