Ta pati mergaitė, tik kitoje 1910-ųjų vasario 11-osios versijoje, gimė sveika ir gyva, nes šįkart daktaras atvyko laiku. Jis priėmė kūdikį ir liko nakvoti. Mergaitė gavo Ursulos vardą, bet tėtis ją meiliai vadino Meškute.
Ji augo linksma ir laiminga, bet sulaukusi ketverių nuskendo maudydamasi jūroje su seseria. Kitoje tos popietės versijoje Ursulą su seserimi ir vėl nusineša banga, bet netoliese peizažą tapęs dailininkas mėgėjas šoka į vandenį ir išgelbsti mergaites. Ursulos tėvai pasikviečia jį arbatos puodeliui.
Istorijos pabaiga? Dar ne. Naujausioje daugybe garsingiausių literatūrinių premijų apdovanotos britų rašytojos Kate Atkinson knygoje „Gyvenimas po gyvenimo“ (iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė, išleido „Tyto alba“) Ursula Tod nugyvena daugybę gyvenimų, jos gyvenimai ir mirtys glaudžiai susiję, veikia vienas kitą.
Šiame interviu Kate Atkinson NPR (National Public Radio) korespondentui Scottui Simonui pasakoja apie skirtingus Ursulos gyvenimus, savo susidomėjimą Antruoju pasauliniu karu ir romano „Gyvenimas po gyvenimo“ rašymo procesą.
- Esate parašiusi devynias knygas ir dauguma jų – detektyvai arba romanai su detektyvo elementais. Ar sunku buvo rašyti romaną „Gyvenimas po gyvenimo“? Galbūt šįkart kūrybinis procesas išsiskyrė ypatingais iššūkiais?
- Rašyti „Gyvenimą po gyvenimo“ buvo lengviau nei keturias ankstesnes knygas, nes visos jos buvo detektyvai. Detektyvus galima būtų palyginti su gobelenais – juos rašant tenka vadovautis tokia taisykle: du žingsniai pirmyn ir vienas atgal.
Dažnai reikia grįžti atgal ir ką nors pridėti, nes detektyve svarbiausia – detalės ir siužetas.
O rašydama „Gyvenimą po gyvenimo“ iš anksto žinojau, kaip knyga prasidės ir kaip baigsis, žinojau, kad kaskart grąžinsiu skaitytoją į tą lemtingą 1910 metų vasario vienuoliktosios vakarą, kai siaučiant pūgai gimė Ursula.
Taigi, pats rašymo procesas turėjo tam tikrą ritmą. Aš tiesiog pradėjau nuo pradžios ir rašiau iki galo.
- Kodėl nusprendėte Ursulą numarinti tiek daug kartų?
- Kiekviename iš savo gyvenimų Ursula ko nors išmoksta, nors ir ne visada pasirenka teisingą sprendimą. Vis dėlto ji pamažu keičia įvykius ir keičiasi pati. Tai nereiškia, kad Ursula kažkaip tobulėja ar tampa geresniu žmogumi. Tiesiog kiekviename gyvenime ji tampa stipresnė ir drąsesnė, vis daugiau sužino apie save, bet vis tiek lieka tuo pačiu žmogumi.
- Ypač daug kartų Ursula žūsta per Londono bombardavimą. Kuo šis periodas jus sudomino?
- Aš gimiau 1951 metais, taigi, Londono bombardavimo man neteko patirti. Bet sakoma, kad istorijos periodas, kurį žmogus „praleido“, dažnai tampa jo didžiausiu susidomėjimo objektu.
Kad ir kaip žiūrėtum, tas laikas buvo kupinas įtampos – 57 dienas Londonas buvo be perstojo bombarduojamas.
Man buvo įdomu, kaip žmogus jaučiasi tokioje situacijoje, kaip tai jį veikia psichologiškai.
Skaitant bombardavimą išgyvenusių žmonių prisiminimus mane stulbino jų stoiškumas. Jeigu reikėtų apibūdinti tų žmonių laikyseną, iš visų esamų žodžių pasirinkčiau būtent „stoiška“.
Vis dėlto renkant medžiagą teko brautis per propagandos džiungles – to meto Britaniją buvo užtvindžiusi propaganda. Valdžios nuomone, ji buvo būtina moralei palaikyti. Taigi, norint iš tikrųjų suprasti, ką žmonės jautė ir kaip elgėsi, reikėjo informaciją kruopščiai perfiltruoti.
