Rašytojas ir scenaristas J. Katzenbachas – apdovanotas prestižiniu „Edgar“ prizu; juo įvertinami geriausi detektyvinio žanro autoriai. Autorius – praeityje garsus teismo reporteris, dirbęs Majamyje ir Naujajame Džersyje. Šiuo metu jo parašyta 12 romanų, keletas iš jų sėkmingai ekranizuoti.
„Profesorius“ – dešimtoji rašytojo knyga, dar vienas įtampos kupinas trileris, bet podraug tai knyga, kelianti klausimus – kuo iš tikrųjų galime pasitikėti? kas yra tikra, o kas – tik mūsų fantazijos padarinys?
Romano centre – pornografinis, sadistinis realybės šou „Kas bus toliau?“. Nauji siužetai pasirodo įslaptintame interneto tinklalapyje, už leidimą jame apsilankyti – sužinoti, kas bus toliau – imami beprotiški pinigai. Šou herojais tampama ne savo valia, o per prievartą – tai organizuoja du protingi ir negailestingi nusikaltėliai, tarsi kokie XXI amžiaus Bonnie ir Clyde‘as.
Prieš šėtoniško išradingumo piktadarius stoja psichologijos profesorius Adrianas Tomas ir detektyvė Terė Kolins. Ar jiems pavyks išgelbėti eilinę genialios neteisėtos režisūros auką? Ties kiekvienu įtempto siužeto vingiu skaitytojams kelia nerimą klausimas – kas bus toliau?
Interviu crimi-couch.de Johnas Katzenbachas atskleidžia, kaip ateina idėjos naujiems romanams, kuo skiriasi europiečiai skaitytojai nuo amerikiečių, ir svarsto, kuo lengviau būti – rašytoju ar nusikaltėliu.
- Trileryje „Profesorius“ rašote apie nusikalstamą pornografiją internete ir demencija sergantį mokslininką, kuris tampa merginos pagrobimo liudininku. Tikriausiai nebuvo lengva apie tai rašyti?
- Lengva nebuvo. Kiekvienas rašytojas turi skirti laiko tyrimams, kad jo pasakojama istorija būtų kuo tikroviškesnė. Reikia būti atsargiam, kad pasakojimas nevirstų medicinos vadovėliu ar moksliniu veikalu.
Kalbant apie internetą: paskambinau savo draugui, buvusiam FTB agentui. Jis nurodė keletą tinklalapių, kuriuose normalūs žmonės tikrai nesilanko. Bet knygoje aš kalbu ne tiek apie pornografiją, kiek apie žmonių išnaudojimą, kai jis įgyja seksualinį atspalvį.
- O demencija?
Vienam mano draugui buvo diagnozuota sparčiai progresuojanti demencija. Norėdamas sužinoti, kas jo laukia, pradėjau domėtis šia klastinga liga, o tada kilo naujo romano idėja. Medicinėje literatūroje perskaičiau apie gana retą demencijos formą, kuriai būdingos haliucinacijos ir laipsniškas atminties praradimas. Šia liga ir serga pagrindinis trilerio „Profesorius“ veikėjas – profesorius Adrianas Tomas.
- Kaip Jums ateina į galvą idėjos romanams? Kiek laiko skiriate rašymui?
- Leiskite pirmiausia atsakyti į antrą klausimą. Aš rašau kasdien. Pradedu ryte, paskui išeinu pabėgioti arba pasimankštinu. Parėjęs taisau, ką parašiau ryte, prirašau ką nors nauja. Vėlai vakare perskaitau dar kartą ir kitą dieną vėl viskas prasideda iš naujo.
Man idėjos šauna įvairiai – kalbant su kitais žmonėmis arba ką nors apmąstant. Kartais jos ateina į galvą perskaičius straipsnį laikraštyje, pamačius ką nors per televizorių ar pasidomėjus, kuo užsiima mano draugai. Būna, kad susideda iškart keletas veiksnių – ir prieš akis iškyla visas romanas. Tai kartojasi nuolat. Neįsivaizduoju, kad gali būti kitaip. Jeigu būtų kitaip, matyt, reikėtų susirasti ramią vietelę pažvejoti ar įkopti į kalnus.
- Dažnai pristatote knygas Europoje. Ar Jums svarbus gerbėjų dėmesys? Ar skiriasi įvairių šalių skaitytojų skoniai?
- Man svarbūs visi gerbėjai, bet mano knygos spausdinamos visame pasaulyje ir tikrai nesuku galvos, kaip pritaikyti jiems papasakojamą istoriją. Jei kaskart svarstysiu, ar mano istorija patiks vokiečiams, ispanams arba argentiniečiams, greit išprotėsiu. Aš tik stengiuosi papasakoti istoriją taip, kad ji būtų įdomi kiekvienam.
Pastebėjau, kad europiečiai puikiai išmano psichologiją ir žino, kokios jėgos veikia žmogų, – tai liudija klausimai, kuriuos išgirstu per susitikimus su skaitytojus arba duodamas interviu.
Nelengva rašyti apie žmogiškuosius santykius, ypač kai skaitytojai tokie nuovokūs. Jie tikisi iš manęs išmoningos istorijos, o aš stengiuosi pateisinti jų lūkesčius. Labai svarbu per daug nesupaprastinti siužeto – mano skaitytojai iškart tai pastebėtų.
- Pažvelkime į rašymo užkulisius. Ar rašydamas kankinatės, ar viskas pavyksta lengvai?
