Pagrindinis „100 spintelių“ veikėjas – dvylikametis Henris Jorkas. Jis kurį laiką priverstas pagyventi pas dėdę nedideliame miestelyje, dideliame sename name, su trimis pusseserėmis ir katinu. Ten ramu, tylu ir... nuobodu. Kartą, nukrapštęs sienos tinką, Henris aptinka paslaptingas dureles. Jų visas šimtas – įvairių spalvų ir dydžių. Paaiškėja, kad tai portalai į kitus pasaulius, viliojančius ir baugius. Už durelių gyvena paslaptingi žmonės ir ne žmonės, keistas berniukas, pikti elfėjai ir vaikus persekiojanti labai graži, bet pavojinga karalienė…
Interviu rašytojas pabrėžia nerašąs fantastikos, didžiausius stebuklus įžvelgiąs tikrovėje. Pasakoja, kaip kilo mintis parašyti „100 spintelių“, kaip su tuo susijusi jo žmona ir kokių mėgstamų rašytojų pėdsakų galima aptikti jo romane.
- Pone Wilsonai, papasakokite keliais žodžiais apie save ir savo kūrybą.
- Mano vardas Nathanas Davidas Wilsonas ir aš NERAŠAU fantastikos. Taip, mano istorijose pilna stebuklingų durų, pavojingų burtininkų, vaiduokliškų salių, storų fėjų ir raganšunių. Ten sukiojasi akla ragana, matanti katės akimis. Ir taip, kai Henris Jorkas paliečia pienę, jo pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis. Bet man tai panašu į realybę.
Vaikystėje, kai skaitydavau J. R. R. Tolkieno ir C. S. Lewiso knygas, atrodė, kad mano gyvenimas yra baisiai nuobodus. Liūdnai žvelgdavau pro savo langą į sąlyginai mažą kiemą (jei lygintume su Narnija ar Viduržemiu), trokšdamas, kad pasaulis būtų nors kiek įdomesnis.
Norėjau, kad jis būtų stebuklingas... Na, kodėl kodėl drabužių spintos negalėtų iš tikrųjų vesti į Narniją?
Gyvenau Aidahe ir niekada nebuvau matęs net senovinės drabužių spintos, ką jau kalbėti apie stebuklingą, pagamintą iš obels, išaugusios iš obuolio, parsinešto iš kito pasaulio, sėklos. Bet galiausiai C. S. Lewiso ir J. R. R. Tolkieno dėka man atsivėrė akys: šis pasaulis irgi kupinas magijos! Toks jis buvo praeityje (paklauskite Beovulfo, Heraklio arba Mozės). Toks tebėra ir dabar. Mus supa magija.
- Kur ją įžvelgiate?
- Pagalvokite: gyvenate ant rutulio, besisukančio apie žvaigždę? Dėl artimiausios žvaigždės skleidžiamo karščio auga medžiai, žolė ir samanos? Mūsų gudročiai traukia iš žemės juodą skystį ir paverčia jį sprogstamąja medžiaga? Metalinės vežėčios išties važiuoja to sprogstamo mišinio dėka?
Ar žaibai tikri? Kaip kyla tornadai? Ar tas milžiniškas besisukantis rutulys iš tikrųjų visada traukia mus prie savęs? Ir ar visada mes pajėgsime išsilaikyti ant kojų? Ir apskritai, kas mes per padarai?
Pasisodinkite šalia Mozę, Bilbą ir Beovulfą ir paklausykite jų istorijų. Nejau netikite jų pasakojimais? Ar jie juos išgalvojo? Ar tai fantastika? O dabar papasakokite jiems apie savo pasaulį – apie tai, kad esate skridęs oru milžiniškoje metalinėje dėžėje, kad yra laivų, kurie nuneria į jūros dugną ir gali plaukti po vandeniu, kad žmonės buvo nuskridę į Mėnulį.
