Tas neva elegantiškas žodžių dūrimas estetine prasme yra vienas šlykščiausių trumpinimo įpročių lietuvių kalboje: visi tie „socdemai“, „krikdemai“ ir panaši spiegianti kalbos tarša taip pat susijusi su gražia kalba, kaip Vokiečių gatvės lauko kavinėse ėdami šaldyti ir atšildyti priemaisčiai (nepainioti su priemiesčiais) susiję su skaniais patiekalais. Jei jums gražu, kai taip trumpina, ir jei jums neužkliūva, tai jūs neturite jokios kalbinės klausos ir geriausia būtų, kad toliau nebeskaitytumėte.
Tai štai kiek daug įspūdžių iš paprasto žodžių derinio „akademinė knyga“. Kas tai yra? Tikriausiai ta literatūra, kurią mokslininkai rašo mokslininkams, nes masiniam skaitytojui ji nėra pritaikyta (beje, masinis skaitytojas tik mano, kad negalėtų perskaityti tokios knygos: jis galėtų, ir nelabai sunkiai, tik niekada nebandė; čia panašiai kaip mokytis japoniškų hieroglifų – jie atrodo beprotiškai sunkūs, bet iš tiesų išmokstami lengviau, nei daug kam gali pasirodyti).
Tiesą sakant, vidutiniam skaitytojui, niekada neėmusiam į rankas menotyros ir architektūros istorijos literatūros ir gyvenime apsiribojančiam Paulo Coelho ir Haruki Murakami, aptariamo kūrinio perskaitymas galėtų būti kaip sąmonės perlaužimas, nuo kurio jam kaipmat nurautų stogą kaip nuo narkotikų.
Tai būtų sąmonės praplėtimas, nes užsispyrus ir perskaičius tokią knygą būtų suvaryta kritinė dozė informacijos ir idėjų, kurių vidutinis žmogus, leidžiantis laiką tarp išperkamosios nuomos būsto, lizinginio automobilio ir prekybos centro, niekada negauna.
Vidutinis žmogus net negali įsivaizduoti, kas gali jam atsitikti perskaičius arti penkių šimtų puslapių teksto (na, rodyklių ir santraukų bei iliustracijų sąrašo tyrinėti nebūtina) apie nepažįstamą dalyką, kuris yra nepažįstamas ne todėl, kad su juo sunku susipažinti ar neįmanoma jo suprasti, o todėl, kad visada buvo šalia ir niekada nebuvo atsiversta.
Todėl esu įsitikinęs, kad ši knyga yra ir bus naudingesnė neženkliam atsitiktiniam skaitytojui (net jei tokių bus tik vienas ar du, na, po šitos recenzijos gal atsiras ir dvidešimt, nes jūs neįsivaizduojate, ką gali padaryti įtakinga recenzija) nei tiems, kuriems ji iš tikrųjų buvo rašyta (tai yra, specialistams).
Gaila, šiais laikais jau niekas neberašo prie metrikos duomenų „knyga skiriama plačiajam skaitytojų ratui“, „knyga skiriama ichtiologijos studentams, aspirantams, mokslininkams ir visiems, kurie domisi gėlavandenių žuvų veisimu tvenkiniuose“, kaip buvo daroma tarybiniais laikais. Dar tuomet metrikose įrašydavo vertingas pastabas „pasirašyta rinkti“, „pasirašyta spausdinti“, lyg kam nors tai rūpėtų. Pagalvojus juk dar galima būtų pridėti apie paskutinę spausdinimo staklių techninę apžiūrą ir kada mechanikas Vladislavas patepė judamas detales specialia alyva.
Autorė pasakoja kantriai ir neskubėdama, su tam tikru šventu susitaikymu, kad visa istorija niekada nebus ne tik papasakota: ji nebus ir iki galo sužinota. Ant puikaus popieriaus, su daugybe iliustracijų, solidžiai ir kapitaliai išleista knyga yra paminklas dideliam darbui (apdovanota ir Lietuvos kultūros ministerijos pagrindine premija, ir popieriaus pirklių už geriausią popieriaus panaudojimą – sunkus, malonus pirštams, dulksvu, kone kiaušinio lukšto švytėjimu ir delikačiu gelsvu rudumu vos pastebimai spindintis popierius yra dalis šio leidinio puikumo).
Ji taip pat yra liudijimas idėjos, kad bet kas užsispyręs gali sukurti tobulus dalykus gerai ir dar geriau.
Akademinė knyga, išleista brangiai, bet be jokios švytinčios prabangos ir kartu spinduliuojanti kokybe, yra laimėjimas.
Šis leidinys yra pergalė prieš sveiką protą – ekonominės realijos diktuoja, kad taip akademinės knygos negali ir neturi atrodyti, kad taip gerai nebūna, nes nelogiška. Antra vertus, gal tai ir yra tikroji didžiosios kultūros apraiška – kai visuomenė yra pasiekusi tokią išsivystymo stadiją, kad turimų turtų pakanka štai tokiems blyksniams, kurie galbūt vis dėl to yra nelogiški ekonomikoje – tiksliau, tik turgaus su bulvių maišu ir krapų ryšulėliu ekonomikoje. Aukščiausias kultūros lygis būna pasiektas tada, kai atsiranda dalykų, kurie neapsimoka, ir kai juos pagaminusieji ar sukūrusieji gyvena toliau, kaip ši autorė arba jos knygą išleidusi leidykla.