- Man patinka rašyti. Nors tai ir nėra pati lengviausia profesija... Gal išties lengviau būti nusikaltėliu? (juokiasi). Man visada sunkiausia pradėti. Tai tas pat, kas kopti į nepažįstamą kalną. Žinai, kad turi reikiamą įrangą, nori tai padaryti, bet pasitaiko akimirkų, kai užplūsta abejonės ir prarandi pasitikėjimą savimi, – tada kopti labai sunku ir gali lengvai nukristi. Giliai įkvėpti ir parašyti pirmuosius žodžius – štai kas sunkiausia. Paradoksalu, bet būtent šis etapas pats gražiausias.
- Ar yra temų, kurias norėtumėte nagrinėti knygose, bet to nedarote, nes nenorite nervinti skaitytojų?
- Ko gero, yra dalykų, apie kuriuos niekada nerašyčiau. Kita vertus, kuo labiau provokuojanti tema, tuo knyga geresnė. Savo knygose esu rašęs apie rasizmą, homoseksualumą ir skurdą. Užkabindamas visuomenės problemas, trileriui suteikiu daugiau gelmės. Tokia knyga verčia galvoti. Ir tai gerai, – net jeigu skaitytojas tikisi nuotykio, atitrauksiančio jo dėmesį nuo tikrovės...
- Jūsų knygose svarbų vaidmenį atlieka psichologija, kuo ji Jus traukia?
- Dramaturgiją konstruoju vaizduodamas žmogiškuosius jausmus, psichologijos elementų rasite visose mano knygose. Jeigu veikėjo patiriama baimė skaitytojui suprantama, tai ir pats veikėjas bus tikroviškesnis. Knyga skaitytoją turi prikaustyti, jis turi įveikti tą patį kelią, tuos pačius pavojus kaip ir knygos herojai. Dabar pasitaiko, kad istorija primena pasaką – nesvarbu, ar tai būtų filmas, knyga ar spektaklis. Dažnai iš anksto žinome, kad viskas baigsis gerai. Aš savo skaitytojams noriu pasiūlyti šį tą daugiau, juk nežinomybė visada jaudina ir įtraukia emociškai.
Jūsų motina – psichologė ir, nepaisant garbaus amžiaus, iki šiol dirba su pacientais. Gal iš jos paveldėjote potraukį psichologijai?
- Mano motina turi fantastišką nuojautą, ji gerai žino, kaip žmonės reaguoja į stresą. Rinkdamas medžiagą knygoms dažnai pasikliauju kaip tik nuojauta.
- Ar tai reiškia, kad Johnas Katzenbachas taip pat galėjo tapti psichologu?
- Aš – psichologas? Na jau ne. Žmona dažnai juokauja, kad turėjau dvi galimybes: tapti rašytoju arba nusikaltėliu. Iki šiol nesu tikras, ar antras variantas nebūtų man labiau tikęs...
- Ar sutiktumėte sukūręs naują žanrą?
- Nemanau, kad sukūriau naują žanrą, bet tikrai susikūriau sau nišą trilerių pasaulyje. Daugumoje detektyvų pagrindiniai veikėjai yra agentai, teismo medicinos ekspertai arba privatūs detektyvai. Jie į nusikaltimo vietą įžengia turėdami visus įgaliojimus ir specialų pasirengimą, todėl gali įveikti blogiukus.
Man svarbu kas kita: mano knygose įvykių centre atsiduria eiliniai žmonės, su kuriais kiekvienas gali susitapatinti. Mano knygų veikėjai priversti sutelkti visas savo jėgas – net jeigu jas nusilpnino patogus viduriniosios klasės gyvenimo būdas. Tik taip jie gali išlikti. Visai kaip tikrame gyvenime – mano veikėjai visada sumoka didelę kainą už vidinių resursų pažadinimą.
- Esate sakęs, kad Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ – viena mėgstamiausių ir svarbiausių knygų. Sakyčiau, labai neįprasta rašytojui, kuriam klijuojama trilerių autoriaus etiketė. Kuo Jus žavi ši knyga?
- Džiaugiuosi, kad paklausėte apie „Meistrą ir Margaritą“! Mėgstu šią knygą, nes ji velniškai smagi. Joje nagrinėjamos tokios svarbios temos kaip meilė ir ištikimybė. Ir ne taip lengva apibrėžti, apie ką ji – čia kalbama apie religiją, socializmą, žmoniškumą.
Šis romanas griauna įsitikinimus apie tai, kas yra gera, o kas yra bloga. Skaitytojui jis palieka neišdildomą įspūdį ir jausmą, kad gyvenimas yra neprognozuojamas. „Meistras ir Margarita“ – pats tikriausias rašymo tour de force, žygdarbis, – talentingas, jaudinantis ir provokuojantis. Žinoma, šis romanas – ne trileris, bet puikus pavyzdys, koks turi būti romanas, – įtraukiantis, prikaustantis dėmesį, atsivertęs knygą skaitytojas nebegali paleisti jos iš rankų. - Kodėl skaitytojai mėgsta Jūsų knygas?
- Negalėčiau tvirtinti, kad žinau tikslų atsakymą. Bet turiu šiokią tokią teoriją – galbūt mano skaitytojams nereikia paprastų atsakymų į sudėtingus klausimus. Jie mėgsta subtilesnę traktuotę ir nori patys viską išnarplioti.
Parengė Jūratė Dzermeikaitė
