Šiame pasaulyje yra visko: nuo brangiausių ir gražiausių daiktų iki mokslo stebuklų, bet nėra laiko bendrauti, nėra drąsos atsiverti, nėra drąsos būti nenaudingam, kitaip tariant, nėra laiko būti žmogumi. Knygos veikėjai – jauni ir visas iliuzijas praradę vieniši šio pasaulio piliečiai, kuriems jokia vieta nėra namai ir jokia būsena nesuteikia laimės.
- Romanas parašytas pirmuoju asmeniu. Iš pagrindinio veikėjo amžiaus, mąstymo ir elgsenos galima nesunkiai atspėti, kad knyga – autobiografinė arba beveik autobiografinė. Tačiau joje netrūksta plačių apibendrinimų. Pavyzdžiui, dažnai kalbama apie „Černobylio kartą“. Kokia tai karta? Gal panaši į Strausso & Howe'o „Y kartą“ ar Pelevino „P kartą“?
- Knygos autobiografiškumas – veikiau rimtas klausimas, o ne aiškus faktas. Taip, pagrindinis veikėjas, Vilis Normanas, turi visus visuomenės jam prilipdytus girtuoklio, narkomano, psichiškai nestabilaus ištvirkėlio, grafomano (sąrašas gana ilgas, geriau netęsiu) atributus, bet aš pats niekada nepatvirtinsiu ir nepaneigsiu nė vieno fakto. Tai žaidimas, kuriame autobiografiškumas konkuruoja su mano vaizduote. Ir dar neaišku, kas ką įveikė.
„Černobylio karta“ labiau primena Couplando „X kartą“ arba Illieso „Golfo kartą“. Visų pirma, tai vaikų, gimusių Černobylio sprogimo išvakarėse arba netrukus po jos, karta. Tai karta, dar mačiusi SSRS, bet dabar negailestingai traiškoma kapitalizmo. Mūsų tėvai – visiški homo sovieticus, kurie tiki „teisybe pačia savaime“. Jie nieko nesupranta apie laisvosios rinkos demokratiją ir apskritai apie gyvenimą.
Mano pirmas „rimtas“ verslas prasidėjo trečioje klasėje. Sumąsčiau pardavinėti vaikams pornografines kortas. Idėja buvo geniali. Pelnas – milžiniškas. Bet už tai buvau taip priluptas, kad ilgam pamiršau amerikietiškos svajonės skonį. Dabar keršiju už tai ir rašau blogos reputacijos romanus! Ir svajoju gyventi JAV. Po mirties. Kur galėčiau daryti tą patį.
Rimčiau kalbant, tai karta, kuri turėjo vienokias vertybes, bet vėliau turėjo jas pakeisti. Blogiausias dalykas čia tas, kad aš dar prisimenu nuoširdžius dalykus ir atvirus žmones. Kalbu apie savo vaikystę. Tarp mūsų kaimo vaikų nebuvo jokio klasinio susiskirstymo – visi buvom proletarų sūnūs ir dukros. Šiandien mes turime ne ilgai išsvajotą laisvę, o įkalinimą įvaizdžio, kapitalo ir populiarumo kalėjime. Visi vaikystės draugai nenori vienas kito matyti. Ir visi galvoja tik apie pinigus. Žmonės čia nesvarbu.
Nusprendžiau parašyti romaną apie tai, kaip tapome rinkos dalimi. Nemanau, kad yra prasmė rašyti apie ką nors kita. Mus nužmogino – ir joks lietuvių autorius apie tai neparašė. Mus pavertė reklamos vergais, bet vis tiek žmonės rašo apie Holokaustą. Gerai, sutinku, Holokaustas gal ir baisiau. Bet reikėtų rašyti ir apie baisumus, kurie vyksta čia ir dabar. Ir tai nebūtinai turi būti berželiai svyruonėliai, pušelės nabagėles ir kitokios nesąmonės. Nors irgi baisu.
- Veiksmas vyksta Oligarchinėje Absurdistano Respublikoje, tačiau pats romanas nėra nei utopinis, nei antiutopinis. Kam buvo reikalingas toks Lietuvos užkodavimas ir ką jis reiškia?
