Veiksmas vyksta šių dienų Vilniuje, bet prisiminimai nuveda į praeitį – pirmuosius nepriklausomybės metus, sovietmetį, – kartais praskleidžia ir ateities šydą. Sudėtinga ekonominė situacija, iš šiuolaikinių medijų konstruojama naujoji realybė verčia romano personažus spręsti šiandien iš naujo kylančius žmogaus būties klausimus.
Socialinių tinklų užvaldytame pasaulyje rašytoja savo personažus įkurdina atominėse slėptuvėse, – ten nesiekia WiFi ryšys ir gyvenimas gyvenamas sau, ne kitiems parodyti.
- Kaip keliais žodžiais apibūdintumėte savo debiutinį romaną „Negyvenami miestai“?
- Tai įdomi, įtraukianti ir daugiaprasmė istorija apie realaus ir virtualaus pasaulio susidūrimą, apie žmones, kurie nori po savęs palikti tik gerus prisiminimus, pasipriešinti savo likimui, pakeisti praeitį. Savotiškas „būties detektyvas“, kurio veikėjai ieško savęs, kovoja už teisę eiti savo keliu.
- Tikriausiai tai ne pirmas jūsų bandymas rašyti?
- Nors tai pirmas romanas, mano išsilavinimas ir profesinė veikla yra susiję su rašymu. Baigiau Žurnalistikos institutą, ilgai dirbau spaudoje, rašiau publicistinius tekstus. Vėliau dėsčiau Vilniaus universitete, tad teko šiek tiek pakeisti profilį, bet vis tiek rašiau – mokslinius tekstus ir straipsnius, paskaitų konspektus, o publicistika liko praeityje. Šis romanas – tai pirmas literatūrinio rašymo bandymas. Taigi, galima sakyti, kad dabar esu išmėginusi įvairius rašymo stilius.
Manau, kad kiekvienas stilius yra savaip įdomus, bet, rašydama literatūrinį tekstą, buvau tikrai laisva rašyti ir išreikšti save. Tiesa, kartais jutau, jog vien teksto mintims atskleisti neužtenka, – vis norėjau ką nors nupiešti ar nufilmuoti, papildyti – kad būtų aiškiau.
- Kas, jūsų manymu, yra knygos „Negyvenami miestai“ skaitytojas?
- Manau, kad pirmiausia tai mąstantis žmogus. Vyresnis skaitytojas knygoje atras santykius tarp žmonių, tėvų ir vaikų ryšį, nuoseklų pasakojimą. Sudužusios svajonės, sudėtinga šalies ekonominė situacija, skurdas – tai dalykai, kurių paprastai nepasakojame, nerodome vieni kitiems. Jauni žmonės atras šiuolaikines aktualijas, socialinius tinklus, Vilnių su naktiniais klubais ir muzikantais.
Mano knygoje jaunas žmogus sprendžia svarbiausius gyvenimo klausimus: kaip rasti meilę, kaip dirbti ir užsidirbti, kaip nepražiopsoti savo laimės. Ir galiausiai, ką daryti, kai supranti, kad nieko nuo tavęs nepriklauso.
Vieni skaitytojai galės prisiminti jau tolimesnę praeitį – sovietmetį, o kiti atras ateities įžvalgų, galbūt susimąstys, kur einame, ką paliekame po savęs. Moterims gana plati jausmų paletė, vyrams – šiek tiek kritikos ir racionalumo. Sužinosite, kad dvasingiausi žmonės pasaulyje yra materialistai... Manau, kad knyga galėtų sudominti įvairaus amžiaus žmones. Prisiminimai nuveda į ateitį, dalis veiksmo vyksta praeityje, dalis – ateityje.
- Ką vadinate „negyvenamais miestais“?
- Tai miestai, kuriuose nebelieka žmonių po socialinių tinklų sukeltos katastrofos. Iš dalies tai postapokaliptinis romanas. Nors mums lengviau įsivaizduoti pasaulio pabaigą, kurios priežastis – kokia nors stichinė nelaimė ar karas, aš manau, kad tokia pat gaivališka ir nevaldoma jėga yra šiuolaikinės medijos: žiniasklaida, internetas, socialiniai tinklai.