Turinio čia perpasakoti nereikia: leidinys yra autorės penkiolikos metų darbo rezultatas pasakojant apie vieną bažnyčią ir vienuolyną Vilniaus senamiestyje. Ne šiaip sau senamiestyje, bet visiškai jo centre, kurį trumpa (vos 240 metrų) Bernardinų gatvė jungia su Pilies gatve, kuri jau čia pat išeina prie Katedros ir pilies, tai yra, prie tų vietų, kuriose medžiojo Gediminas ir sapnavo geležinį vilką, tiesa, kiek anksčiau, negu Vilniuje atsirado bernardinai.
Ir šitoje visiškai elitinėje vietoje 1469 metais atsirado bernardinų konventas, ir knyga yra apie tai, kaip Vilniuje jie gyveno, ką pasistatė, nupiešė, nusipirko, išdrožė, nulipdė ir kas liko iki mūsų dienų ten, kur kasdien braukia dešimtys turistinių autobusų, o savaitgaliais minios eina į Bernardinų sodus (taip, žinau, jis turi būti vadinamas vienaskaita, Bernardinų sodu, bet man gražiau daugiskaita, kaip kokie rojaus sodai), dažniausiai net nepakeldamos galvos į tobulus mūrus, kylančius aukštyn kaip uola prieš vandenyną.
Bažnyčia ir vienuolynas Gedimino mieste šiandien atrodo taip įspūdingai, kad dažnas net nepagalvoja, jog iš esmės tai elgetaujančių vienuolių įkurta bazė, kad galėtų skleisti tikėjimą taip, kaip mokė šv.Pranciškus iš Asyžiaus (kad italų miesto Umbrijoje, pavadinto Assisi, pavadinimas kadaise buvo sulietuvintas, jau savaime yra negeras dalykas, bet čia viena recenzija visų neteisybių negaliu ištaisyti – žinau, kad ir Paris yra Paryžius, ir tai irgi yra negerai, nes paskui žmonės ima Londono rajoną Becton ir vadina jį Bektoniškėmis, ir labai jiems tatai yra juokinga, skeltanagiams sodžiaus humoristams).
Vienuoliai, kaip ir šventasis Pranciškus, gerbė ir garbino neturtą, ir Rūtos Janonienės knygoje galima (be kita ko) sužinoti, kad, pasirodo, plėtros darbai vienuolyne buvo vykdomi tokiu būdu, kurį šiandien noriai pasmerktų trys ketvirtadaliai Lietuvos. Užuot kairėn ir dešinėn mėtę didelius pinigus ir samdę geriausius rangovus su geriausiomis medžiagomis (kaip kokie jėzuitai), bernardinų vienuoliai samdė nabagus ir turbūt žemesnės kvalifikacijos personažus, kurie visai nieko prieš buvo dirbti už maistą, nakvynę ir kišenpinigius. Kadangi vienuolynas ir bažnyčia ligi šiol stovi ir net dominuoja senamiesčio horizonte, galima būtų tik įsivaizduoti, kaip jis būtų atrodęs, jei projektai būtų buvę administruojami kitaip.
Skaitant knygą apima du jausmai.
Pirmasis – kiek daug visko yra toje bažnyčioje ir vienuolyne, kiek ten visko galima tyrinėti (ir kiek jau ištyrinėta) ir kaip viskas, absoliučiai viskas, yra dėl kokios nors priežasties, o ne šiaip sau, ne atsitiktinai: kiekvienas lipdinys, kiekvienas veikėjas paveiksle, kiekvienas veikėjas freskoje.
Prisiartinus prie tokių pastatų su tiek istorijos sluoksnių, užgriūna nežinomų signalų ir simbolių kruša, ir lengviausia gynyba nuo to – manyti, kad gal paprasčiausiai čia šimtmečius buvo puošiama gėlytėmis ir kryželiais ir bet kokiais gyvulėliais ir piemenėliais freskose ir kokiais nors šventaisiais, na, kad būtų ir dailu, ir atitiktų religinį pobūdį. Ne, viskas yra ne taip. Visi tie ženklai ką nors sako ir reikia, kad kas nors paimtų už rankos ir paaiškintų, ką jie reiškia. Nuostaba perauga į dėkingumą.
Antrasis – tai tik viena Vilniaus bažnyčia ir vienas vienuolynas, net senamiesčio žemėlapyje tai mažas lopinėlis. Jei tik šiam lopinėliui reikėjo penkiolikos metų – ir tai juk darbas, kuris niekada nesibaigia – tai ar yra kokia nors viltis, kad Vilnius kada nors bus ištirtas? Nėra tokios vilties. Jis gali būti tik pakrapštytas, pakilnotas, pavartytas, juo pasigrožėta, bet miestas buvo ir liks paslaptis visiems ten gyvenantiems. Ir tie, kurie paskirs laiko nors truputėlį juo pasidomėti, gaus didelį prizą – supras savo pastangų bejėgystę prieš miestą, kuris yra didesnis už gyvenimą.
Rūta Janonienė, „Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje. Pranciškoniškojo dvasingumo atspindžiai ansamblio įrangoje ir puošyboje“, Vilnius: Aidai, 2010, 511 psl.
