– 2010 m. lietuviškai pasirodė brito Richardo Dawkinso knyga „Dievo iliuzija”, o štai dabar – kito garsaus ateisto Samo Harriso tekstas laiško pavidalu. Kas tai? Pirmieji nedrąsūs laisvamanybės daigai derlingoje krikščioniškos literatūros dirvoje ar galingo „puolimo prieš krikščionybę” Lietuvoje pradžia?
– Tikrai nevadinčiau to puolimu. Tai visuomenės švietimas, apeliacija į sveiką protą, kuri neabejotinai neša pokyčius ir kuria sąžiningesnę, atviresnę, mąstančią visuomenę. Esu įsitikinusi, kad Lietuvoje yra visai nedaug išties tikinčių ar tikėti bandančių žmonių.
Daug daugiau yra tų, kurie abejingi religiniam klausimui, yra prastai informuoti ar tiesiog nenori nieko žinoti, jiems tinka bažnytiniai ritualai ir visai netrukdo dviveidystė. Kai religija pareikalauja daugiau, negu atlikti simbolinį ritualą, dauguma taip ir lieka neapsisprendę, ar būtina priešintis. Išreikšti savo poziciją – tai atsakomybė.
Mūsų visuomenėje trūksta intelektualinės atsvaros iracionalumui ir religingumui. Tai ypač skaudžiai atsiliepia tokiais atvejais, kai sprendžiamos svarbios etinės problemos, pavyzdžiui, klausimas dėl abortų draudimo. Jei aiškiai girdėtųsi ir proto balsas, tokie sprendimai nebūtų vienbalsiai priimami vadovaujantis miglota krikščioniškąja tradicija.
Šios knygos pasirodė kaip tik laiku: Lietuvoje pribrendo laikas dorovinius klausimus spręsti racionaliai samprotaujant ir diskutuojant viešoje erdvėje. Žmonių gerovę sudaro ne tik materialus turtas, bet ir dvasinis komfortas, o jo neįmanoma pamėgdžioti, jį reikia nuosekliai kurti, plečiant sąmoningumą ir skleidžiant pasaulietinę mintį.
Vakarai seniai atrado, kad krikščioniškoji bažnyčia yra bejėgė patenkinti šiuolaikinio žmogaus dvasinius poreikius. Mums patiems būtina apibrėžti, kaip norime gyventi, kas mums yra žmogiškasis orumas ir geras gyvenimas.
– Autorius teigia, kad knyga skirta visų tikėjimų žmonėms, tačiau parašyta kaip laiškas krikščionims. Ar Lietuvos krikščionys ją skaitys? Ar knyga apskritai tinka dialogui tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų?
– Į jausmus (tikėjimas yra iš jausmų sferos) galima atsiliepti tik jausmais, ne protu, todėl man atrodo, kad su tikinčiaisiais apie tikėjimo reikalus neverta ginčytis – tai kiekvieno asmeninis reikalas. Tačiau kai tas asmeninis reikalas iškeliamas į politikos plotmę ir kai nuo to ima priklausyti žmonių gerovė, sveikata ir gyvybė – tai jau kiekvieno iš mūsų problema.
Man pasirodė, kad knygos tikslinė auditorija yra ateistai bei liberalieji ir nuosaikieji krikščionys, kurie patys nežino, jog yra ateistai. Tai žmonės, kuriuos Harriso nuoseklus ir vaizdingas pasakojimas gali paveikti kaip sąžinės balsas. Žinoma, dialogas tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų gali įsižiebti, ir ši knyga – tinkamas impulsas. Tačiau ne mažiau vertingas, manau, būtų šios knygos pagrindu užsimezgęs pokalbis tarp pačių netikinčiųjų.
Autorius įžangoje paaiškina, jog ši knyga atsirado kaip atsakas į tūkstančius laiškų, kuriuos jam atsiuntė pirmosios knygos „Tikėjimo pabaiga“ skaitytojai. Kitur jis mini, jog aršiausi jo kritikai yra būtent netikintys žmonės, iš kurių lyg ir tikėtasi pritarimo.
Daugelis netikinčiųjų – ypač Lietuvoje – vengia ateizmo ar net yra neigiamai nusiteikę jo atžvilgiu. Nuo sovietinių laikų liko neigiamas šio žodžio atspalvis. Kartais susidaro įspūdis, jog žmonės tiki, kad ateistai nori uždrausti Kalėdas ar uždaryti bažnyčias...
Nustebau, išgirdusi, kad ir kanadiečių rašytoja Margareta Atwood pavadino ateizmą dar viena religija, o pati prisistatė agnostike, tarsi tai būtų milžiniškas skirtumas. Vadinasi, daug neaiškumo dėl paties apibrėžimo.