Hobitas pasijuoks iš jūsų. Jam jūsų pasaulis bus netikras, išgalvotas. Bet jis mielai paskaitys jūsų istorijas lietingą dieną, jaukiai įsitaisęs po apklotu. Gal po to net žvelgs pro savo langą, trokšdamas, kad jo pasaulyje būtų daugiau stebuklų...
Mano knygose pasaulis yra stebuklinga vieta, bet ne todėl, kad aš to noriu. Tiesiog jis yra stebuklingas. Štai Henris Jorkas atranda tą magiją Kanzase – paaiškėja, ji visą laiką buvo jo panosėje – kambario sienoje...
- Kaip pradėjote rašyti knygas vaikams ir paaugliams?
- Aš tiesiog taip ir neišaugau iš jų. Tokios istorijos visada buvo ir tebėra mano mėgstamiausios. Knygas ėmiau skaityti penktoje ar šeštoje klasėje ir tėvams visada išsakydavau savo pastabas – tai yra kritikavau knygas.
Nesvarbu, ką skaityčiau, tėvai skatino mane siūlyti pataisas, sakyti, ką norėčiau pakeisti. Nuo tų pastabų viskas ir prasidėjo – aš fantazuodavau ir išgalvodavau savas istorijas.
Mokydamasis mokykloje ir universitete rašydavau straipsnius, visą dėmesį skirdamas kūrybinei publicistikai, apybraižoms, apsakymams ir panašiems tekstams, bet baigęs magistrantūrą, nusprendžiau parašyti savo pirmąjį romaną – jis buvo labai prastas ir teisėtai baigė savo dieneles šiukšlių dėžėje. Tačiau net ir tas romaniūkštis buvo skirtas vaikams – jau tada žinojau, kad noriu rašyti knygas vaikams.
- Knygos herojus Henris akivaizdžiai mėgsta nuotykius. Ar jis panašus į jus?
- Henris, kaip ir dauguma vaikų, mėgsta nuotykius, bet jam būdingas ir atsargumas. Vaikystėje aš taip pat leisdavausi ieškoti nuotykių, bet ne be atodairos. Henris kiek baikštesnis ir atsargesnis nei Henrieta, kuri yra daug impulsyvesnė ir ne visada pagalvoja apie pasekmes. Neslėpsiu, daugumai savo veikėjų suteikiau kai kurių pažįstamų žmonių bruožus.
- Per paslaptingas dureles Henris patenka į daugybę vietų. Rašydamas trilogiją nesusipainiojote?
- Tam prireikė trupučio pastangų, popieriaus ir pieštuko. Aš tiesiog viską susiplanavau iš anksto. Prieš pradėdamas rašyti nusipiešiau sienos su durelėmis žemėlapį, susidėliojau schemą, visas dureles užvadinau – jau tada kiekvienai iš jų buvau sugalvojęs istoriją, bet dauguma taip ir liko neparašyta...
- „100 spintelių“ sužavėjo net ir tuos skaitytojus, kurie į fantastiką žiūri skeptiškai. Prisipažinsiu, nesu fantastikos gerbėjas, bet kai kurias „100 spintelių“ vietas skaičiau net po kelis kartus. Kaip kilo sumanymas?
- Prieš keletą metų pas mane užsuko universiteto laikų draugas Markas Beauchampas, norėdamas prisiminti senus laikus. Žinoma, mes užsisėdėjom – išgėrėm kibirą kavos ir kažkuriuo momentu leidomės į diskusiją apie įgimtą žmogaus polinkį rinkti keistus daiktus.
Aptarinėjant, kaip šis polinkis veikia gyvenamos vietos estetiką, Markas mestelėjo sparnuotą frazę: „Šimtas spintelių!“ Pasigavau jo mintį ir pasakiau, kad tai skamba kaip knygos pavadinimas.
