„Tai – egzistencialistiniai romanai, keliantys svarbius ir sykiu nemalonius klausimus apie tai, kas yra žmogaus gyvenime svarbiausia, kaip jis turėtų gyventi, norėdamas būti sąžiningas ir sau, ir Dievui. Atsakymai, kurių ieško herojus, bet dažniausiai taip ir neranda, jam pasirodo skaudūs ir gąsdinantys. Pagrindinis herojus B.Hansenas, diskutuodamas su savimi, išsigąsta ir nebedrįsta toliau rutulioti, gvildenti tų minčių, nes būtis jam pasirodo tokia šiurpi, kad pripažinti sau, kas iš tiesų jis yra, kaip jis iš tiesų turėtų gyventi, ko, jo manymu, Dievas iš jo tikisi, jam per baisu“, – pasakoja vertėjas U.Mikučionis.
D.Solstado knygą „Septynioliktas romanas“ skaitytojai šiemet išrinko Metų verstine knyga.
– Pirmiausia norėčiau jūsų paprašyti papasakoti apie autorių – kiek žinome, vieną garsiausių šiuolaikinių norvegų rašytojų, vadinamą net gyvuoju klasiku, su kuriuo, beje, jūs esate pažįstamas asmeniškai. Daugeliui vertėjų nepavyksta pabendrauti asmeniškai verčiant jų kūrybą.
– Taip, su D.Solstadu teko susipažinti. Iš tikrųjų jis yra vienas garsiausių šiuolaikinių Norvegijos autorių. Apie jį parašyta ir daktaro disertacijų. Kelis kartus spaudoje jis buvo minėtas kaip potencialus kandidatas gauti Nobelio premiją, nominuotas, kad ją pelnytų. Bet yra pelnęs ir prestižinių Norvegijos prizų – ne vieną ir ne du. Jo kūryba išversta, rodos, į 30 užsienio kalbų. Jis yra tikrai žinomas ne tik Norvegijoje, bet ir daugelyje pasaulio šalių.
Truputėlį gaila, kad jis dar mažai žinomas Lietuvoje, ypač žinant tai, kad viename jo romanų nedidelis, bet svarbus epizodas vyksta Vilniuje. Kai D.Solstadas rašė romaną „Vienuoliktas romanas, aštuoniolikta knyga“, kur, kaip minėjau, vienas svarbus epizodas vyksta Vilniuje, jis dar buvo nesilankęs Lietuvoje. Jo žinios apie Lietuvą buvo paremtos tuo, ką jam teko skaityti turistinėse brošiūrose ar panašioje lektūroje. Bet po to, kai tas romanas jau buvo išleistas, jam teko lankytis Lietuvoje. Jis pats galėjo įsitikinti, ar jo aprašyti Vilniaus vaizdai tikrai tikroviški, ar ne visai šimtu procentų.
– Rodos, tai buvo 2012 m. – jūs išvertėte tą knygą ir po to turbūt lydėjote autorių per viešnagę?
– Tai jau buvo nebe pirmas D.Solstado apsilankymas Lietuvoje. Dabar tiksliai nepasakysiu, kada jis pirmą sykį lankėsi Lietuvoje, bet tai buvo dar prieš 2000-uosius. Tuo metu aš dar pats buvau studentas, rodos, antro kurso. Kai D.Solstadas atvyko į Vilnių, jis apsilankė ir Vilniaus universitete, skaitė paskaitą mums, studentams. Tokia buvo mano pirmoji studentiška pažintis su D.Solstadu. Jau tada pagalvojau, kad kada nors ateityje, kai jau būsiu pajėgus versti grožinę literatūrą, norėčiau išversti būtent knygą „Vienuoliktas romanas, aštuoniolikta knyga“.
Pasirodo, mintys pildosi. Praėjo nemažai laiko, bet taip ir nutiko – tą knygą išverčiau. O paskui, kai jos vertimas į lietuvių kalbą buvo išleistas, tikrai, kaip ir jūs ir sakote, 2012 m. atvyko D.Solstadas ir pakeliavo po Lietuvą. Vilniuje jis susitiko su tuometiniais skandinavistikos studentais ir tą pačią dieną vakare susitiko su plačiąja publika, o paskui buvo atvažiavęs į Kauną, Šiaulius, Plungę.
– O kuo vertėjui, verčiant knygas, padeda asmeniška pažintis su jų autoriumi?
– Originale buvo tokių dalykų, kurie išdavė, kad D.Solstadas, rašydamas romaną „Vienuoliktas romanas, aštuoniolikta knyga“, apie Lietuvą žinojo truputėlį per mažai. Vieno personažo, kuris veikia tame epizode Vilniuje, pavardė norvegiškame originale buvo parašyta gana keistai. Ten buvo paminėtas daktaras Lustinvas. Matyt, D.Solstadas žinojo, kad lietuviškos pavardės dažnai baigiasi galūne „-as“ ir sugalvojo tokią pavardę, kuri norvegų ausims gal tikrai skamba labai lietuviškai, bet lietuvis skaitytojas, ko gero, iš karto suklustų – Lustinvas? Skamba keistai, lietuvių kalboje tokios pavardės nėra.