Kaip teigia Harrisas, tai yra absurdiškas terminas, jo net neturėtų būti: „Ateizmas – tai nieko daugiau kaip triukšmas, kurį mąstantys žmonės skleidžia nepagrįstų religinių įsitikinimų akivaizdoje.“ Sutinku: jei nebūtų religinių įsitikinimų, nebūtų ir ateizmo.
– Greta storų romanų ši knyga atrodo labai plonytė, tačiau kaip laiškas ji gana nemažos apimties. Kokias jos autoriaus mintis pasitelktum, jei reiktų trumpai nusakyti šio laiško turinį?
– Šis laiškas yra per trumpas, kad jame būtų paliesti visi problemos aspektai. Pavyzdžiui, jame nerasime pamąstymų apie tai, kodėl žmogui apskritai reikalinga religija, kokią vietą ji užima ir kas atsitiktų, jei toji vieta liktų tuščia – ar įmanoma, kad taip atsitiktų?
Laiške sudėlioti svarbiausi argumentai, verčiantys abejoti religijos autoritetu ir gebėjimu spręsti moralines problemas. S.Harrisas po šio laiško parašė knygą „The Moral Landscape“, kurioje plėtojama idėja, jog etika turėtų būti ne religijos, o mokslo tyrimų sritis.
Ką turime omenyje, kai sakome „mokslas“? Šiame laiške yra vieta, kuri gerai paaiškina: „Mokslo pagrindas – tai ne kontroliuojami eksperimentai ar matematiniai modeliai – tai intelektinis sąžiningumas.
Metas suvokti esminius žmonijos mąstymo bruožus: kai svarstomas teiginio tikrumas, galime remtis sąžiningu įrodymų vertinimu ir loginiais argumentais arba nesiremti. Religija yra vienintelė mūsų gyvenimo sritis, kurioje žmonės mano galintys remtis kažkokiu kitu intelektinio sąžiningumo standartu.“
S.Harrisas ir jo bendraminčiai visų pirma kovoja už tai, kad religija nesikištų į mokslą.
Groteskiškiausia tokio kišimosi išdava yra amerikiečių kreacionistų protingojo sumanymo („intelligent design“) muziejai, kur bandoma parodyti, jog dinozaurai buvo Dievo sukurti tuo pačiu metu, kaip ir žmogus, ir visa Žemė – prieš šešis tūkstančius metų. Galima numoti ranka ir sakyti, kad tai tik dar viena amerikiečių keistenybė, bet tampa nebejuokinga, kai į Lietuvos Seimą dalintis patirtimi atvyksta egzorcistas iš Prancūzijos, o Mantas Adomėnas rimtu veidu veda paskaitas angelologijos tema.
Kai lietuvių kultūrinėje spaudoje nuolat pasirodo religine retorika persunkti straipsniai, kuriuos nesunku atpažinti iš kaltės projekcijos, gėdos ir pasaulio pabaigos temų, kai bandoma atskirti mokslą nuo meno, pastarąjį priskiriant „metafizikos“ sričiai, o mokslą paliekant „vienmačiams“ materialistams, kai viešuosiuose diskursuose vyrauja isterija, o ne racionalūs argumentai, nepaprastai aktualu išgirsti žodžius apie intelektinį sąžiningumą.
Religiją, kaip pavojingą ir savitikslį galios įrankį, svarbu atskirti nuo politikos, bet iš pradžių – ir mums net aktualiau – skirti religiją (ne dvasingumą!) nuo intelekto, nuo mokslo ir meno.
– S.Harrisas sako: „Neabejoju, jog daugybė krikščionių tikėjimą atrado kaip didžią paguodą. Tačiau tikėjimas nėra geriausias paguodos šaltinis. Tikėjimas – tai tarsi kišenvagis, kuris geromis sąlygomis skolina žmogui jo paties pinigus.” Kaip paaiškintum šiuos žodžiai?
– Suprantu, kad Harrisas kalba apie energijos švaistymą: ar mums būtinai reikia religijos tam, kad atsigręžtume į savo bendruomenės narį ir jam pagelbėtume? Ar religija duoda daugiau, negu atima? Iš savo asmeninės patirties žinau, kad religija daugiau atima, negu duoda, daugiau uždaro, negu atveria.
Pastebiu, kad religijos prieglobsčio ieško tam tikro tipo žmonės, atsidūrę tam tikrose situacijose. Įpratus bėgti nuo tiesos apie save, represuojant savo šešėlinę pusę, atsitikus trauminiam įvykiui, nelengva padėti sau ar kitam.
