Kiek sutrumpinti atsiminimai (atsisakyta kai kurių J.Kazicko papasakotų grynai lietuviškos politikos realijų) išversti iš angliškojo leidinio ir pavadinti „Wege der Hoffnung. Flucht, Emigration und Ruckkehr in ein freies Litauen“. („Vilties keliai. Pabėgimas, emigracija ir sugrįžimas į laisvą Lietuvą“). Išvertė dr. Erdmute Lapp.
Rytų ir Vidurio Europos tautų knygas vokiečių kalba leidžianti nedidelė leidykla „Simon Verlag“ Kazickų atsiminimais susidomėjo pirmiausia todėl, kad nemažą knygos dalį sudaro pasakojimas apie bėgimą iš Lietuvos artėjant sovietų kariuomenei į Vokietiją, pastangas išgyventi šioje dar nacių valdytoje ir amerikiečių bei britų aviacijos smarkiai bombarduotoje šalyje, gyvenimą karo pabėgėlių - vadinamųjų perkeltųjų asmenų – stovyklose pokario metais.
„Lietuvos ryto“ skaitytojams siūlome Kazickų atsiminimų ištrauką, kurioje pasakojama, kaip jiems pavyko kone stebuklingai ištrūkti iš sovietų kariuomenės jau pusiau apsupto Breslau miesto (dabar Vroclavas).
Iš Juozo Kazicko prisiminimų: pabėgimas iš Vroclavo
Rudeniui baigiantis vis būdavo skelbiamas aliarmas, nors visą Vokietiją krečiantys bombardavimai dar aplenkdavo Breslau. Bet tai gerokai nervindavo Aleksandrą. Oro pavojus dažniausiai užkaukdavo po vidudienio, lyg tyčia tuo laiku, kai Jūratė užmigdavo. Aleksandrai tekdavo vaiką žadinti ir bėgti į slėptuvę. Tai buvo net privaloma, be to, niekada nežinodavai, ar tikrai ant miesto nepradės kristi bombos. Vis dėlto galiausiai Aleksandrai pabodo bėgioti kiekvieną kartą į slėptuvę ir ji, paskelbus oro pavojų, pasilikdavo bute.
Atėjo 1944-ųjų Kalėdos. Breslau gyvenantys lietuviai sudarė nedidelę koloniją, kuri pamažu augo, nes atvykdavo vis naujų iš Lietuvos pabėgusių žmonių. Mes itin susidraugavome su miesto ligoninėje dirbusiu gydytoju Slavinsku ir jo žmona. Beje, jis labai padėjo mūsų šeimai. Iš pradžių smarkiai peršalęs buvau aš, vėliau ausų uždegimu sunkiai susirgo Jūratė. Karo sąlygomis, kai trūkdavo net elementariausių vaistų, nuo asmeninės gydytojų pagalbos kartais priklausydavo ir gyvybė. Taigi drauge su Slavinskais susėdome prie Kūčių stalo, melsdami Dievo, kad artėjančiais 1945 metais mūsų šeimas aplenktų nelaimės. Tačiau karo sūkurys pradėjo artėti ir prie Breslau. Rytų Europos institute mes turėjome galimybę klausytis radijo. Paslapčiomis susirasdavome ir BBC bangas.
Atėjo 1945-ieji. Sausio viduryje išgirdome, kad rusai pradėjo didelį puolimą Lenkijoje ir fronto linija ėmė slinktis artyn Breslau. Žinios kėlė vis didesnį nerimą. Vieną vasario pradžios dieną profesorius Seraphimas pasikviečia mane į kabinetą ir sako: „Rusai, atrodo, greitai gali užimti Breslau. Patarčiau tau su šeima išvažiuoti kur nors toliau į vakarus.“
Kaip vėliau paaiškėjo, patarimas buvo labai laiku, nes jau vasario viduryje rusai apsupo Breslau ir miestas atsidūrė beveik tris mėnesius trukusių mūšių zonoje. Profesorius Seraphimas be galo kilniadvasiškai išrašė man instituto komandiruotę į Viurcburgą, kartu parūpino leidimą vykti su šeima.