- Kokia jos pagrindinė mintis, kokią žinią siunčiate savo kūriniu?
- Keičiasi aplinka, bendravimo priemonės, pažinimo būdai, bet pamatinės vertybės lieka tos pačios.
- Ar romanas turi autobiografinių motyvų?
- Mano draugai, skaitę knygą, tarp veikėjų kažkaip atranda save, nors, mano galva, visai nieko apie juos nerašiau. Pažįstami žmonės, perskaitę romaną, sako, kad parašiau apie save ir apie juos. Dalis įsitikinę, kad „tiksliai taip ir buvo“, nors nieko panašaus neprisimenu. Gal tai viso labo įtaigus tekstas, kurį skaitytojas priima kaip tikrovę? Tačiau dalis manęs ir mano aplinkos romane, žinoma, yra. Nors rašydama atsiribojau nuo savo patirties, ji, matyt, kažkaip prasisunkė.
- Pagrindinė veikėja įsimyli gražuolius iš reklaminių plakatų...
- Mergina įsimyli vyrus iš reklaminių plakatų, nes tikrų, vertų dėmesio vyrų neberanda. Priešingos lyties atstovai ją nuvilia arba palieka. Ji svajoja apie idealų vyrą kaip kiekviena moteris, ir svajodama neriboja savęs. Dažnai mes pasirenkame mylėti žmones nieko apie juos nežinodami, prisigalvojame apie kitą nebūtų dalykų.
Manau, kad nemažas vaidmuo įsimylint tenka reklamai, ji pamoko, ką gražu ir tinka apsirengti, ką verta ir reikia mylėti. Šiame kūrinyje norėjau parodyti, kad meilėje, jausmuose yra daug konkurencijos ir komercijos, tad veikėja, gana protinga mergina, iš karto pasirenka pačius gražiausius ir įdomiausius vyrus, – vyrus iš paveiksliuko. Jie laisvi, ir jos niekada nenuvils. Kartu mėginu pasakyti, jog visada lengviau mylėti nerealų žmogų, jo įvaizdžius, drabužius ir kaukes, bet kur kas sunkiau atrasti ir priimti tikrą, sudėtingą žmogų. Ar tie „komerciniai“ jausmai išaugs į tikrą jausmą? Mano knygoje susiduria gilūs ir paviršutiniški jausmai, iliuzijos ir tikrovė. Veikėja ir ieško, ir bijo artimų ryšių. - Ar rašant knygą buvo veikėjų, kurie ėmė gyventi savarankišką gyvenimą ir juos buvo sunku suvaldyti?
- Visus stengiausi suvaldyti, tad nei vienas, mano galva, nenuklydo, visi liko savo vietose... Knygos veikėjai yra sudėtingo charakterio ir likimo žmonės. Nesistengiau jų gražinti, glaistyti, tvarkyti. Pasakoju apie gyvenimą, kuriuo nesinori girtis savo feisbuko paskyroje, kuris nerodomas reklamose ir kurio niekas nenori gyventi.
Rašau apie žmones, kurie balansuoja ant ribos, gyvena nepritapę prie kitų, atstumti, vieniši, atmesti sistemos, nesugeba rasti savo kelio. Nors atrodo, kad tai kraštutinumai, tokių žmonių tarp mūsų yra labai daug ir jie yra paimti iš gyvenimo. Nors išoriškai kitiems vaidiname sėkmingus žmones, demonstruojame sukauptus turtus, žinias ar karjerą, viduje jaučiamės silpni ir tušti.
Man kūryboje – sunkūs ir sudėtingi jausmai, nepagražinti santykiai tarp žmonių. Manau, kiekvienas anksčiau ar vėliau susiduriame su kančia, kuri gali mus palaužti, taigi svarstau, kas padeda žmogui išgyventi, nepasiduoti. Mano romane kančia tampa ir žmogaus stiprybės šaltiniu, neturėdamas dėl ko gyventi žmogus per kančią ieško būdų išsaugoti savo žmogiškumą.