Jei atvirai, viskas tuo būtų ir pasibaigę. Aš tuoj būčiau užmiršęs savo žodžius ir mudu būtume perėję prie kitos temos, o sąmojingas knygos pavadinimas galėjo nukeliauti ten, kur nukeliauja tūkstančiai kitų puikių pavadinimų – į nebūtį.
Bet į pokalbį įsiterpė mano žmona. Ji ėmė juoktis ir skeptiškai suraukusi antakius pareiškė: „Tuomet tai būtų labai nuobodi knyga. Kas norėtų skaityti istoriją apie spinteles?“ Tada antakius suraukiau aš (ir žinoma, Markas). Vakaras pasiekė kulminaciją – paskatinti mano žmonos skepticizmo prikūrėme keisčiausių istorijų – žinoma, visos jos buvo fantastinės ir labiau skirtos vaikams, bet jai patiko.
Vakarui baigiantis, mes apsistojome ties idėja, kad kažkur yra senas namas, kurio sienoje įtaisyta šimtas skirtingų formų durelių.
- Trumpiau tariant, dėl visko kalta jūsų žmona?
- Mano žmona – nuostabi. Ji visada reikalauja, kad sumanytas darbas būtų atliktas – ir tai tik viena iš priežasčių, kodėl ji tokia nuostabi. Bet svarbiausia, ji visada mane palaiko – bet kokiomis aplinkybėmis, nesvarbu kiek pastangų tam prireiktų.
Kai mudu susituokėme, aš nieko neturėjau – net kompiuterio. O jau tada sakiau norįs būti rašytoju. Jei prireikdavo, ji pasiimdavo sūnų, kad galėčiau dirbti prie savo pirmojo romano.
Sūnelis miegodavo vaikiškose sūpuoklėse, o ji skaitydavo knygą arba apsipirkinėdavo internete, kantriai laukdama, kol ryšiuos jai perskaityti parašytą tekstą. Pastraipa po pastraipos ji išklausydavo mano apgailėtiną rašliavą ir kaskart reaguodavo taip entuziastingai, kad labiau motyvuojančio palaikymo nė negalėjau įsivaizduoti.
Taigi, minėtas vakaras buvo lemtingas – mudviem pavyko įtikinti mano žmoną, kad istorijos apie spinteles gali būti įdomios, ir kitą rytą ji manęs paklausė, kada ketinu pradėti knygą. Priėmiau iššūkį ir tą pačią dieną sėdau rašyti „100 spintelių“.
Po penkių mėnesių turėjau pirmąjį rankraštį – jis išsipūtė net iki 170 tūkstančių žodžių. Atsižvelgęs į leidyklos „Random House“ prašymą, nusprendžiau padalyti tekstą į tris dalis, bet užtrukau, kol prie jo vėl prisėdau – per tą laiką spėjau parašyti romaną „Leepike Ridge“. Galvoje sukosi ir daugiau istorijų, bet netrukus jas įsiurbė „100 spintelių“...
- Kaip kūrėte siužetines linijas ir personažus? Kokie kūriniai jums yra padarę didžiausią poveikį?
- Nors knygos idėja kilo tą vakarą, bet iš tiesų visą šitą velniavą užvirė mano tėvai ir mokytojai. Tam tikra prasme, tėvai ir buvo mano mokytojai – jie skatino skaityti knygas, netgi padėjo įsteigti klasikinio profilio mokyklą, kurioje aš įgijau išsilavinimą.
Iš esmės, tėvų rekomenduotos nuotykinės ir fantastinės knygos susiliejo į darnią visumą ir paliko ryškų pėdsaką mano kūryboje. Pirmiausia „Narnijos kronikos“ – Narnija man tikrai įaugusi į kraują. Kalbant apie pasaulius – Miškas iš „Burtininko sūnėno“ mane paveikė kur kas labiau nei spinta iš knygos „Liūtas, ragana ir drabužių spinta“. Suprantate, spinta labai kaprizinga. Per ją žmogus galėjo pakliūti į kitą pasaulį tik tuo atveju, jei būdavo pakviestas, o pats nieko negalėjo padaryti.