Aš pats pageidavau ten vykti, nes žinojau, kad kažkur netoli tų vietų Vidurio Vokietijos kaimelyje apsigyveno mano sesers Viktorijos ir dėdės Felikso šeimos. Vokietijos paštas vis dar dirbo normaliai. Jau buvau gavęs iš jų laišką, todėl žinojau, kur jie gyvena. Ketinau juos susirasti, kad laikydamiesi drauge galėtume kaip nors išgyventi iki karo pabaigos ir svarbiausia - nepakliūtume rusams į nagus. Planavau išvažiuoti iš Breslau po kokių dviejų savaičių, antroje vasario pusėje.Nenorėjau skubėti, nes Jūratė vis dar sirgo ausų uždegimu. Tačiau vasario 12-ąją vakare pasigirdus oro pavojaus sirenoms - jos kaukdavusios ir anksčiau, bet niekad miestas nebūdavo bombarduojamas - langų stiklus ėmė drebinti kažkur Breslau pakraščiuose krentančių bombų sprogimai. Kai grįžome iš slėptuvės, Aleksandrai pasakiau, kad turime nedelsdami išvykti.
Mūsų manta tilpo į du mažus lagaminus. Į vieną sugrūdome drabužius, į kitą sudėjome maisto produktus, daugiausia dar atsivežtus iš Lietuvos ir itin taupiai vartotus - lašinius, kumpius. Vėlų vakarą atsisveikinome su labai sunerimusia buto šeimininke. Ji puolė mūsų teirautis, kodėl taip staiga išvykstame, ir klausė patarimo, ką jai daryti. Patariau taip pat nelikti Breslau ir nepakliūti į rusų okupacijos zoną.
Lauke šalta, gausu sniego. Tramvajų labai nedaug, jei koks ir pasirodo, tai pravažiuoja stotelę nė nestabtelėjęs. Tokie perpildyti, kad net musei sunku būtų įskristi. Tenka eiti pėsčiomis, o iki geležinkelio stoties gana toli.Ima kaukti oro pavojaus sirenos, pasigirsta lėktuvų ūžimas. Turime bėgti į slėptuvę, bet miestas tąsyk nebombarduojamas. Lėktuvai praskrenda, ir mes nuskubame į geležinkelio stotį. Nešu abu lagaminus, o Aleksandra - į mano kailinius susuktą negaluojančią Jūratę. Aš taip pat apsivilkęs kailiniais, išlaikytais juodai dienai, nes tai daiktas, kurį žiemą nesunkiai galėjai parduoti ar iškeisti į maisto produktus. Taip apsikrovus greitai eiti nebuvo įmanoma, bet pagaliau pasiekėme geležinkelio stotį.
Tarsi šiandien regiu: didžiulė stoties aikštė banguoja sausakimša žmonių. Daugiausia moterų, dažna jų su vaikais, visos apsikrovusios lagaminais, krepšiais. Matyti ir vyrų, bet daugiausia senyvo amžiaus. Minia taip tirštai susigrūdusi stoties pastate ir aplink jį, kad net neįmanoma prie jo prieiti. Mat, pasirodo, rusų kariuomenė, pralaužusi vokiečių frontą, priartėjo prie Breslau. Priemiesčiuose naktį buvo girdėti artilerijos kanonada. Tai sukėlė mieste paniką. Tūkstančiai žmonių puolė bėgti į geležinkelio stotį, tikėdamiesi įsigrūsti į nors kokį ešeloną.
Artėja vidurnaktis. Negalime net svajoti patekti į stoties pastatą, kad bent sušiltų mūsų serganti mergaitė. Nors ji įsupta į kailinius, vis viena baisu, jog dar labiau neperšaltų. Stypsome minios pakraštyje. Žmonių vis daugėja. Pamažu stumiamės arčiau stoties pastato, bet pakliūvame į tolydžio didėjančią spūstį. Baiminamės pasimesti. Tai būtų tikra nelaimė. Kaip surastum saviškius šioje grūstyje? Juk nepašauksi vardu, kai net garsiausi riksmai nuskęsta tūkstantinės minios klegesy.
Ir štai užkaukia oro pavojaus sirenos. Policija ir SS kareiviai ima varyti žmones iš stoties aikštės į slėptuves. Bet minia jau nevaldoma. Baisus stumdymasis, klykia vaikai, verkia moterys, ausis pasiekia kažkieno žodžiai, keikiantys ir karą, ir Hitlerį. Vis dėlto dalis žmonių bėga į slėptuves. Nors gaila netekti užsiimtos vietos, dar baisiau būti geležinkelio stotyje, kuri gali tapti pirmuoju bombardavimų taikiniu. Pasinaudojęs žmonių srauto judėjimu pro stoties pastato duris laukan, įsigrūdau vidun. Sugriebęs už rankos, įsitempiau ir Aleksandrą su Jūrate. Stoties nebombardavo. Bombonešiai nuskrido kažkur kitur ir girdėjosi tik duslus tolimo dundesio aidas.
