Liūdna pasaka
Įžanga
– Artėja mano gimimo diena, – kalba žmogus. – Teks sukviesti ėdrius draugus ir surengti jiems puotą. Vargas man.
– Artėja mūsų draugo gimimo diena, – kalba žmonės. – Reiks eiti į puotą ir septynias valandas sėdėti už stalo. Vargas mums.
Gebėjimas gadinti sau ir kitiems gyvenimą yra vienas esminių gebėjimų, Dievo duotų žmogui.
Esu psichikos ligonis. Lengvos formos antropofobija. Man sunku būti ten, kur yra daugiau negu du žmonės. Du žmonės ir aš. Jeigu žmonių daugiau – jaučiuosi blogai. Sėdžiu susiraukęs ir tyliu. Aš kenčiu kančias, kurios manęs netobulina, o kitiems gadinu nuotaiką. Noriu būti dėmesio centre, bet nebūnu, jeigu aplink mane daug žmonių. Tik vieno žmogaus dėmesio centre galiu būti. Todėl ir vengiu žmonių, kai jų daugiau negu du.
– Ryt mano gimimo diena. Ateik. Kviečiu. Ateis dešimt mūsų bendrų pažįstamų. Linksma bus. Laimingas būsi.
Visi dešimt mūsų bendrų pažįstamų man yra mieli ir įdomūs. Aš juos myliu. Po vieną. Man gera su kiekvienu iš jų. Bet kai jie visi kartu – man bloga. Aš prarandu meilę. Skausminga netektis. Taip yra. Todėl nesakau mylimam draugui: „Ateisiu pas tave ir sugadinsiu tau šventę“, sakau: „Atleisk, neateisiu. Laiko neturiu.“ Draugas pasipiktinęs: „Neatleisiu. Mano gimimo diena tik kartą metuose. Rask laiko.“
Tik kartą metuose yra šeši milijardai gimimo dienų. O kiek dar kitų renginių. Yra žmonių, kurie būna laimingi gimimo dienų vakarėliuose ir kituose renginiuose. Jiems gera tarp žmonių. Kuo daugiau žmonių aplink – tuo jiems geriau. Tai tegul jie rengia gimimo dienas ir į jas eina. Ir tegul būna laimingi.
Pasaka
Seniai seniai buvo mano ilgesio kiemas, kuriame pavasarį žmonės degindavo pernykščius lapus. Kildavo dūmai į dangų ir visas pasaulis kvepėdavo degančia praeitim. Vaikai išeidavo iš namų, nusiaudavo batus ir basi lakstydavo šalta žeme. Jų kojos būdavo purvinos ir jie buvo laimingi. Dar laimingesnės buvo antys, nes kiemo viduryje tyvuliavo kūdra. Antys murkdydavosi tirštame kūdros vandenyje ir džiaugsmingai kvaksėdavo. Nuo ryto iki vakaro. Kieme taip pat gyveno višta poetė. Ji žiūrėdavo į antis nuo kranto ir jai buvo gera. Širdis jos džiaugdavosi ir prisipildydavo meilės Dievui, sukūrusiam kūdrą, kurioje tiek džiaugsmo ir laimės. Ir būtų buvęs mano ilgesio kiemas rojumi visiems, jeigu antys nebūtų turėjusios jautrių ir taurių širdžių. Jų širdys skleidė meilę ir rūpestį savo artimu. Jos nebuvo egoistės. Jos buvo altruistės. Antys norėjo, kad ne tik jos, bet ir višta poetė būtų laiminga.
– Šok į kūdrą pas mus, – sakė jos vištai. – Čia tau bus labai gera. Būsi laiminga kartu su mumis.
– Ne. Man kūdroje nebus gera. Murkdytis ir kvaksėti aš nemoku. Neverskit manęs būti laimingos kūdroje. Mūsų laimė ne ten pat. Jūsų – kūdroje, mano – ant kranto.
Antys netikėjo, kad gali būti laimė ne kūdroje, o ant kranto. Jos manė, kad višta poetė nenori su jomis draugauti.
– Nėra laimės ant kranto. Tik kūdroj. Tu nenori su mumis draugauti. Mes tau per prastos. Tu gi poetė. Tu mus niekini, įžeidinėji ir žemini. Mes įskaudintos, – taip kalbėjo antys.
Višta poetė mylėjo antis ir nenorėjo jų įskaudinti. Todėl ji šokdavo į kūdrą, murkdydavosi ten ir norėdavo mirti, nes tikėjo, kad rojuje kūdrų nebus. Ji tyliai kalbėjo pati sau: „Neniekinu aš jūsų, mylimos mano antys, nes jūs nesate blogesnės už mane, tik kitokios. Ir laimė jūsų ne blogesnė už mano, tik kita.“
– Kodėl gi tu tyliai kalbi pati sau? Pasakyk tai antims. Garsiai.
– Sakiau. Jų ausys mano žodžius girdėjo, bet protas – ne.
– Kas negirdėjo?
– Protas.
