Rusiškai rašantis ukrainiečių rašytojas A.Kurkovas Lietuvoje reguliariai lankosi nuo 2005 metų, tačiau į lietuvių kalbą išverstas tik vienas jo romanas „Iškyla ant ledo. Pašalinio mirtis“.
Šio romano herojus Viktoras Zolotariovas namuose augina pingviną ir rašo dar nemirusių garsenybių nekrologus. Pasak 53 metų rašytojo, būtent žodžius apie naują mauzoliejų ir Kremlių Viktoras Zolotoriovas parašytų V.Putino nekrologe.
Atrodo, kad A.Kurkovo kūrybos kelionė į Lietuvą dar tik prasideda. Šiuo metu į lietuvių kalbą verčiama jo knyga „Ukrainos dienoraščiai“, o pats rašytojas vėl sugrįžo prie anksčiau pradėto romano apie lietuvius ir Europą, rašo „Lietuvos rytas“.
Nors šiame romane politikos beveik nebus, tačiau visa ligšiolinė A.Kurkovo kūryba tiesiog persunkta ironiško politikavimo. Tad natūralu, kad kalbėdamiesi su Biržuose vykusiame festivalyje „Šiaurės vasara“ viešėjusiu A.Kurkovu politikos neišvengėme.
– Prieš kelias savaites dienraštyje „Financial Times“ skaičiau jūsų knygos „Ukrainos dienoraščiai“ recenziją. Ar tai paskutinė jūsų knyga?
– Taip. Nors ji nebuvo planuota. Norėjau rašyti kitą knygą – esė apie Ukrainą rinkinį, skirtą užsienio skaitytojams. Joje norėjau paaiškinti Ukrainos ir Rusijos, jų istorijos, mentaliteto skirtumus.
Kai praėjusių metų lapkritį Kijevo Nepriklausomybės aikštėje prasidėjo protestai, supratau, kad tiesiog rašyti ramius esė neįmanoma. Paskambinau savo leidėjui iš Austrijos ir pasiūliau rašyti dienoraštį apie Maidano įvykius.
Šiaip dienoraštį rašau jau 30 metų, bet niekada neskelbiau. Šiuo atveju apie kasdienius įvykius Ukrainos sostinėje rašiau lyg ir sau, bet sykiu pridėdavau tai, kas skaitytojams padėtų suprasti situaciją šalyje.
Taigi knyga prasideda 2013 metų lapkričio 21-ąją ir baigiasi šių metų balandžio 24-ąją. Joje aprašomi Maidano įvykiai ir Krymo okupacija. Istorija tęsiasi ir tampa dramatiškesnė, bet tai jau ne šios knygos tema.
– Jūsų kūryba apskritai tampriai susijusi su politika. Viename interviu net skaičiau, kad kūryboje jūs ne kartą bandėte pabėgti nuo politikos, bet nepavyko. Kaip manote, kodėl?
– Todėl, kad mūsų visuomenė pastaraisiais dešimtmečiais yra pernelyg politizuota. Domėjimasis politika daugeliui virto šizofrenija. Daugybė pensininkų tiesiog negali gyventi be politikos, kurią kai kurios žiniasklaidos priemonės yra pavertusios savotišku populiariosios kultūros pagyvenusiems reiškiniu.
Atsimenu reportažą, kuriame senutė gyrėsi, kad prezidento rinkimuose ruošiasi balsuoti už Viktorą Janukovyčių. „Kodėl?“ – paklausė žurnalistas. „Jis gražus“, – atsakė ji.
Toks politikos supratimas negali nejaudinti, neerzinti. Apskritai kai gyveni tokioje visuomenėje, tai toji visuomenė su visais savo negalavimais nori ar nenori įsibrauna į prozą. Juk tai realistinis gyvenimo šalyje fonas.
Aš grūmiausi su savimi ir bandžiau parašyti romaną be politikos, bet man sunkokai sekėsi. Bene mažiausiai politikos yra mano paskutiniame romane „Jimio Hendrixo gastrolės Lvove“ apie hipių judėjimą Sovietų Sąjungoje. Tiesa, jos nebus ir naujausiame romane, kurį pradėjau prieš dvejus metus, bet atidėjau dėl „Ukrainos dienoraščių“.
– Kalbate apie knygą, kurioje, kiek girdėjau, pilna lietuviškų motyvų?
– Taip, tai romanas apie lietuvius ir Europą. Tai labiau socialinis kūrinys, kuriame nėra Ukrainos ir ukrainiečių.
Tai istorija apie tris jaunas poras, kurios susipažino 2007 metų rugpjūčio mėnesį prie sienos su Baltarusija vykusiame festivalyje „Be2gether“.