- Mano bičiulis ir kolega rašytojas Antanas Šileika rašo apie Lietuvą ir vadina ją Lietaus šalimi. Bet aš manau, kad absurdo čia daugiau nei lietaus. Čia ne kodas – čia diagnozė. Mes esame įstrigę įdomiame (jei žvelgsime iš šalies), beveik nekontroliuojame žaidime. Vieni nuolat mini žodį „demokratija“ ir aklai tiki, kad to užtenka. Kiti, tokie kaip aš, dažnai dėl pernelyg didelių protinių gebėjimų, nemato čia jokios demokratijos. Vien aklą voliuntaristinį troškimą „užsikalti babkių“.
Žmonės gyvena dėl daiktų ir pinigų. Ar tai ne absurdas? Lietuva – tai šalis, kuri buvo. Kai žmonės tikėjo Maironiu ir nesuprato kapitalizmo. Beje, aš irgi labai mėgau Maironį, mokykloje net turėjau pravardę – Maironis II. Bet ta šalis dingo įstojusi į ES, tapusi Vakarų mėgdžiotoja. Vakarų beždžionėle.
Bet ar mes gyvename Vakaruose? Ne. Mes gyvename absurde. Būtų gerai, jei čia būtų kaip Vakaruose, arba būtų gerai, jei čia būtų Rytai. O dabar čia nei Vakarai, nei Rytai. Čia – visiškas, absoliutus Absurdistanas. Negaliu meluoti skaitytojams ir vadinti daiktų tuo, kuo jie nėra.
Utopijos ir antiutopijos, kaip siurrealizmas, man svetimos ir tolimos. Iš visų grožinės literatūros iškrypimų, šie – patys šlykščiausi. Kai žmonės nesugeba aprašyti pasaulio, jie ima jį išsigalvoti. Aš nerašau pasakų. Man daug mielesnis realizmas, sukurtas iš vaizduotės audinio. Pasakas palieku populiariems rašytojams, nes tai per daug lengva.
- Judesių ir veiksmo romane labai daug, bet siužetas taip niekur ir nepasuka, o veikėjai – niekaip nesikeičia. Didžiausi konfliktai mezgasi ir miršta ne kur nors kitur, o tik pagrindinio veikėjo galvoje. Taip ir buvo sumanyta?
- Siužeto, kuris atitiktų klasikinio romano kanonus, nekūriau specialiai. Juk tai – antiromanas. Laužau visus stereotipus. Veikėjai blaškosi, bet jokios kelionės neatveda jų į „teisingą kelią“, nes jokio teisingo kelio nėra. Vien šunkeliai. Kartais skaitydamas knygą pats mąsčiau – ar žmonės supras, kad toks „stilius“ tam, kad perteikčiau paviršutiniškumą ir susvetimėjimą, su kuriuo gyvename? Nežinau, ar pavyko, reiks klaust skaitytojų.
Tai knyga, kur norisi net ir formos požiūriu parodyti, kaip čia nieko nevyksta, kaip nėra jokių tikslų ir vizijų. Na, taip, karjera, šeima, vasaros atostogos kokioje nors debiliškoje saloje ar musulmoniškame šiukšlyne. Ir kas toliau? Nieko.
Absurdistane negimsta genialios idėjos, o žmonės taip vieni kitų bijo ar negali pakęsti, kad bendrauja tik internetu. Vienintelė išeitis, teorinė išeitis – kažkaip išmokti iš to juoktis, darkytis, kuo kvailiau elgtis. Ir tokie dalykai – patys autobiografiškiausi. Su didžiausiu pasimėgavimu, kone orgazmišku užsidegimu pyškinau juokingiausias istorijas, kurios negali nepriversti kvatoti. Nebent jūsų humoro jausmas miręs. Esu žmogus, kuris juokiasi. Tai kas, kad iš absurdo, tai kas, kad be vilties. Kol juokiuosi, galiu ištverti viską. Net save.
- Kertinė anotacijos frazė, paaiškinanti romano pavadinimą ir esmę, skamba šitaip: „Vienatvė masturbuojantis geriausiai atspindi šiuolaikinio žmogaus, nenorinčio vergauti komercinėms idėjoms, bet nesugebančio joms pasipriešinti, aporiją“. Prašau iššifruoti šią metaforą.
- Beigbederis jau seniai sakė, kad šiame pasaulyje nėra alternatyvų. Tu negali nedirbti, negali savo gyvenimo paaukoti prasmės paieškoms. Viskas, ką gali, – tai dar daugiau dirbti. Visiškai neturėti laiko. Nes vos tik nustoji dirbti, pajunti, kad tapai niekam nereikalingas. Bet argi esi reikalingas, kai ištisai dirbi? Ne. Nesi.