Religija siūlo perimti mūsų atsakomybę, siūlo nuskausminimą, kuris neišsprendžia problemos, o tik paslepia simptomus. Nusigręždamas nuo savo tikrųjų išgyvenimų tiesiog švaistai laiką ir nesimokai iš savo klaidų. Jeigu norisi amžinai likti vaiku, o krikščionybės atveju tokia proga suteikiama neterminuotai (visuomet atsiras mokyti mėgstantis dvasinis tėvelis), tai kyla klausimas – kodėl pačiam nesinori suaugti, tapti brandžia asmenybe?
Jau minėjau kaltės projekciją: žmogus neatsako už savo poelgius, jis tėra nelaiminga ir bejėgė marionetė stipresnių jėgų rankose – blogio jėgos jį sugundo, o gėrio jėgos jam atleidžia. Vadinasi, jis nesimoko iš savo klaidų, nesikeičia.
Kita problema: mirtingumo, mirties neišvengiamybės pripažinimas. Vienaip gyvena tie, kurie neabejoja, jog mirtis yra gyvenimo pabaiga. Kitaip gyvena ir elgiasi tie, kurie tiki, jog gyvens amžinai, ir pats geriausias gyvenimo etapas prasidės mirus.
Tokia nuostata kelia grėsmę, kad daugelis sprendimų bus nustumti į ateitį ir nebus niekada priimti. Tai ypač naudinga vergvaldžiams: jei vergas tiki, jog po mirties jo laukia amžinas rojus, jis lengviau leisis išnaudojamas ir ištvers daugiau skausmo. Ne Dievas, o suinteresuotas religijos patriarchas nurodys receptą: kaip elgtis, kad patektum rojun.
Nenuostabu, kad dauguma religijų – efektyvūs bandos suvaldymo įrankiai, anestetikas, opiumas (ir ne Marxas pirmasis pavartojo šį palyginimą).
Galbūt prieš kelis šimtus metų žmonės neturėjo pasirinkimo, tokio anestetiko būtinai reikėjo. Tačiau su mokslo atėjimu ir atsiskyrimu nuo religijos (bent kai kuriose šalyse), mes galime leisti sau atsisakyti anestetiko, pripažinti skausmą, atpažinti ligos simptomus ir ieškoti vaistų savyje. Galime analizuoti mitus ir naudotis juose rastais dvasiniais resursais.
– 1967 m. Guy Debord'as pastebėjo, kad mes gyvename spektaklio visuomenėje. 1981 m. Jeanas Baudrillard'as pridūrė, kad ji paskendusi simuliakruose. Ką tokioje visuomenėje apskritai reiškia būti krikščionimi, laisvamaniu ar ateistu? Ar tai nėra tik kaukės ar kaukių kaukės?
– Jei žodis „kaukė“ šiuo atveju reiškia apsimetimą, vaidybą, tai vaidyba savaime nėra melas ir nebūtinai turi neigiamą krūvį. Vaidyba gali būti tikra ir apsimestinė, neįtikinama. Kaukė gali suteikti laisvę veikti, kalbėti – Oscaras Wilde’as teigė, kad tik slėpdamasis už kaukės imi pasakyti tai, ką tikrai galvoji, – bet kaukė gali slėpti nusikaltėlio, pvz. sukčiaus politiko, korumpuoto dvasininko veidą. Neramu jausti, kad geradėjo kaukė slepia visai ne geranoriškas intencijas. Bet juk dažnai intuicija neapgauna.
Laimei, kaukę visuomet išduoda veiksmas, darbai. Todėl bet kuris apsimetėlis – laisvamanis, krikščionis ar ateistas – nesunkiai gali būti išaiškintas. Christopheris Hitchensas taikliai pastebėjo, kad kai kuris nors religinis fanatikas ima itin garsiai šaukti apie dorovės saugojimą, tereikia palaukti: žiūrėk, po mėnesio ar metų į viešumą išplaukia kompromituojantis įrašas iš viešnamio, kyšio ėmimas ar sukčiavimas valstybės mastu. Lietuvoje irgi žinom panašių atvejų.
Lietuvos visuomenė turi savo niuansų: tai posovietinė erdvė, kurioje vyko ir tebevyksta savotiški raidos procesai. Žinant, su kokiu entuziazmu „homo sovieticus“ peršoko į „homo glamuricus“ įvaizdį, to šuolio metu atsivertęs iš „mokslinio ateisto” į ezoteriką kataliką, galima sakyti, kad mūsuose vyksta tikras kaukių karnavalas, ir po tomis kaukėmis nepaprastai sunku pažinti tikruosius veidus.
Būtent todėl lietuviams itin svarbus yra tikras, tiesus viešosios asmenybės kalbėjimas, atsakomybės prisiėmimas ir apsimetėlių demaskavimas. Norėtųsi to sulaukti iš politikų, tačiau pradžią padarys greičiausiai ne jie.