Man patiko „Narnijos kronikų“ magija, bet vaikystėje niekas nejaudino manęs labiau, nei tie tvenkiniai Miške tarp pasaulių – nieko taip netroškau, kaip juos ištyrinėti ir pamatyti, į kokius pasaulius jie veda. Turiu pripažinti, man labai patiko idėja, kad ten galima patekti pasitelkus žiedus.
Nors rašydamas „100 spintelių“ aš sąmoningai nesirėmiau „Burtininko sūnėnu“, bet ši knyga neabejotinai paveikė „100 spintelių“ istoriją.
Būtent ji sužadino mano vaizduotę ir nukreipė ją tam tikra linkme.
Negaliu pamiršti ir H. Riderio Haggardo knygos „Karaliaus Saliamono kasyklos“. Buvau vienuolikos ar dvylikos, kai motinai pagaliau pavyko mane įtikinti ją perskaityti. Ji paliko man neišdildomą įspūdį – ši istorija yra to paties sukirpimo kaip ir maniškė – apie naujų pasaulių atradimą, tik „Karaliaus Saliamono kasyklose“ neatrastas pasaulis egzistavo mūsų tikrovėje. Vaikystėje mane sužavėjo šios knygos atmosfera, iki šiol ją mėgstu pavartyti. Bet įsivaizduokit mano nusivylimą, kai pabandžiau perskaityti ir kitas šio džentelmeno knygas – paaiškėjo, kad ten visiškos nesąmonės...
Toliau eilėje rikiuojasi Edmundo Spencerio „Fėjų karalienė“ (Faerie Queene). Dievinu šią poemą, bet detaliau su ja susipažinau tik po magistrantūros studijų, kai teko skaityti apie ją paskaitą. Kai kas sako, jog „100 spintelių“ burtininkė Nimiana kažkuo panaši į Narnijos Baltąją raganą. Bet tai ne visai tiesa. Taip, ji – moteris, taip, ji – ragana, bet iš tikrųjų Nimiana labiau paremta Duesos personažu iš „Fėjų karalienės“, aš tik suteikiau jai vieną kitą graikišką bruožą ir apdovanojau magija – tokia, kokią galima aptikti Džefrio Monmutiečio pasakojamose istorijose. Skaitydami kitas dvi trilogijos knygas skaitytojai pažins Nimianą geriau ir patys tuo įsitikins...
Ypatingo dėmesio nusipelno sero Walterio Scotto „Rob Rojus“. Tiesa, jo įtaka ne visai tiesioginė. Skaitydamas „Rob Rojaus“ priedus, sužinojau apie pastorių Robertą Kirką. Šis škotų dvasininkas – beje, septintas sūnus šeimoje, gyveno XVII-ajame amžiuje ir buvo tariamai pagrobtas fėjų. Jis parašė knygą „Slaptoji sandrauga“, į kurią sudėjo visas savo žinias apie fėjas ir jų darbus.
Įdomu tai, kad ir C. S. Lewisas, ir Walteris Scottas bandė rasti pirmąjį šios knygos leidimą, bet nesėkmingai. Ši knyga man tapo didžiausiu lobiu. Kol ji pateko man į rankas, spėjau prikurti apie autorių būtų ir nebūtų dalykų, kone mitologizavau jį... Deja, knyga nuvylė, nors, neneigsiu, skaityti ją buvo visai smagu... Ji netgi pakišo vieną kitą idėją apie magijos prigimtį ir mitologinę septintojo sūnaus reikšmę.
P. G. Wodehouseʼo kūryba taip pat paliko neišdildomą pėdsaką. Nors mano istorijos visai nepanašios į jo, nė vienas rašytojas nepaveikė mano prozos labiau. Jo siužetai beveik identiški, bet man tai nerūpi. Man jis šventas.