Aišku, turėdamas pinigų, nesunkiai nusikabini merginą vienai nakčiai, turi draugų, jei pavaišini juos gaiviais alkoholiniais gėrimais ir apskritai, atrodo, kad net esi normalus. Bet iš tikro viskas nenormalu: mane pykina žmogaus virtimas robotu ir naudojimasis kitais žmonėmis lyg jie būtų daiktai.
Aš norėčiau sukilti – atsisakyti komforto, mesti visus darbus, kažką sugalvoti. Tik tas „kažkas“ – visiškai neegzistuoja. Mes nenorim vergauti, bet neturim pasirinkimo, todėl smaukomės arba vietoj rankos naudojam kitą žmogų. Koks skirtumas? Vis tiek niekas nesidalija jausmais, bijo atsiverti ir būti įskaudintas.
Be to, kam daryti tai, kas neatneša ekonominės naudos? Ekonomistai nepataria švaistyti energijos tam, kas nekeltų šalies BVP. Ekonomikos ekspertų virtimas naujaisiais pranašais geriausiai atspindi tiek Absurdistano, tiek viso pasaulio išsigimimą. Lyg koks nors sušiktas daiktas kam nors suteiktų laimės. Lyg visko nebūtų prigaminta tiek, kad užtektų šimtui metų į priekį. Bet ne – tie parazitai beveik nemiega ir kitiems aiškina, kaip visą gyvenimą paaukoti rinkai. Jie pralenkė fariziejus! O, kaip norėčiau sulaukti Paruzijos!
- Autorius leidžia suprasti, kad esame patekę į aporijos būseną, t. y. padėtį be išeities. Tačiau aporija nėra neišsprendžiama problema, ji neišsprendžiama vien dėl prieštaravimų, kurie iškyla jos sprendimo būde. Pvz., garsioji aporija apie Achilo ir vėžlio lenktynes, sukėlusi tiek problemų filosofams, paprastam kaimo jurgiui nekelia nė vieno klausimo – jam aišku, kad Achilas kaip mat aplenks vėžlį.
Gal panašiai yra ir su didžiosiomis šiuolaikinės visuomenės aporijomis – demokratija ir kapitalizmu?
- Demokratija ir kapitalizmas – labai plačios sąvokos. Per plačios vienam klausimui. Jei gyvenčiau Vakarų pasaulyje, aš net nekritikuočiau demokratijos ir kapitalizmo. Beje, ir didieji dabarties demokratijos bei kapitalizmo kritikai – ne vakariečiai. Kam jiems kritikuoti tai, kas suteikia patį komfortiškiausią gyvenimą? O ką gaunu aš? Nieko. Absoliučiai.
Absurdistano Respublika labiausiai nekenčia jaunų, talentingų ir arogantiškų žmonių. Esu labiausiai nekenčiamas jaunas žmogus Absurdistane. Kodėl? Nes nebijau daiktų vadinti tikraisiais vardais, nes nebijau kritikuoti sistemos, kurioje gyvename, o kadangi nepriklausau jokiai stovyklai, tai niekam neatrodau „savas“. Tikiuosi, visada toks ir liksiu.
Na, o aporija čia tokia, kad mes blogai kopijuojame Vakarus, o apie jų pralenkimą nėra ko kalbėti. Tai ir švietimo, ir intelekto, ir galiausiai – žmonių sąmoningumo problema. Absurdistaniečiai iki dienų galo liks tik nyki ir pilka Rytų provincija. Be įdomių žmonių, be kultūros, be džiaugsmo gatvėse, be sugebėjimo juoktis, be drąsos, be laisvės, be tikėjimo ir pasitikėjimo savimi.
Ir tai, kad kritikuoju šią šalį, dar nereiškia, kad man tai patinka. Tiesiog mes nesugebėjome surasti savo kelio pasaulyje. Vos griuvo SSRS, buvo iš karto pulta į JAV glėbį, vėliau – į ES glėbį. Mes, kaip kažkokie pamesti vaikai, ieškome, kas galėtų mus užauginti, ir nemąstome, kad reikėtų patiems pradėti atsakyti už savo gyvenimą, savo likimą. Kitaip tariant, suaugti be prižiūrėtojo, kuris mūsų niekada taip nemylės, kaip savo vaikų.