- Kas buvo sudėtingiausia rašant pirmąją knygą – pradėti, plėtoti veiksmą, baigti?
- Nuo sumanymo iki išleistos knygos nuėjau ilgą kelią. Kartais pajuokauju, kad turėjau žengti 12 alkoholiko žingsnių, kol knyga išvydo dienos šviesą. Rašiau mažais gabaliukais, trumpais sakinukais, kurie paskui sugulė į ilgus sakinius. Bet kokia kūryba susijusi su dvasiniais sunkumais, vidine kančia. Visada savęs klausi, kam rašai. Ar verta? Negi daugiau nėra ką veikti? Labai sunku parodyti savo mintis ar jausmus kitiems, apsinuoginti prieš publiką.
Negaliu su džiaugsmu rašyti apie tamsiąsias sielos puses. Kasdien kyla daug abejonių savimi, tekstu. Nežinojau, ar žengsiu tą, paskutinį, žingsnį, ar ryšiuos kūrinį parodyti leidėjams. Baigti knygą man padėjo artimų žmonių parama ir padrąsinimas, vyras nuolat domėjosi, ką rašau ir kada duosiu paskaityti. Ilgainiui supratau, kad knyga turi teisę pradėti savarankišką gyvenimą ir atsiskirti nuo manęs.
- Kodėl pagrindinę veikėją įkurdinote atominėje slėptuvėje?
- Galbūt tai priminimas žmonėms, kad gyvenimas yra nemokamas? Įvairūs abonentiniai mokesčiai – už butus, telefonus, paskolos – mus veikia nepastebimai – kaip piktybinės programos. Nepajuntame, kai pradedame juos mokėti ne tik pinigais, bet ir savo gyvenimu, nebesiekiame naujų tikslų, neiname į priekį... Mes, vilniečiai, turime daug tuščios vietos, nesuskaičiuosi apleistų pastatų, tuščių gamyklų išdaužtais langais, atominių slėptuvių, – kol ten dar niekas negyvena, įkurdinu savo knygos personažus.
Kai dirbau kariuomenėje, aplankiau ne vieną atominę slėptuvę, rinkau informaciją apie jų priežiūrą, valdymą, supratau, kad tai labai įdomi vieta ne tik slėptis nuo pasaulinių kataklizmų, bet ir kurti savo namus, pradėti naują gyvenimą, na, gal tik langų trūksta. Slėptuvė labai tiko ir mano knygos veikėjai – ji vieniša keistuolė, slepiasi nuo gyvenimo, nemoka sužavėti vyrų, nesutaria su mama, negeba prisitaikyti, gyventi pagal kitų kuriamas ir diktuojamas taisykles. Ji nori rasti sau namus, neišleidusi nė lito.
Be to, tai – vienintelė vieta, kurios nepasiekia belaidis interneto ryšys. Atominė slėptuvė turi ir simbolinę reikšmę. Noriu parodyti, kad žmogus gali išlikti stiprus ir saugus netgi tada, kai aplink griūva pasauliai. Nors mano veikėjos gyvenimas yra sudėtingas, ji savyje atranda užuovėją ir saugumą.
- Jūsų kuriamas ar atspindimas pasaulis – reklamos, interneto, socialinių tinklų apraizgyti ir net supančioti žmonės? Galbūt rašote todėl, kad norite ištrūkti iš šio virtualaus monstro gniaužtų ir padėti susivokti kitiems?
- Knygos veikėjai yra įstrigę tinkluose, kaip ir dauguma iš mūsų. Aš bandau įsivaizduoti, aprašyti, susisteminti naują realybę, kurioje gyvena šiuolaikinis žmogus. Tai mano mokslinių interesų sritis, seku mokslo naujienas šia tema.
Manau, mes, ko gero, jau nebegalėtume išsivaduoti iš virtualaus pasaulio. Bet susivokti jame ir apmąstyti savo vaidmenį, žinoma, verta. Kiekvienas žmogus pats turi pasirinkti, – gal dalis skaitytojų ras būdą ar kelią išeiti ir ištrins savo paskyras, o gal, priešingai, nuspręs, kad reikia sukurti jų dar daugiau ir integruotis, grimzti giliau – tai jų teisė. Savo romane svarstau, ką virtualus pasaulis mums duoda ir ką jis iš mūsų atima.