Ir paskutinis sąraše, ko gero, G. K. Chestertonas. Jo romanai kiek stačiokiški, šiurkštoki, bet įžvalgos genialios. Jo knygose kuriamas pasaulis toks kūniškas, paslaptingas, magiškas, kad, rodos, gali jį apčiuopti... Aš irgi taip noriu matyti pasaulį, tokią jo viziją norėčiau perteikti ir jauniesiems skaitytojams.
- O kaipgi neliteratūrinės ištakos? Girdėjau minint Zoro...
- Gerai pagalvojus, slaptos durys ir stebuklingos durelės mane apsėdusios nuo pat vaikystės. Nemenką vaidmenį čia suvaidino nespalvotas TV serialas „Zoro“ – mums su seserimis atrodė, kad jo herojus absoliučiai visur buvo įsirengęs slaptų durelių. Todėl vaikystėje ieškodami tokių durelių išlandžiojome visus namus – ne tik tėvų, bet ir senelių... Kur nuėję ieškojome slaptų kambarėlių, durelių ir apskritai paslapčių. Deja, nieko įdomaus taip ir neradom.
- Nesibodite rašyti apie lavonus, mėgstate šiurpias, įtampos kupinas scenas. Ką pasakytumėte tėvams, įsitikinusiems, kad tokios knygos vaikams gali būti per baisios?
- Tikslios frazės neprisimenu, bet, rodos, Chestertonas yra pasakęs, kad „knyga, kurioje nėra blogio, yra bloga knyga“. Nebijau skaityti savo vaikams Senojo Testamento istorijų, o jos, pripažinkime, gali šiurpokos – imkime kad ir visiems žinomą ir vaikams dažnai skaitomą pasakojimą apie Dovydą ir Galijotą. Pamenate, ką pasakė Dovydas? „Aš tave užmušiu ir nukirsiu tau galvą, o filistinų stovyklos lavonus atiduosiu padangių paukščiams ir laukų žvėrims.“ Apsvaiginęs Galijotą jis iš tikrųjų nukirto jam galvą ir nunešė į Jeruzalę. Ką padarė Samsonas, turbūt priminti nereikia...
Aš savo istorijose nevengiu blogio, bet, tikiuosi, jis knygoje atlieka tą patį vaidmenį kaip ir bibliniuose pasakojimuose. Jei nebūtų blogio, prieš ką kovotų drąsa ir tikėjimas? Blogis – priešas, kurį reikia įveikti ir sunaikinti. Mano knygose vaikai ras visko – drąsą, pasiaukojimą, meilę ir... savanaudiškumą.
- Kuri rašymo proceso dalis jums labiausiai patinka ir kuri sukelia daugiausia problemų?
- Labiausiai mėgstu rašyti pabaigą. Kas sunkiausia? Rašyti pabaigą! Puslapis po puslapio, skyrius po skyriaus vyniodamas pasakojimo giją, jaučiuosi fantastiškai, bet iš patirties galiu pasakyti, kad rašyti istoriją, kuri tave užvaldžiusi, – tikra kančia, nes negali greitai perskaityti likusios jos dalies – ji juk dar neparašyta! Trokštu kuo greičiau nusigauti iki pabaigos ir viską sužinoti, bet... puslapiai tušti. Štai, jums ir džiaugsmas, ir kančia.
- Esate tikintis žmogus. Kaip tikėjimas veikia jūsų kūrybą?
- Mano tikėjimas ne šiaip daro poveikį kūrybai, iš esmės, jis mane sukūrė kaip asmenybę. Negaliu pasakyti, kaip mane veikia faktas, kad aš esu vyras arba kad aš – žmogus, nes kito pasirinkimo tiesiog neturėjau. Bet tikiu, kad visa, ką rašau – mano tikėjimo tąsa, kad viskas kyla iš tikėjimo. Mano pasakojamos istorijos – tai obuoliai, sunokę ant milžiniškos obels šakų...
Parengė Jūratė Dzermeikaitė