Absurdistaniečiai niekaip neišgyvena Oidipo komplekso, nes neranda tėvo. Todėl nekenčia viso pasaulio, ir tik tai jiems suteikia šiek tiek laimės. Pažiūrėkite, kaip visi džiaugiasi, jei išranda pedofilų klanus, žydų sąmokslus, gėjų invazijos teorijas. Žmonės atbunda. Jų gyvenime atsiranda prasmė – išlieti neapykantą. Nes to skysčio, kurį lieti malonu be neapykantos, čia niekam lieti nemalonu. Todėl čia ir Absurdistanas.
- Egocentriškas pagrindinis veikėjas save nuolat priešpastato jį supančiai nykiai normalių, t. y. nuobodžių žmonių visuomenei. Baimė būti normaliam rauna jam stogą. Bet juk net ir orgazmas, jei jis truks pakankamai ilgai ir virs permanentiniu, taps nuobodybe?
- Egomaniakiškas pagrindinis veikėjas ieško malonumų ir intrigos. Bet čia ambivalentiškas reikalas: intriga jam ir yra didžiausias malonumas. Jis bando nesikartoti, kad nenusibostų gyventi, ir jam ne visada tai pavyksta. Nežinau, kaip gyvena žmonės, kurie kasdien, diena iš dienos, metai iš metų, daro tą patį. Man tai nesuvokiama. Tai nesuvokiama ir pagrindiniam veikėjui, kuris retsykiais norėtų pabūti normalių vargo pelių kailyje. Pajusti, ką reiškia sėdėti prekybos centro kasoje. Tik jis nesėdės – geriau nušoks nuo pirmo namo stogo.
Jis per daug įžūlus ir drąsus, kad būtų normalus. Tai baisi problema. Tokie žmonės ir veikėjai kelia siutą: nieko nedirba, turi pinigų, leidžia dienas ištisai girtaudami ir linksmindamiesi. Tokių visuomenė nekenčia labiau už nusikaltėlius. Tokius žmones vienas klasikas vadino svajotojais. Pagrindinis veikėjas tiesiog svajoja apie kitokį gyvenimą, apie išsivadavimą, apie kažką, ko nėra, bet galėtų būti. Jis tiki, kad ne viskas pasmerkta karjerai, pinigų kalimui ir kuo dažnesniam lankymuisi televizijos eteryje, kaip gyvenimo prasmę suvokia 99 proc. absurdistaniečių.
Aišku, visi jie tai neigs. Bet niekada nebadaus dėl idėjos, neparašys įdomios knygos, kuri garantuotų jiems bet kokios karjeros žlugimą ir dar – jie niekada neatsisakys pabūti TV. Tuo pagrindinis veikėjas ir skiriasi nuo nykios, jį vimdančios minios.
- Romanas baigiasi žodžiais: „Mes mylimės ir aš galvoju, kaip sukurti kažką, kas neturi jokios materialios vertės, bet būtų vertas labai daug“. Kas galėtų būti tas „kažkas“? Vėl meilė?
- Ne. Tai apie finansinę nepriklausomybę. Pagrindinis veikėjas nenori dirbti ir galvoja, kaip išsilaisvinti bent iš vieno kalėjimo. Knygoje aprašyta tikrai daug būdų, kaip lengvai užsidirbti pinigų, bet nėra būdo, kaip visai nieko nedirbti ir gerai gyventi. Tie lengvi pinigų gavimo būdai neužtikrina nuolatinės nepriklausomybės. O pagrindinis veikėjas jos siekia. Aišku, toks egoistas, kaip Vilis Normanas, tiesiog negali gyventi be pinigų. Tai nėra nereali idėja. Bet negaliu apie ją pasakoti, nes juk tuo baigiasi romanas!
Be to, romane yra frazė: „Meilė neturi prasmės beprasmiame pasaulyje“. Manau, čia apie meilę pasakyta viskas, ką apie ją reikia žinoti. Kai žmonėse miršta meilė vienas kitam, nėra jokios prasmės. Pagrindinis veikėjas myli. Būtent dėl to jis toks tragiškai juokingas: norėtų paneigti viską ir nusibaigti, bet sugeba tik naikinti save ir kažko laukti. Nors ir žino, kad nieko nesulauks, nes tai neįmanoma. Visiškai neįmanoma. Jis realistas: reikalauja neįmanomo.