Šios poros tų pačių metų gruodžio 20–21 dienomis susirenka Anykščiuose švęsti Lietuvos priėmimo į Šengeno zoną. Jie linksminasi ir prisipažįsta, į kokias šalis norėtų vykti. Viena pora nori išvykti į Paryžių, kita – į Londoną, o trečioji – į Romą. Dvi poros išvažiuoja, o trečioji lieka Lietuvoje.
– O ką tame romane veikia Kukutis, kurio vardą naudoti jums leido pats šviesaus atminimo poetas Marcelijus Martinaitis?
– Kukutis yra antros siužetinės linijos variklis. Jis mano romane yra pirmasis Lietuvos ir Lenkijos sieną kirtęs lietuvis, kuriam nereikėjo pateikti paso.
Kukutis sieną kerta vidurnaktį iš 2007 metų gruodžio 20-osios į 21-ąją ir, kaip ir M.Martinaičio eilėraščiuose, klaidžioja po Europą lyg amžinas žydas. Jis stengiasi padėti į užsienį išvykusiems ir į bėdą patekusiems tautiečiams. Ir nors jis iš anksto žino, kad kiekvieną sykį pavėluos, bet vis tiek skuba.
Kukučio įvaizdis man padeda skaitytojams suteikti daugiau informacijos apie lietuvių pasaulėžiūrą ir istoriją.
Tiesa, balades apie Kukutį aš skaitau ir mėgstu nuo kokių 16 metų. Daugeliui jų sukūriau melodijas, dainavau. Ir M.Martinaičiui esu dainavęs per telefoną.
– Lietuvoje reguliariai lankotės nuo 2005-ųjų. Galbūt jūs čia slapstotės nuo politikos ir karo?
– Na, tikrai ne. Tiesą sakant, Lietuvoje politikos nėra mažiau. Tik ji labiau koncentruota, nes tai nedidelė šalis.
Kita vertus, pas jus į politinius įvykius kiek ramiau žiūrima. Lietuvoje išties galima ilsėtis nuo Ukrainos politikos, bet kai kalbiesi su lietuviais, jauti, kad jie patys iki šiol stengiasi suprasti, kokia Lietuvos vieta Europos Sąjungoje. Atrodo, kad jie iki šiol nėra patenkinti tuo, kaip Lietuva įsikūrė Europoje.
– Jūsų manymu, kodėl tą nedidelę šalį Rusija vis apšaukia vienu pagrindinių savo priešų?
– Rusijos federacija, šiaip ar taip, yra Sovietų Sąjungos paveldėtoja. Sovietų Sąjunga buvo susijusi su modernizuota vergvaldyste – ideologinės sistemos vergai buvo ne žmonės, o jų sąmonė.
Todėl kiekviena tauta, kuri ištrūksta iš vergovės vertybių sistemos ir nenori į ją grįžti, tampa priešu. Juk žmonės, kurie psichologiškai nusiteikę būti vergai, trokšta, kad ir visi likusieji vergautų. Jie nekenčia žmonių, kurie myli laisvę. Laisvi žmonės jiems – atskalūnai ir išdavikai.
Jei žmonių tėvynė yra vergovė, jie į ją veržiasi. Tai būdinga daliai Donbaso ir Krymo gyventojų. Jiems reikia caro, rūpestingo tėvo. Jiems patinka būti pasyviems.
– Nejau todėl didžioji dalis rusų – net 85 proc. – patenkinti V.Putinu?
– Jie gal ir ne visi patenkinti. Kai kurie yra įbauginti. Tai patvirtina ir tie V.Putiną palaikančiųjų sąrašai, kuriuos pasirašo šimtas rašytojų ar penki šimtai kultūros veikėjų.
Šie sąrašai rodo tų menininkų bailumą. Jie bijo valdžios ir nenori gadintis su ja santykių, kad ir toliau pelnytų ordinus, premijas ir pensijas.
Gal pastebėjote, kad V.Putiną palaikančių rašytojų sąraše nebuvo nei vieno, kurio knygas leistų didžiosios Europos leidyklos. Tarp pasirašiusiųjų – vien vidinio vartojimo kultūros kūrėjai, kuriems iki šiol brangios senos vertybės, kurie saugo sovietinius moralės principus.
– Estų rašytojas Reinas Raudas sykį užsiminė, kad Lietuva iki šiol elgiasi lyg būtų didžiulė valstybė, kunigaikštystė. Tai esą ne visada yra gerai, nes trukdo realistiškai suvokti save. Ar sutinkate?
– Turint omenyje, kad Rusijos ir Ukrainos konflikto atveju Lietuvos balsas skamba garsiau nei Vokietijos, moralinė lietuvių tautos teritorija yra daug didesnė už Vokietijos.