Juokingiausia, kad to daktaro Lustinvo žmona, irgi paminėta romane, norvegiškai buvo pavadinta ponia Lustinvas. Tada jau skambinau rašytojui D.Solstadui ir klausiau – kaip jūs norėtumėte, rašytojau, kad palikčiau taip, kaip jūs parašėte originale, ar man truputėlį pakeisti, įdėti papildomą raidelę, kad vis dėlto lietuvių skaitytojui tos pavardės skambėtų įtikinamiau. Rašytojas sakė – daryk, ką nori, daryk taip, kad lietuvių skaitytojui nekiltų jokių nusistebėjimų. Vertime daktaras Lustinvas ir jo žmona ponia Lustinvas pavirto į daktarą Lutvinską ir jo žmoną Lutvinskienę.
– Dabar jau išvertėte ir knygą „Septynioliktas romanas“. Manau, kad tam lietuvių skaitytojui, kuris dar neskaitė šio romano, pirmiausia atrodo keistoki tokie pavadinimai, atrodytų, visai nieko nesakantys: „Vienuoliktas romanas, aštuoniolikta knyga“, „Septynioliktas romanas“. Ką jie užkoduoja?
– Šito klausė ir skaitytojai, kurie buvo susitikę su D.Solstadu, kai jis lankėsi Lietuvoje pastarąjį kartą. Paties D.Solstado paaiškinimas toks, kad jis nusižiūrėjo šią mintį iš muzikos kūrinių, tarkime, devintoji simfonija arba trečiasis koncertas fortepijonui. Jis pasisėmė įkvėpimo iš muzikos. O kodėl jis nenorėjo tų romanų pavadinti kaip nors kitaip? Kad skaitytojo iš anksto neįspraustų į rėmus, kad skaitytojas skaitytų romaną, dėmesį kreipdamas į visus epizodus ir visus aspektus, o ne galvodamas, kad tik koks nors vienas aspektas ar tik kokia nors viena mintis tame romane svarbi.
Bet D.Solstadas yra parašęs daugybę romanų ir kiti jo romanai turi kitokius pavadinimus. Pavyzdžiui, „Profesoriaus Anderseno naktis“ ar „Armandas V.“. Su jumis kalbėdamas pagalvojau, kad labai dažnai jo romanų pavadinimuose figūruoja pagrindinio personažo vardas.
– Gal galėtumėte atskleisti, kodėl verčiate D.Solstadą. Pokalbio pradžioje minėjote, kad, tik susipažinęs su jo kūryba, pagalvojote, jog norėtumėte ją versti. Taigi kokius žmogiškosios būties klausimus šis autorius kelia savo romanuose? Kodėl jie tokie populiarūs?
– Būtent romanas „Vienuoliktas romanas, aštuoniolikta knyga“ ir jo tęsinys „Septynioliktas romanas“ yra labai egzistencialistiniai, keliantys svarbius ir sykiu nemalonius klausimus apie tai, kas yra žmogaus gyvenime svarbiausia, kaip jis turėtų gyventi, norėdamas būti sąžiningas ir sau, ir Dievui. Atsakymai, kurių ieško herojus, bet dažniausiai taip ir neranda, jam pasirodo skaudūs ir gąsdinantys. Pagrindinis herojus B.Hansenas, diskutuodamas su savimi, išsigąsta ir nebedrįsta toliau rutulioti, gvildenti tų minčių, nes būtis jam pasirodo tokia šiurpi, kad pripažinti sau, kas iš tiesų jis yra, kaip jis iš tiesų turėtų gyventi, ko, jo manymu, Dievas iš jo tikisi, jam per baisu. Šios problemos man atrodė tikrai įdomios ir vertos to, kad lietuvių skaitytojai susipažintų su šia kūryba.
– Dalis lietuvių skaitytojų labai vertina skandinavų literatūrą. Dalis – nelabai ją mėgsta dėl jos sunkumo, niūrumo. Kas turėtų traukti prie skandinavų kūrybos – kalbėjimo būdas, pati kalba? Kodėl mums verta skaityti skandinavų literatūrą?
– Galbūt negaliu kalbėti apie visą skandinavų literatūrą, nes ji labai įvairi - nuo literatūros vaikams iki kriminalinių trilerių. O D.Solstadas kviečia susimąstyti, ar mes nesame panašūs į B.Hanseną, ar mes patys, kaip ir B. Hansenas, nesame savo noru tapę neįgaliaisiais, atsisėdę į neįgaliojo vėžimėlį, nors mūsų kūnas gal ir sveikas. Iš tikrųjų tai yra sunki literatūra. Tai nėra tokie romanai, kuriuos pasiimsi paskaityti šeštadienio popietę, norėdamas smagiai praleisti laiką. Juos skaitant reikia mąstyti. Tikiuosi, kad Lietuvoje yra daug tokių skaitytojų, kurie kaip tik ir mėgsta skaityti ne tam, kad smagiai praleistų popietę, o tam, kad skaitytų ir mąstytų.
