Tas savęs naikinimo įrankis yra koksas, alkoholis ir nežabotas seksas. Taip pat filosofinis niekšingo savęs ir tokio pat niekingo gyvenamojo meto pateisinimas. Na, tikras šiuolaikinis sociopatas. Kartais, kas be ko, besikeikiantis. Kaipgi kitaip? Šiandieninio LT stand up komiko arba Absurdistano Zeitgeisto mediumo (kokiu pretenduoja būti romano veikėjas) atributas – keiksmažodžiai. Mat vis dar spuoguoti studentai, neišgirdę amerikie „F..ck“lietuviško atitikmens, nepradės masiškai kvatoti. Ne iš turinio, bet iš debiliško keiksmo. Nes viešas keiksmas tapatinamas su pradedančiojo miesčionio iliuzinės atostoginės absoliučios laisvės orgazmu.
Taigi romanas „Masturbacija“ ir jo nekanoninė recenzija. V.Normanas ar jo alter ego tuo pačiu vardu Diogeno pavyzdžiu viešai masturbuojasi kažkokioje „Rugiuose ties bedugne“ ar „Kelyje“ lietuviško varianto aplinkoje. Sugebantis save patį šauniu kontrapunktiniu tekstu paversti svetimu nykioje demokratijos mėsmalėje. Anot jo: „Demokratija yra laisvė save nužudyti.“ Ir jis tai daro iki pergalingos pabaigos... Ne, ne tokios, kokios tikimasi. Beje, kalbėti apie masturbaciją žinant, kad masturbuojasi visi iki vieno (todėl visi iki vieno yra profesionalai), - be abejonės, drąsu. Kalbama tiek apie fizinę, tiek apie dvasinę masturbaciją. Papūsk į uodegą, Vili Normanai! Parodyk nors vieną, kuris šito nedaro! Skirtumas tik tas, kad V.Normanas kaip rašytojas ir kaip auto-bio-gra-fi-jos metafizinis objektas daro tai neišpasakytai sumaniai, taikliai, humoristiškai. Tyčiotis iš savęs taip, kad niekam nekiltų mintis dar paspardyti stilistiškai teisingai gulintį, reikia drąsos. Ypač kai TAI darai viešai. Bravo, V.Normanai, bravo! Skaitau toliau su malonumu. Tikiuosi, kad tas skaitymas nevirs nykia masturbacijos iškrova. Tai - pirmas pastebėjimas.
Antras pastebėjimas. Būdamas dvidešimties rašiau: „Esu svetimas vilkas svetimoje dykumoje, kur net svetimi vilkai vilkiško kauksmo mano nesupranta.“ Vien mintis apie šeimos sukūrimą nupurtydavo. Besimasturbuojantį „Vilį Normaną“ taip pat. Veikėjas tvirtai pasisako prieš gražuliškai aiškinamą tradicinę šeimą. Jis net pasitelkia André Paulą Guillaume'ą Gide'ą (Andrė Židas) liudininku. Menas ir šeima kaip ir nesuderinami dalykai, anot veikėjo. Matyt, jis įsitikinęs, kad tikras menas turi remtis tikru krauju. O dėl šeimos problema ta, kad tas tikras kraujas laimingoje šeimoje nuteka ne ton vieton nužudydamas TIKRĄ KŪRYBĄ. Bet jeigu V.Normanas ir toliau savo kūrinyje inkš spuoguoto paauglio balsu „niekas manęs nesupranta“, vargu bau ar kūrinį išgelbės genialūs punch line, netikėti minties posūkiai, filosofinė giluma bei akivaizdi erudicija. Tai ir yra visa tai, kas skiria tikrą rašytoją nuo grafomano, nuobodų skaitymą nuo pasitenkinimo skaitymu.
Trečias pastebėjimas. Pavadinsiu jį „Poza“. Romano herojaus pristatymo triukas vadinasi „Poza“. Ir labai išraiškingas: „Visi stebuklai įmanomi vien prote (o aš beprotis)“. Ir dar – „niekšas“. Bet ar niekšas gali būti vienu metu niekšas ir beprotis? Anot „Viliaus Normano“, apgaudinėti valstybę yra norma: „Išplėšti naudos iš kvailos valstybės nebūtų sunku.“ Beprotis taip nemąstytų, bet niekšas – tikrai. Ypač kai niekšo samprata perkeliama ir į „moterys it karvės“ lygį. Taigi poza kaip intriga: ar tikrai „Vilis Normanas“ yra niekšas? Ar „niekšas“ yra V.Normanas? Norėdamas sužinoti, esu priverstas pratęsti pažintį su Autoriaus kūriniu. Vadinasi, jam pavyko.
Ketvirtas pastebėjimas. Taigi kas verčia sekti V.Normano dvasinės (juk neklystu?) masturbacijos epopėją? Atsakymas: lūkestis. Ar pasakojimas kuriamas sąmoningai, ar tiesiog taip išėjo? Mat noriu sužinoti, kur baigiasi poza ir kur prasideda nuoširdumas. Nes poza, kad ir kaip įdomiai būtų pateikta, galiausiai tampa nuobodi. Noriu įsitikinti, kad alkoholiko prisipažinimas nėra alkoholio ir narkotikų pigi reklama būsimam rašytojui. Ir ar pats romanas nėra pervarytas per cigarečių, narkotikų ir „pachmielo“ tvaiką. Tokiu atveju gyvenimo tiesos arba melas apie jį bus kilęs iš abstinencijos. Kitaip tariant – netikra ir nenuoširdu. Nes galiausiai girdi nevykėlio visų ir viso ko kaltinimą paksio pavyzdžiu: „Aš nekaltas. Aplinka kalta.“ Jeigu ši žinia taps leitmotyvu, nužudys iki 100–ojo romano puslapio magišką minties ir žodžio, stiliaus ir erudicijos (kaip pasitenkinimo) galią.