Šiuo požiūriu istorinių priežasčių greičiausiai esama. Tai, kad kiekvienas lietuvis jaučia savo tėvynės didžiosios istorijos likučius, tautai ir atskiriems jos nariams suteikia užtikrintumo savo teisumu ir drąsos pasisakyti.
Aišku, nei Rusija, nei Europa nenori atsiminti, kad Lietuva ir Lenkija praeityje buvo didžiulė valstybė. Aš žinau, kad daugelį vokiečių politikų erzina Lietuvos ir Lenkijos elgesys. Jie mano, kad šios šalys neturi teisės kalbėti Europos vardu.
Tai, kad Lietuva kažkada buvo didžiausia Europos valstybė ir kad tos valstybės atspindžiai gyvi dabarties tautoje, taip pat yra viena priežasčių, kodėl aš rašau minėtą romaną.
Mano manymu, nėra nieko bloga, jei Lietuvos drąsos priežastis yra savo istorijos suvokimas ir didžiavimasis praeitimi.
Manyčiau, kad jei nebūtų Lietuvos, ir Lenkija Ukrainos ir Rusijos konflikto atžvilgiu būtų daug tylesnė. O Europos Sąjunga iki šiandienos miegotų ramiu miegu, vartotų Rusijos dujas ir naftą, savo pinigais remtų agresorės ekonomiką.
– Esate sakęs, kad postsovietinei Ukrainai būdingas siurrealizmas, o Rusijai – absurdas. Kaip trumpai apibūdintumėte postsovietinę Lietuvą?
– Tiesą sakant, ne taip gerai pažįstu Lietuvos kasdienybę, kad joje būčiau pastebėjęs kokių nors siurrealizmo ar absurdo bruožų, bet vienas dalykas krito į akis.
Tai pavadinčiau istorijos gausa viename kvadratiniame metre, jei galima taip pasakyti. Ši ypatybė negali neveikti žmonių. Juk jei žmogus nesiekia kokių nors aukštumų, neturi ambicijų, jis ima jausti nevisavertiškumą didingos praeities kontekste. O tai gali lemti ir alkoholizmą ar depresiją.
Kitaip tariant, Lietuvoje mažas žmogus su menkais interesais savo menkumą jaučia daug aštriau nei koks nors bedarbis vokietis ar benamis anglas.
– Kaip tame siurrealizmo ir absurdo kontekste paaiškintumėte Rusijos ir Ukrainos konfliktą? Kas tai – politinis siurrealizmas?
– Tai politinis siurrealizmas, susijęs su sovietinės praeities kerštu.
Rusų tauta ir jos lyderis V.Putinas mano, kad Rusija, pakilusi į kitą Europos demokratinių laisvių lygį, atrodys prastai ir amžinai vilksis uodegoje. O likus stalininėje praeityje ir pasiekus, kad tavęs bijotų taip, kaip anksčiau, galima bus bent didžiuotis, kad tavęs bijo.
Ukraina parodė, kad ji nebijo Rusijos ir dėl to iššaukė baisų įsiūtį, troškimą atkeršyti, pastatyti į vietą, sutrypti, sunaikinti. Šiam V.Putino norui Rusijoje paklūsta visi be išimties.
Išeina, kad vienas žmogus stumia į priekį zombiais paverstą visuomenę.
Turbūt žinote, kad po Josifo Stalino mirties visa Sovietų Sąjunga verkė. Ašarą braukė net ir tie, kurie sėdėjo gulage, ir tie, kurių artimuosius nužudė režimas. Tada įvyko istorinis lūžis ir atėjo Nikita Chruščiovas.
Mano manymu, po V.Putino mirties įvyks panašus lūžis, pasikartos formulė, kuri buvo būdinga Sovietų Sąjungai ir greičiausiai yra būdinga jos paveldėtojai Rusijai.
Tik tiek, kad Rusija niekada neturėjo demokratijos tradicijų. Tarkime, Ukrainoje getmanų, kazokų epocha buvo supinta iš anarchijos ir demokratijos. Getmanus rinkdavo, teisėjai dirbo, bet kiekvienas kazokų būrys galėjo daryti ką nori.
Manyčiau, kad šis anarchijos ir demokratijos kokteilis taip pat tapo tiek pirmojo, tiek antrojo Maidano priežastimi. Demokratijos tradicijų buvimas ir nebuvimas – didžiausias Ukrainos ir Rusijos skirtumas, kurio dauguma rusų niekada nelaikė rimtu. Rusija nori, kad visi aplinkui būtų tokie, kaip jie – caro vergai.