– Nors puikiai mokate norvegų kalbą, esate žodynininkas, norvegų kalbosspecialistas, su kokiais sunkumais susidūrėte versdamas?
– Problemų tikrai buvo. D.Solstado sintaksė labai sudėtinga. Versdamas konsultavausi ir su kolegomis literatais iš Norvegijos, ir su pačiu D.Solstadu. Daugelis norvegų su šypsena sakydavo – Ugniau, tik negalvok, kad D.Solstado sintaksė – tai tas pats, kas norvegų kalbos sintaksė. Kai kurie sakiniai D.Solstado kūriniuose yra labai trumpi, bet sykiu greta jų yra aibė ilgų sakinių, nusidriekiančių per puslapį, pusantro. Išversti į lietuvių kalbą taip, kad skaitytojas pajėgtų tokį sakinį perskaityti ir kad liktų tas efektas, kurį kuria rašytojas, buvo iššūkis. Reikėjo pagalvoti, kaip čia daryti, ar kai kuriais atvejais galbūt ir palikti tokį ilgą sakinį, per puslapį ar pusantro, ar kai kuriais atvejais galbūt jį skelti į keletą sakinių, bet, žinoma, nesugriaunant rašytojo stiliaus.
Dar vienas dalykas, kuris ypač būdingas romanui „Vienuoliktas romanas, aštuoniolikta knyga“ (romanui „Septynioliktas romanas“ – gal jau ne taip), – labai daug sutrumpinimų, nelabai sklandžių sakinių. Man buvo toks įspūdis, tarsi skaityčiau ne iki galo užbaigtą juodraštį. Bet puikiai suprantu, jog tai ne dėl to, kad rašytojas nebūtų įvaldęs plunksnos ir neaiškiai formuluotų savo mintis. Priešingai – D.Solstadas yra stiliaus meistras. Tai – sąmoningas jo apsisprendimas taip rašyti ir vartoti tuos sutrumpinimus. Pavyzdžiui, užuot rašęs „buvęs mokesčių inspektorius“, jis rašo „buv. mokesčių inspektorius“. Visa tai, be abejo, yra daroma sąmoningai. Versdamas ir turėjau stengtis, kad skaitytojui susidarytų įspūdis, jog jis skaito lyg ir juodraštį, bet kad sykiu jis suprastų – tai yra daroma sąmoningai. Visas B.Hanseno gyvenimas yra tarsi ne visai pavykęs teatro vaidinimas. Labai tikiuosi, kad gal skaitytojas tą supras skaitydamas ir knygos vertimą.
– Ar galima romaną „Septynioliktas romanas“ skaityti neskaičius romano „Vienuoliktas romanas, aštuoniolikta knyga“?
– Taip, romanas „Septynioliktas romanas“ yra romano „Vienuoliktas romanas, aštuoniolikta knyga“ tęsinys. D.Solstadas šiek tiek atpasakoja ar trumpai referuoja pirmosios dalies turinį. Iš bėdos romaną „Septynioliktas romanas“ galima skaityti ir kaip atskirą knygą. Bet, žinoma, bus daug aiškiau, kodėl pagrindinis personažas B.Hansenas mąsto taip, kaip jis mąsto, kodėl jam kyla tokios problemos, kokios kyla, jei skaitytojas perskaitys romaną „Vienuoliktas romanas, aštuoniolikta knyga“, o jau po to – romaną „Septynioliktas romanas“.
– Kritikai atkreipia dėmesį, kad dar niekada D.Solstadas taip griežtai nekritikavo postmoderniosios visuomenės. Už ką jis ją taip kritikuoja? Ar tikrai nėra jokio optimizmo?
– Jis ją kritikuoja, nes postmodernioji visuomenė rūpinasi trumpalaikėmis problemomis (ką šiandien pavalgyti, ką šiandien nusipirkti, kaip šiandien smagiai praleisti laiką) ir pamiršta esmines problemas. O ar nėra optimizmo? Jeigu skaitysime romaną „Vienuoliktas romanas, aštuoniolikta knyga“ ir romaną „Septynioliktas romanas“ nesusipažinę su kitomis D.Sostado knygomis, jei kreipsime dėmesį tik į tuos pačius apmąstymus, griaužiančius B.Hanseną, labai daug optimizmo nepamatysime. Bet jeigu atkreipsime dėmesį į D.Solstado kalbą, jo stilių, pamatysime, kad autoriui būdingas ir humoras. Nepavadinčiau to optimizmu, bet šypsenos D.Solstado kūriniuose yra daug.
– Ar dar verčiate ar versite ir kitus D.Solstado romanus?
– Taip, tokių minčių tikrai yra. Šiuo metu dirbu prie kito autoriaus, verčiu vieną kriminalinį romaną. Tai – visiškai kitokio tipo literatūra, joje nėra egzistencialistinių apmąstymų. Bet verčiu labai gerą detektyvą – laukite jo. O daugiau D.Solstado kūrinių taip pat planuoju versti, kai baigsiu savo dabartinį projektą. Labai tikiuosi, kad grįšiu prie D. Solstado.
LRT Klasikos laida „Ryto allegro“
