- Rašyti pradėjote vėlokai – sulaukęs 50-ies. Kokia Jūsų gyvenimo istorija?
- Mano profesija – mokesčių konsultantas. Rašyti visada norėjau, bet tėvams atrodė, kad turiu susirasti rimtesnį užsiėmimą, kuris garantuotų pajamas. Tačiau iš tiesų visą gyvenimą domėjausi dalykais, kurie daugumai mokesčių specialistų yra gana tolimi. Pavyzdžiui, budizmo filosofija. Esu neblogai išstudijavęs keletą budizmo krypčių.
- Koks buvo jūsų pirmasis kūrinys?
- 1998 metais išleidau pirmąjį romaną „Afroditės kompleksas“. Tai buvo meilės romanas, bet visai nevykęs. Iš trijų tūkstančių egzempliorių skaitytojai nupirko kelis šimtus. Dėl nesėkmės nenusiminiau, bet iš jos pasimokiau. Supratau, kad meilės romanų rašyti tikrai nemoku. (Juokiasi.)
- Ką rašyti jums įdomu?
- Mane domina asmenybės ir vietovės, kuriose gyveno įdomių biografijų žmonės. Tai kelioninės knygos, bet jos susijusios su garsiais žmonėmis. Neseniai išleidau Ernesto Hemingway biografiją. Ją rašydamas daug laiko praleidau Jungtinėse Amerikos Valstijose, kad knyga taptų autentiška. Pastaruoju metu ėmiausi ir poezijos. Vilniuje viename iš literatūros seminarų skaičiau savo eilėraščius. Rašau ir fantastinius apsakymus.
- Ką mieliausiai skaito vokiečiai?
- Vokietijoje knygų lentynose vyrauja kriminaliniai romanai: tai, kas lengvai suprantama, remiasi aiškia schema ir skaitant nereikia galvoti. Tų knygų klausimai elementarūs: kas buvo žudikas? Kokį sprendimą priėmė komisaras? Ši tendencija pastebima ne tik literatūroje. Vokiečiai labai mėgsta ir kriminalinius filmus.
- Kaip vertinate elektronines knygas? Ar jos pakeis popierines?
- Rašytojams elektroninės knygos parankios, nes jie gauna didesnį honorarą už parašytą knygą. Didžioji pajamų dalis nenukeliauja leidyklai ir platintojui. Kita medalio pusė, kad elektroninė leidyba atveria kelią ir labai silpniems tekstams. Tačiau ir leidyklų kriterijus yra ne teksto kokybė, o perkamumas. Dauguma leidėjų priklauso koncernams, kuriems svarbu gauti pelną. Anksčiau buvo svarbu parašyti gerą knygą. Dabar svarbu parduoti bet kokią knygą. Žmonės šiais laikais daug skaito, bet skirti pinigų gerai knyga irgi nenori.
Esu padaręs tokį eksperimentą. Amazon svetainėje sublokavau dvi knygas – poezijos rinkinį ir ispanų konkistadoro Francisco Pizarro biografiją. Per mėnesį skaitytojai vidutiniškai nupirkdavo po vieną eilėraščių rinkinį ir po 2-3 egzempliorius biografinės knygos. Pasiūliau Amazon tris dienas leisti pirkėjams abi knygas įsigyti už nulį eurų. Per akciją buvo įsigyta 270 egzempliorių biografijos ir 70 eilėraščių knygų. Vadinasi, žmonės skaityti nori, o mokėti – ne. Menininkas daugiau nebevertinamas rimtai ir už jo kūrybą mokėti visuomenė nebenori.
- Ar daug Rytų Europos autorių knygų verčiama į vokiečių kalbą?
- Ne, nedaug. Vokietijos skaitytojai labiausiai domisi amerikiečių autoriais.
- Ar Hamburge populiarūs literatūros vakarai?
- Mieste kasdien trijose keturiose vyksta vieši knygų skaitymai, bet į juos niekada nesusirenka tiek žmonių, kiek, pavyzdžiui, Lietuvoje į „Poezijos pavasario“ skaitymus.
- Pakalbėkime apie politiką. Jūs ne kartą esate lankęsis Lietuvoje. Ar Rusijos baimė, būdinga daugeliui lietuvių, jums atrodo pagrįsta?
- Šalis, kuri priklauso NATO, neturėtų smarkiai bijoti. Aišku, aš per mažai išmanau apie visus faktorius, tačiau manau, kad baimė nėra geras patarėjas.
- Ar įžiūrite Adolfo Hitlerio ir Vladimiro Putino politikos panašumą?
- Ne, tikrai ne.
- Ar Vokietijos piliečiams kyla minčių apie galimą karo pavojų?
- Apie taiką Europoje dabartiniai vokiečiai yra kitokios nuomonės nei, sakykime, prieš 20 metų. Dabar jau nebūčiau toks optimistas kaip anksčiau, bet apie karo tikimybę tikrai nebūčiau linkęs kalbėti. Vokiečius domina taika. Karo jie nenori.
- Apie ką dabar rašote?
- Rašau kelionių knygą apie Mičigano valstiją JAV.