– Kaip manote, kokią frazę apie šį karą pasakytų jūsų būsimojo romano personažas Kukutis, atkeliavęs iš M.Martinaičio eilėraščių?
– Norėčiau, kad po šio karo kiek įmanoma mažiau medinių kojų vaikščiotų po Ukrainą.
– Į lietuvių kalbą išverstas tik vienas jūsų romanas „Iškyla ant ledo. Pašalinio mirtis“. Paklausiu tiesiai – ar šio puikaus romano pagrindinis personažas Viktoras Zolotariovas esate jūs?
– Iš dalies taip. Anuomet beveik visi mano romanai buvo sąlygiškai autobiografiniai. Aš keičiausi, epochos keitės, bet kiekvienąsyk aš savo pagrindiniam personažui suteikdavau daugybę savo paties minčių, pasaulėžiūros ir kartais tai sumaišydavau su tipine posovietinių intelektualų pasaulėjauta.
– Viktoras Zolotariovas labai pasyvus.
– Taip. Parašiau ir „Iškylos ant ledo“ tęsinį, antrąją dalį, kuri neišversta į lietuvių kalbą. Ten Viktoras Zolotariovas yra šiek tiek aktyvesnis. Mano paskutinių knygų herojai yra dar aktyvesni. Kaip, beje, ir patys ukrainiečiai.
Net galima pasakyti, kad mano knygų veikėjų aktyvumo lygis parodo Ukrainos intelektualų ir paprastų žmonių charakterio ir savarankiškumo evoliuciją.
– Viktoras Zolotariovas namie augina pingviną, paimtą iš zoologijos sodo. O jūs ar esate kada nors laikęs pingviną?
– Ne. Bet 2001 metais, kai Vokietijoje rengiau knygų pristatymus, mane pakvietė į vieną zoologijos sodą prie Leipcigo, paprašė „įsidukrinti“ aklą pingvinę ir tokiu būdu padėti surinkti pinigų jos gydymui. Pingvinės vardas buvo Hedwig, mūsiškai – Jadvyga.
Mes su laikraščiu „Das Bild“ surinkome jai pinigų. Tada man įteikė oficialų dokumentą, kad esu pingvinės Hedwig patėvis.
– Viktoras Zolotariovas knygoje rašo dar nemirusių garsenybių nekrologus. Ką jis parašytų V.Putino nekrologe?
– Rusija užsidirbo teisę pasistatyti dar vieną mauzoliejų, dar vieną Raudonąją aikštę ir dar vieną Kremlių, nes sekantis Rusijos vadovas nenorės būti kaimynas su V.Putinu. Net su mirusiu.
– Ar jūs rašysite romaną apie dabartinį Rusijos ir Ukrainos konfliktą?
– Nesu tikras, ar apie tai rašysiu romaną. Visada labai atsargiai žiūriu ir tikrus dramatiškus įvykius.
Kai po atominės elektrinės avarijos Černobylyje visi pradėjo apie tai rašyti romanus, aš nusprendžiau geriau patylėti. Apie Oranžinę revoliuciją Ukrainoje irgi buvo parašyta krūva romanų, kurie visi nugarmėjo į užmarštį.
Aš manau, kad tik po 20 ar 30 metų įmanoma suprasti, ar apie vieną ar kitą įvykį galima rašyti romaną?
– Skaičiau, kad kai jaunystėje į vieną užsienio leidyklą nusiuntėte „Iškylos ant ledo“ rankraštį, gavote neigiamą atsakymą, kad toji leidykla leidžia tik „kokybišką literatūrą“. Truputį juokaudamas paklausiu, ar parašęs 18 romanų jau sužinojote kas yra toji kokybiška literatūra?
– Tiesą sakant, požiūris į literatūrą visada buvo ir yra subjektyvus. Mano – juo labiau. Jei knyga manęs neužkabina nuo pirmųjų puslapių, aš jos neskaitau. Net jeigu žinovai rimtais balsais aiškina, kad tai geniali klasika.
Kiek besuksi, kiekvienam žmogui kokybiška literatūra yra ta, kuri atitinka jo skonį, pasaulėžiūrą ir patirtį. Universalios literatūros visiems turbūt nėra.
– Kai kas sako, kad tokia yra Biblija.
– Na, Biblijos daugeliu atžvilgiu neįmanoma vertinti literatūriniais kriterijais. Labiau politiniais. Pabandykite kam nors pasakyti, kad perskaitėte Bibliją ir ji jums nepatiko. (Juokiasi.)
– Jei literatūros suvokimas yra itin subjektyvus, kritikų kaip ir nereikia, ar ne?
– Kritikai yra subjektyvizmo lyderiai. Tai tie, kurie savo subjektyvumą perša skaitytojams.