Manau, ši pareiga turėtų užgulti visų pirma intelektualus ir menininkus, tuos, kuriems rūpi dvasinė sveikata.
– Jau kurį laiką gyveni tolimojoje Australijoje. Kuo skiriasi Lietuvos ir Australijos tikintieji? Koks tavo pačios santykis su religija, tikėjimu ir bažnyčia? Ar jis keičiasi?
– Australijoje, gal dėl istorinės britų įtakos, yra susidariusi kritinė racionalių žmonių masė. Oficialiai tai yra sekuliari šalis, religiją atskyrusi nuo valdžios, tačiau kasdieniniame gyvenime religijos ženklų apstu ir, nors didmiesčiuose sugyvena įvairiausių tikėjimų tautos, krikščionybė jaučiasi „lygesnė už lygias“. Didžiausią prestižą turinčios mokyklos yra katalikiškos, tad linkėdamas savo vaikui geriausio išsilavinimo gali būti priverstas pakrikštyti jį, net jeigu esi hinduistas.
Tikėjimų gausa kuria savotišką atmosferą – jei Lietuvoje užklausus apie tikėjimą į galvą visų pirma ateina Romos katalikybė, tarsi ji būtų vienintelė „teisinga“, tai Australijoje krikščionybės dominavimas nėra savaime suprantamas, o išgirdus žodį „religija“ mintyse prabėga daug vaizdų: moliu išsitepęs „corroboree“ šokantis aborigenas; vien tik akių nedengianti musulmonė ir jos vyras, galbūt džihadistas; žydas, su šeima svajingai žingsniuojantis per šabą; nuogą petį atidengęs budistas; mormonų grupė juodais švarkeliais...
Australijos klinikose sunkiems ligoniams duodama iš ilgo sąrašo pasirinkti, kurios konfesijos dvasininkas pageidaujamas, susiruošus į paskutinę kelionę. Tokio sąrašo buvimas nužemina religijos statusą iki ritualo, kurį renkantis dėl skonio nesiginčijama...
Aš pati ilgą laiką buvau liberali ir nuosaiki krikščionė, tyliai sau tikėjau laimingus sutapimus priskirdama gėrio jėgoms, nelaimingus – blogio. Apie religingumą ir ateizmą negalvojau, nes manęs tai lyg ir nelietė. Todėl suprantu, kad daugelis žmonių jaučia tą patį: visai įmanoma gyventi Lietuvoje ir nejausti religijos įtakos, priskiriant ją tradicinėms ceremonijoms. Bet nepavadinčiau to sąmoningumu.
Melburno lietuvių bendruomenėje iš arti susidūriau su dvasininkija, pajutau spaudimą dalyvauti religinėse apeigose ir teko atsakyti į klausimą, kodėl „nesėdu prie Jėzaus stalo“ – tai jau buvo ne tik formalus ritualas. Kadangi esu rašytoja, privalau būti atvira sau ir pasauliui – tokiam, koks yra. Tikėjimas įrėmina į vieną ideologiją, o laisvam mąstytojui tai tiesiog nepakeliama.
Man svarbu pažinti save, pripažinti savo daugiaplaniškumą, liautis projektuoti savo gerą ir blogą elgesį išorėn, atsakyti už save, atleisti sau, keistis. Pripažinusi sau, kad esu ateistė, ėmiau daug labiau domėtis religijomis, visų dievų ir deivių mitais, tačiau į visą šį reikalą žiūriu iš antropologinės, psichoanalitinės prizmės.
Nujaučiu, ką turėjo omenyje C.G.Jungas, sakydamas, jog žino, kad Dievas yra. Jis tikrai yra – kai kurių žmonių galvose. Jis egzistuoja kaip filosofinė idėja, jo vardas neištrinamai įrašytas į kruviną žmonijos istoriją. Krikščioniškojo Dievo idėjos negalima apeiti skaitant ir kuriant literatūrą. Bet kam toji idėja atstovauja? Ar neturėtume aiškiau suvokti to, kad taptume sąmoningi?
Ar atradę religijai tinkamą vietą nesukurtume saugesnio, teisingesnio pasaulio? Juk beveik visi karai kyla dėl to, kad žmonės nepagrįstai tiki vienos ar kitos idėjos teisingumu ir smerkia kitus už tai, kad jie nepripažįsta jų tikėjimo. Tiems, kurie nori tikėti vien gerąja religijos puse, Harrisas ir kiti ateistai primena faktą – ši moneta turi dvi puses, ir neskubėkime teisti, nepamatę blogosios.
Sandra Bernotaitė jau beveik šešerius metus pildo tinklaraštį grafomanija.com. Per tą laiką buvo publikuotas jos novelių rinkinys „Gaisras“ (2010) ir romanas „Katė, kurios reikėjo“ (2013).