- Manote, kad žmonėms vis sunkiau susikalbėti, nepaisant to, kad bendravimo laisvės, šiuolaikinių komunikavimo priemonių tik daugėja?
- Stipriai padidėjo informacinis triukšmas ir mums vis sunkiau nuo jo atsiriboti. Tokiame triukšme nelengva susigaudyti, suprasti, iš kur sklinda garsai, sudėtinga girdėti ir jausti kitą žmogų. Dingstame kiekvienas sau tarp draugų, komentarų, nebaigtų minčių. Nors atsirado daugybė priemonių, kurios neva taupo laiką, laisvo laiko turime vis mažiau.
- Romane grįžtate į praeitį – sovietmetį, kokius matote bendravimo skirtumus – tada ir dabar?
- Manau, kad kur kas įdomiau mano romane tai, kad visi šie prisiminimai nuveda į ateitį. Svarstau, koks bus žmonių bendravimas po daugybės metų. O sovietmetis nėra tokia jau tolima praeitis. Žmonės iš tarybinių laikų sėkmingai persikraustė į nepriklausomą Lietuvą. Šiandien jie yra gyvi ir stiprūs, tad, paskaitę mano knygą, ko gero, prisimins keletą detalių iš savo gyvenimo – deficitą ar „nusipelniusius“ piliečius žurnalų viršeliuose, ar tarakonus po lovomis, o gal tarybinių kavinių meniu. Didelių bendravimo pasikeitimų nematau, nors, pamenu, vaikystėje mėgdavau ranka rašyti laiškus.
Tuomet dar neįsivaizdavome, kad mūsų draugai išsivažinės po visą pasaulį ir galėsime bendrauti su jais tik internetu. Bet ar tai toks didelis skirtumas? Prisimenu šurmulį autobuse, kai važiuodavau pas senelius į kaimą – visi keleiviai kalba, juokiasi, vieni kitus sveikina su praėjusiais ar būsimais vardadieniais.
Dabar retai važinėju autobusais, bet pastebiu, kad žmonės juose tyli arba baksnoja išmaniuosius telefonus. Bet iš esmės juk daro tą patį – vieni kitus „laikina“, sveikina, dalijasi paskutiniais „pletkais“. Tėvai turėjo daug giminių, draugų ir bendradarbių, pas kuriuos važiuodavome ko nors švęsti kiekvieną savaitgalį, nebuvo kada net pamokų ruošti... Man sovietmetis įsiminė kaip viena didelė nesibaigianti šventė.
- Esate trijų sūnų mama, turite įvairių hobių, užsiimate rankdarbiais – kaip randate laiko rašymui? Kokie jūsų kūrybiniai ritualai?
- Matyt, priklausau „multitasking“ žmonių kartai. Dažniausiai rašau rytais, išleidusi vaikus į mokyklą. Tuo pačiu metu geriu kavą, skaitau naujienas, plepu su drauge per google pokalbius, pradedu ruošti valgyti ir dar sugebu apžiūrėti, ką naujo parašė mėgstami blogeriai. Jeigu rašyčiau tik knygą, ko gero, nepajėgčiau susikaupti ir išlaikyti dėmesio...
Nei darbui, nei kūrybai niekada neturėjau idealių sąlygų, tad jų ir neieškau, dirbu tokiomis sąlygomis, kokios yra. Kol vaikai buvo maži, rašyti išties negalėjau. Bet jiems paaugus, laiko atrandu vis daugiau. Neneigiu, kad siekti karjeros ir savirealizacijos turint tris vaikus yra nelengva ir dalies profesinių ambicijų tenka atsisakyti. Bet man didelė šeima taip pat yra ir įkvėpimo šaltinis. O buities rūpesčių stengiuosi per daug nesureikšminti, nesiekiu buities idealų. Mano vyrai visada stengiasi mane palepinti ir pavaduoti.
