Jubiliejinio, 50-ojo, festivalio „Poezijos pavasaris“ laureato vardas ir Maironio premija K.Navakui skirta už dvi knygas - „Lorelei“ ir „100du“. Pirmąją sudaro meilės laiškai ir eilės, o antrąją - netradiciniai sonetai, rašo „Lietuvos rytas“.
Kad K.Navakas taps šių metų „Poezijos pavasario“ laureatu, paaiškėjo gerokai prieš festivalio pradžią. Vieną vakarą varčiau „Lietuvių kalbos žodyną“ ir visai atsitiktinai buvau užkluptas dviejų sakinių: „Gyvenimas eina į priekį prieštaringumais“ ir „Didžius žmones sukuria jų gyvenamojo meto prieštaros“.
Kadangi tuo metu ruošiausi interviu su K.Navaku, pamaniau, kad tie lyg ir atsitiktiniai sakiniai gal yra visai ne atsitiktinumas, o tam tikras Dievo planas, kuriuo vadovaudamasis ir turėčiau kamantinėti laureatą. Tad gal ne keista, kad mūsų pokalbį į priekį vedė savotiška prieštaringumų ar prieštarų dermė.
- Kęstuti, kuris metų laikas jums artimesnis kaip žmogui ir vaisingesnis kaip poetui - ruduo ar pavasaris?
- Na, čia vėl prasideda Kristijonas Donelaitis. Jis ten viską išskirstė.
Man metų laikai tarsi visi vienu metu. Tai įmanoma, jei gyveni vienas savo kambario urve ir už lango esantį pasaulį išduoda tik paukščiai savais skudučiais.
Nežinau, kaip čia dėl to rudens ir pavasario. Esama ir vidinių metų laikų, ne visai donelaitiškų ar vivaldiškų.
Poetui visi metų laikai yra vidiniai, jis juos tiesiog pats sau susikuria.
- Pavasaris paprastai siejamas su jaunyste, o ruduo - su branda, labiau antrąja gyvenimo dalimi. Ar jums pačiam neatrodo keista, kad „Poetinio Druskininkų rudens“ skiriamą Jotvingių premiją pelnėte aštuoneriais metais anksčiau nei jaunyste lyg ir privalantį trykšti „Poezijos pavasario“ apdovanojimą, kuris jums atiteko jau atšventus 50-metį?
- Nemėgstu jokių stereotipų. Jei jau norite sieti, tai siekite, bet nepamirškite, kad kai kurie dalykai ir savaime siejasi, ir nebūtinai tie, kokių tikėjotės.
O jei kam nors atrodo, kad man penkiasdešimt, tai klysta: man dvidešimt šešeri, tik jau dvidešimt penktą kartą.
- „Poezijos pavasario“ premija jums skirta už dvi pastarąsias knygas - „Lorelei“ ir „100du“. Jei jus tremtų į banaliąją negyvenamą salą ir lieptų pasiimti tik vieną šių knygų, kurią pasirinktumėte - kiek palaidą „Lorelei“, sudarytą iš meilės laiškų ir eilių, ar į griežtą beveik soneto formą suveržtą „100du“?
- Į negyvenamą salą pasiimčiau popieriaus ir šratinuką. Viską ten joje parašyčiau, ką norėčiau vėl skaityti, kas man būtų svarbu. Net kas nesvarbu - irgi parašyčiau.
Tos dvi knygos išleistos, jos skirtos skaitytojams, nebe man, aš skaičiau jas rašydamas, o dabar praradau skaitymo galimybę. Man skirtos kitos knygos, tos, kurios dar bus parašytos, kurios tikrai man atsitiks.
Negyvenama sala apskritai labai taikliai apibūdina poeziją - kažką kurti ten, kur dar nieko nėra. Iš tuštumos kurti pasaulius. Kartais pavyksta, kartais ne, tačiau tą vidinę įtampą poetas nuolatos jaučia.
- Skaitydamas jūsų eilėraščius ir esė pamaniau, kad kažin ar galėtumėte rašyti, jei gyventumėte ne Kaune, o kokioje trobelėje Labanoro girios vidury. Ar tiesa, kad jūsų įkvėpimo žemė yra labiau miesto aplinka, o ne gamta, labiau namų biblioteka, o ne girios medžiai?
- Ir tiesa, ir netiesa. Taip, aš miesto žmogus, tačiau ir į miestą gamta įsiskverbia visais savo paukščiais ir žydinčiomis slyvomis. Vien miesto plytos man jau būtų per banalu ir ribota.