Penktas pastebėjimas: „Menas nepranoko gyvenimo – iki jo nenusirito.“ Tai vienas iš daugelio taiklių pastebėjimų, kurie V.Normano romaną išgelbėja nuo to, kad trenktum jį į sieną. Net pradedi pavydėti: kaip toks dar nepradėjęs gyventi jauniklis sugebėjo išmokti tokias gyvenimo pamokas? Arba: kaip toks dar nepradėjęs gyventi jauniklis tuo gyvenimu taip nusivylė? Įdomu, ar tikrai jo kuriamo Absurdistano jaunoji karta tokia, anot jo, debiliška, parsidavusi kapitalui, vergaujanti prekybcentriui ir momentiniam seksui?
Šeštas pastebėjimas. O vergauti meilei? Akivaizdu: romano veikėjas, lyg į Sacharos dykumą patekęs nelaimėlis, tiesiog trokšte trokšta MEILĖS. Kurios tragiškai bijo. Sako: „Meilė atima savimeilę.“ Netiesa. Bet nesiginčysiu ir neišsiplėsiu, apžvelgiu rašytojo kūrinį, o ne rašau savo. Čia galiu sušukti; „Eureka!“, pagaliau pagavau kūrinio kvintesenciją! Tikiuosi, nesibaigs „Ana Karenina“, „Ledi Čaterli meilužiu“, „Madam Bovari“ ar „Dekameronu“. Žinau, paskleidžiau naftalino kvapą, bet ir rašytojas V.Normanas tuo nesibodi. Taigi darau tai sąmoningai, nes, anot dar senesnio išminčiaus žydų karaliaus Saliamono, po saule nieko naujo. Tad ir čia siekiama meilės kaip išsigelbėjimo iš alinamai dekadentiško viengungio gyvenimo. Kaip sako anglai: „Por favor, Dios!“ Išėjo netikėtas kalambūras, nes 128 puslapyje šis kreipinys ispanų kalba korektoriaus aiškinamas kaip angliškas. Pratęsiu veikėjo meilės temą ir šį kalambūrą japonų išmintimi: „Mes nesame tokie turtingi, kad pirktume pigų daiktą.“ Ir tikrai. Meilė šiame nihilizmo persmelktame darbe, pasirodo, visai nepigi. Todėl po cinizmo lavinos, kaip antai „visos moterys kekšės“ ir „visi vyrai kiaulės“, „Vilis Normanas“, pasirodo, nieko naujo nei sugalvojo, nei pasakė. Suvedu į šūkį: „Noriu TIKROS meilės!“ Todėl ir vėl tenka liaupsinti tikrojo V.Normano (!) gebėjimą stebinti ne vis besikartojančiu nuo 100–ojo puslapio turiniu, bet virtuozišku žongliravimu kalba. Sulyginčiau su olandų renesanso apykaklių mezgimo technika ir Joano Miró tapybos mišiniu.
Paskutinis pastebėjimas skirtas XXIII skyriui. Nuo 137 puslapio peršoku į paskutinį. Monotonijai nesu pasiruošęs. Esu nekantrus skaitytojas. Akurat, didysis „prochadimcas“ tarsi Ostapas Benderis patikėjo savo svajone. Skirtumas tik tas, kad Benderio svajonė – Rio de Žaneiras, o V.Normano veikėjas susirado ją savo nekenčiamame Absurdistane – LT. Ir šioje absurdiškoje („Vilio“ nuomone) visuomenėje jis nusprendžia tapti normaliu, nors 136 puslapyje dar spyriojosi: „Kartais norėčiau normalumo, harmonijos, suaugti, nustoti save naikinti (...). Bet toks gyvenimas be jokių tragedijų. O tai baisiau nei bet kokia tragedija.“ Ką gi, būtų įdomu pasekti autoriaus alter ego „normaliame gyvenime“. Bet aprašyti normalaus žmogaus gyvenimą „be tragedijų“ taip, kad skaitytojas aikčiotų, yra pats tikriausias iššūkis rašytojui. Tiesa, kas tas „normalus žmogus“? Atsakymą galima gauti tik per kontrastą, per palyginimą. Be V.Normano kūrinio „Masturbacija“ atsakymo tektų ieškoti ilgai. O čia Autorius be atodairos atlieka nenormalumo, niekšingumo, cinizmo, mazochistinio savęs menkinimo viešą autopsiją. Žiūrovui–skaitytojui aikčiojant, nesutinkant, keikiantis, reaguojant, gal net ir užjaučiant. Ar ne tokia tikro meno užduotis?
Tai pagaliau, pagal visus kanonus, ką manau apie kūrinį? Klausimas teisingas.
Gegužės 29 d. 18 val. 30 min. „Kitų knygų“ leidykla kviečia į V.Normano romano „Masturbacija“sutiktuves su filosofine diskusija, džiazu ir sangrija. Renginys vyks Vilniuje, „Kitų knygų“ knygynėlyje (A.Vivulskio g. 10A-10). Diskusija „Vienatvė masturbuojantis - šiuolaikinio žmogaus lemtis?“. Dalyvaus filosofas V.Bachmetjevas ir knygos autorius V.Normanas. Džiazuos T.Vinokuras (būgnai) ir M.Pranulis (trimitas).