Jeigu man reikėtų pasirinkti laikotarpį, į kurį galėčiau grįžti, manau, visai norėčiau gyventi tada, kai Londonas buvo bombarduojamas. Kodėl? Savo atsiminimuose žmonės pasakojo, kad net ir tuo sunkiu periodu jie gyveno visavertį gyvenimą, nors gyvenimas tada buvo visiškai kitoks...
Šalimais tykanti mirtis ir nuolatinė baimė, kad gali žūti tu pats arba tavo artimieji, žmogų smarkiai pakeičia.
- Lyg būtų negana Londono, Ursula viename iš savo gyvenimų atsiduria ir kitoje pusėje – sąjungininkų bombarduojamame Berlyne. Kam prireikė Berlyno?
- Tikrai neplanavau, kad jai teks ištverti ir Berlyno bombardavimą, bet paskui supratau, kad to reikia siužetui. Be abejonės, Londonas smarkiai nukentėjo per antskrydžius, jų padariniai buvo siaubingi, bet tai, kas dėjosi Vokietijoje, buvo nepalyginamai baisiau.
Vokietija, kaip valstybė, buvo beveik sunaikinta, mirė daugybė žmonių. Rinkdama medžiagą knygai perskaičiau aibę apklausų bei paprastų žmonių dienoraščių ir mane sukrėtė faktas, kad priešu buvo laikoma ne Vokietija, o Hitleris ir naciai.
Daugybė britų prieš karą atostogaudavo Vokietijoje, turėjo draugų vokiečių, su jais susirašinėjo, visi žavėjosi Vokietijos kultūra ir jiems nepatiko, kad Vokietija tapo priešu. Norėjau parodyti, kad vokiečių vietoje galėjo atsidurti ir britai – mes taip pat galėjome tapti fašistais.
- Ar nemanote, kad Ursulos istorija gali nuvainikuoti mirtį?
- Ursulos gyvenimas – sudėtingas, kupinas siaubingų patirčių. Vis dėlto derėtų atkreipti dėmesį, kad knyga tikrai nėra pesimistinė, joje yra ir šviesių momentų.
Ursula daug kartų miršta nuo ispaniškojo gripo ir siužetas kuria tam tikrą nuotaiką romane – taip ir norisi sušukti: „O Dieve, ir vėl... Mirtis. Tamsa.“ Bet pamažu pasakojimai ilgėja, nes ir ji pati gyvena ilgiau.
Pirmame romano trečdalyje ji miršta tikrai dažnai, bet likusioje knygos dalyje tai kartojasi rečiau – bent iki Antrojo pasaulinio karo. Prasidėjus karui, ji daugybę kartų miršta per naktinius antskrydžius.
Bet kai susidėlioja tam tikras elgesio šablonas, mirties atvejų vėl sumažėja. Jos gyvenimas keičiasi, atsiranda tam tikrų atsišakojimų. Kartais skaitant apie Ursulos mirtį apima liūdesys, kartais jos būna gaila, o kartais ji nesukelia emocijų...
- Kaip supratau, rašant „Gyvenimą po gyvenimo“ dvi idėjos susilydė į vieną knygą. Ar dažnai taip atsitinka?
- Paprastai vienu metu išbandau kelias idėjas, rašydama skirtingus romanus. Būna, kad pradedu rašyti kokią istoriją ir paskui ją apleidžiu. Tiesa, tai nereiškia, kad užmirštu, – nemanau, kad rašytojai išvis užmiršta ką nors, ką jie laiko bent jau pusėtina idėja. Jie tiesiog ją perdirba.
Keletą metų galiu laikytis įsikabinusi kokio nors sakinio, o paskui jį panaudoti visiškai kitokioje knygoje, nei ji buvo tada, kai tas sakinys atėjo į galvą.
- Kaip manote, kas mūsų laukia po mirties? Ar tikite pomirtiniu gyvenimu?
- Dažnai galvoju apie mirtį, nes... negaliu patikėti, kad ateis diena, kai manęs nebebus. Čia, matyt, kalba mano savimeilė...
Jei tikėsime dzenbudizmu, turėčiau pereiti į geresnę būtį nei ši savimeilės valdoma egzistencija. Norėčiau atgimti medžiu, bet įtariu, to nebus.
Mano motina mirusi, o jei kas ir galėjo man vaidentis, tai tik ji, ir aš tikrai būčiau tai pajutusi. Bet ji man nesivaideno, taigi, matyt, mirtis yra visa ko pabaiga. Bet mes juk šito nežinome, ar ne? Neturime žalio supratimo, kas mūsų laukia po mirties. Kaip ir sakė Jamesas Matthew Barrie, tai bus velniškai didelis nuotykis...
Pagal npr.org parengė Jūratė Dzermeikaitė.
