Haruki Murakami dažnai vadinamas literatūros alchemiku. Savo kūriniuose jis suplaka Rytus ir Vakarus, realybę ir sapną, prasmę ir absurdą. Visose jo knygose sutinkamas tas pats melancholiškas stilius, siurrealistinės situacijos ir opiausios postmodernybės temos – žmogaus vienatvė, trapi, laikina ir nelaiminga meilė, mėginimas atrasti santykį su visuomene ir su pačiu savimi.
Kad egzistenciniai apmąstymai skaitytojo nenuvargintų, dažnai H.Murakami, vos prabilęs rimtomis temomis, pažeria ir pramoginio turinio – įtempto veiksmo, sekso ar netikėtų siužeto vingių.
Galbūt todėl literatūros kritikai dažnai kaltina H.Murakami „gelmės trūkumu“, esą autorius kūrinio ir minties gelmę dažnai aukoja dėl knygos populiarumo.
Ir išties – populiarumo H.Murakami netrūksta. Jo knygos tapo savotišku mados ženklu, labai pamėgtu jaunimo: vienoje rankoje popierinis kavos puodelis, kitoje – naujausia H.Murakamio knyga.
„Keista. Kuo senesnis darausi, tuo jaunesni tampa mano skaitytojai“, - kažkada yra sakęs ir pats autorius.
Koją kiša populiarumas
Toks didelis populiarumas ir yra pati didžiausia kliūtis, skirianti H.Murakami nuo Nobelio literatūros premijos. Prestižinį apdovanojimą teikianti komisija ne kartą kalbėjo, kad skiria Nobelį „labiausiai nusipelniusiam, bet ne populiariausiam autoriui“.
H. Murakami talentingas ir įdomus šių laikų skaitytojui. Tačiau jo komercinė sėkmė ir virtimas savotiška mados ikona apdovanojimą komisijos akyse gali būti svariausia priežastis, kodėl H.Murakami dar vienerius metus iš eilės neatbėgs pirmas Nobelio maratone.
Tai, kas populiaru ir noriai skaitoma, dažniausiai nėra Nobelio komisijos ieškomas „literatūrinis idealas“. Juk kažkada žmonės lažybų punktuose statė pinigus ir už tai, kad Nobelio literatūros premiją turėtų gauti knygų apie Harį Poterį autorė Joanne K. Rowling. Visgi visiems, sekantiems Nobelio apdovanojimų tendencijas, tada buvo aišku, kad šios knygos neturėjo nė menkiausio šanso.
Dažnai lažybų agentūrose žmonės linkę statyti už tuos, kuriuos geriausiai žino ar yra skaitę jų knygas. Tai dar viena priežastis, kodėl H.Murakami visuomet pirmauja prognozėse.
Juk niekas net nežino ar autorius apskritai yra buvęs Nobelio komisijos sąrašuose kaip finalininkas. Šie sąrašai būna atskleidžiami tik praėjus 50 m. po pačių apdovanojimų.
Pirmenybė – socialinėms problemoms
Paskutiniu metu Nobelio literatūros prizą laimi socialinius skaudulius, visuomenės žaizdas ar pasaulio problemas nagrinėjantys autoriai.
Todėl ir šįmet spėliojama, kad prizas gali atitekti jautriomis visuomenės temomis rašiusiai baltarusių autorei bei žurnalistei Svetlanai Aleksiejevič, kuri aprašė savo tautiečių likimus Baltarusijoje, Rusijoje ir Ukrainoje.
Prognozės palankios ir Kenijos rašytojui Ngugi Wa Thiong'ui, kuris parašė knygą ant tualetinio popieriaus lapelių kalėdamas Kenijos kalėjime po to, kai pastatė spektaklį, kritikuojantį nelygybę šalyje.
Seniai aukščiausio lygio apdovanojimą buvo gavę ir poetai, todėl kelinti metai iš eilės jo tikisi autorius iš Sirijos slapyvardžiu Adonis.
Labai tikėtina, kad apdovanojimas atiteks ir tokiam autoriui, kuris nėra tarp skelbiamų favoritų. Dažnai Nobelio literatūros premiją skirianti komisija nustebina ir įteikia prizą mažai žinomam, bet išties įspūdingą kūrinį parašiusiam autoriui.
Apdovanojimas nėra svarbiausias
„Aš nenoriu jokių prizų. Jie reiškia, kad tu jau baigei“, - kažkada paklaustas ar norėtų gauti Nobelio literatūros premiją sakė H.Murakami.
Jo gerbėjai visame pasaulyje ryt lauks rezultatų paskelbimo užgniaužę kvapą. 2012 m. Japonijos miesto, iš kurio autorius yra kilęs, baruose net buvo rengtos Nobelio laukimo šventės, nes visi tikėjosi, kad H.Murakami laimės.
Jo gerbėjai pergalei buvo pasiruošę vyno taures ir bokalus alaus, o rankose viltingai gniaužė jo knygas. Tiesa, po to į tas taures kapsėjo jų nusivylimo ašaros.
Jei taip įvyktų ir ryt – nustebti neverta. H.Murakami talentu niekas neabejoja, tačiau jo knygoms trūksta to, ko ieško Nobelio premiją teikianti komisija.
Pats autorius, kad ir kaip baigtųsi varžybos dėl Nobelio literatūros premijos, žada ir toliau džiuginti gerbėjus.
„Kiekvienos knygos, kurią išleidžiu, vien Japonijoje nuperkama virš 30 tūkst. egzempliorių, nors ji dar nebūna nei reklamuota, nei recenzuota. Tai yra mano skaitytojai, - kalbėjo populiarus autorius. - Jei esi rašytojas ir turi skaitytojų – tu turi viską. Tau nereikia nei kritikų, nei apžvalgų“.