Gyvenu Kauno Žaliakalnyje, kuris yra šiek tiek miestas, o šiek tiek kaimas. Tai puiki vieta gyventi. Faktiškai - jūsų minima Labanoro giria, kur laksto ne tik stumbrai, bet ir stručiai.
- Įtariu, kad jūsų įkvėpimo metas - naktis, o ne diena. Jei tai tiesa, kodėl? Tai labiau įpročio ar vis dėlto kokių nors kitų galių pasekmė?
- Taip, naktis yra mano metas. Kai viskas nurimsta, kai išjungi net feisbuką. Tada gali dirbti.
Kartais sėdžiu ligi ryto rašydamas tekstus, po to sėdėdamas ant savo suolelio žiūriu, kaip gražiai aušta, ir galvoju, kad vėl bus diena, per kurią vėl turėsiu ką nors nuveikti.
- Yra toks posakis, kad kaip poetas gyvena, taip ir rašo. Pastaraisiais metais gyvenate vien iš kūrybos. Ar jaučiate, ar galite apibūdinti tą subtilią liniją tarp rašytojo darbo, tampančio dar vienu tekstu, ir kūrybos, virstančios išskirtiniu kūriniu?
- Nelabai suprantu, kas yra tas rašytojo darbas. Taip, dirbu prie rašymo konvejerio, visko man tenka prirašyti, nes kažkam reikia. Tačiau ta subtili linija yra. Ji skiria tekstus, kuriuos parašai, ir tuos, kurie atsitinka. Vieni jų išliks tris valandas, kiti - labai ilgai.
- Viename interviu esate sakęs, kad poezija yra žiaurus menas, kuris žmogų pasiglemžia visą ir visiems laikams, parodydama, koks jis yra menkas ir kartu koks didis. Turbūt natūralu, kad tokie pasiglemžti poetai dažniausiai yra nepraktiški. Kaip jums sekasi derinti buitį ir būtį, gyvenimą ir kūrybą? Ar pavyktų rašyti, jei dirbtumėte tarptautinės įmonės vadovu ir turėtumėte solidžią sąskaitą banke?
- Mano gyvenimas nebuvo labai lengvas ir paprastas, o tai išmoko būti praktiškam ir susitaikyti su tuo, kad buities dalykų neįmanoma ignoruoti. Visada savimi turėjau pasirūpinti pats. Įvairiai sekdavosi, net labai įvairiai. Bet išmokau.
Jei būčiau koks direktorius (vieną sykį jau buvau, kai Kaune vadovavau knygynui „Septynios vienatvės“), tai mano kūrybos niekaip nepaveiktų.
- Poetas ir poezija yra greičiausiai neapibrėžiamos sąvokos, jas kiekvienas supranta ir apibūdina vis kitaip, net priešingai. Kaip jūs atsakytumėte į klausimą, kas yra poetas ir poezija ir kuo jie skiriasi nuo kitų žmonių ir kitos veiklos?
- Visiškai niekuo nesiskiria. Aš niekuo nesiskiriu nuo žmogaus, kuriam beveik kasdien prekybos centro prieigose duodu du litus alui.
O kas yra poezija? Ji tai ir yra - duoti du litus žmogui, kuriam to reikia.
- Jūsų manymu, kodėl jauni poetai labai dažnai rašo apie mirtį, o vyresni - apie gyvenimą ir meilę?
- Visada rašai apie tai, kas labiau nutolę. Savaip mėgini prisitraukti, priartinti.
Dalykai ir objektai gali tolti ir artėti ir ši gravitacija kartais turi labai rimtų pasekmių.
Apie mirtį aš nerašau. Apie gyvenimą ir meilę - nuolatos.
Rašo ir eseistinius, ir poetinius tekstus
Poetas, eseistas, literatūros kritikas ir vertėjas K.Navakas gimė 1964 m. vasario 24 d. Šeimyniškiuose, Utenos r. 1982 m. baigė Kauno J.Aleksonio vidurinę mokyklą. Gyvena Kaune.
Išleido per 10 eilėraščių ir esė knygų: „Krintantis turi sparnus“, „Pargriautas barokas“, „Žaidimas gražiais paviršiais“, „Gero gyvenimo kronikos“, „Atspėtos fleitos“, „Iš gyvenimo garstyčių bei krienų“, „Du lagaminai sniego“, „Stalo sidabras“, „Visi laiškai - žirafos“ (su A.Žilionyte), „Lorelei“, „100 du“.
Pelnė daugybę prizų ir premijų. Garbingiausios - Nacionalinė kultūros ir meno, Jotvingių ir „Poezijos pavasario“ premijos.