Spūstis stoties pastate tuoj vėl sustiprėjo. Visi stengėsi įžvelgti, kas parašyta ant lentos, kur buvo iškabinti pranešimai, koks traukinys kada išvyksta. Artimiausias didelis miestas vakarų kryptimi - Dresdenas. Lyg ir turėtų pravažiuoti pro Breslau ten vykstantis traukinys, bet matau, kad nepavyks net prasibrauti į peroną, kur jis turėtų sustoti. Jau požeminiame tunelyje prie Dresdeno krypties platformos stovi žmogus prie žmogaus. Suprantu, net jeigu atvyktų ne vienas, o keli traukiniai, mums vis viena nepavyktų įsėsti.
Žvilgteliu į Aleksandrą: regiu neviltį jos akyse. Ji tyli. Visiškai nutilusi ir mūsų neretai paverkianti mergaitė. Staiga Aleksandra pratrūksta: „Ko čia dabar stovi sustingęs? Mes gi žūsime! Daryk ką nors! Greičiau sugalvok, kaip mums gelbėtis!“ Tokiais kritiniais momentais žmogui neretai į galvą netikėtai ateina išsigelbėjimą žadanti mintis. Žiūriu, visi spraudžiasi prie vakarų krypties platformų, o tose, kur traukiniai išvyksta į rytus - nė gyvos dvasios. Mano sumanymas buvo labai paprastas: paėjėti rytų krypties tuneliu, išlipti į kokį tuščią peroną ir bėgiais iš priešingos negu stotis pusės pralįsti ten, kur turėtų sustoti į Dresdeną vykstantis traukinys. Tokia mintis niekam neatėjo turbūt dėl vokiečiams tiesiog į kraują įaugusio paklusnumo tvarkai jausmo. Vaikščioti bėgiais nebuvo leidžiama net ir taikos sąlygomis. Karo metais, saugantis diversijų, tai buvo griežčiausiai draudžiama. Jeigu mus pamatytų policija arba SS sargyba, neabejotinai areštuotų. Galėjo net ir iš automato kulkų seriją paleisti. Tačiau aš sumečiau, kad verta rizikuoti. Galų gale kitos išeities neturėjome, o buvo jau labai tamsu, bėgiai neapšviesti, policija užsiėmusi minios tramdymu ir į rytų krypties peronus niekas nė nekreipė dėmesio.
Planas pavyko. Išėję iš tunelio į Varšuvos krypties peroną, pamatėme, kad apėjome minią iš kitos pusės ir dabar žmonės spaudžiasi nuo mūsų per kokias penkias šešias platformas. Nušokau ant bėgių, paėmiau Jūratę, o Aleksandra iš paskos tempė lagaminus. Pradėjome rizikingą žygį čia užkopdami ant platformos, čia nusileisdami ant bėgių ir taip pamažu artėjome prie Dresdeno krypties perono.Štai policijos nepastebėti prieiname ir savo tikslą. Bet žmonių čia tiek daug, kad niekaip nepavyksta užsiropšti ant perono. Nėra kur kojos užkelti. Laimė, niekas į mus nekreipia dėmesio. Tiesa, viena kita vokietė piktai stebisi, kaip mes staiga atsiradome ant bėgių. Bet visi, atrodo, labiausiai susirūpinę, kaip išsaugoti savo vietą ar užsiimti dar patogesnę, kur būtų daugiau galimybių įsibrauti į traukinį.
Pagaliau užsilipu ant platformos, išsikovoju pečiais šiek tiek erdvės, paimu Jūratę, užkeliu lagaminus ir padedu užsiropšti Aleksandrai. Mes atsiduriame pirmoje minios gretoje, per patį vidurį. Traukinys turėtų sustoti šalia mūsų, tik, žinoma, neįmanoma nuspėti, kur bus vagono durys. Kantriai stovime minioje, laimingi, kad mūsų sumanymas taip gerai pavyko. Tik neaišku, kada atvažiuos traukinys, ir iš viso, ar dar atvažiuos. Vėl skelbiamas oro pavojus, policija varo žmones iš aikštės ir per garsiakalbius skelbia, kad daugiau nė vienas traukinys neatvyks ir nėra jokios prasmės stovėti geležinkelio stotyje ir rizikuoti gyvybe. Nesinorėjo tikėti, kad visos mūsų pastangos pakliūti į pirmąsias minios gretas beprasmės. Nusprendžiau pasižiūrėti į traukinių judėjimo grafiką, kabantį ant lentos per kokius 15 metrų nuo tos vietos, kur stovėjome. Palikęs Aleksandrą su Jūrate stovėti prie lagaminų vienas, ėmiau pamažu alkūnėmis irtis per žmones. Ir man kiek pasistūmėjus, staiga minia subangavo ir pasigirdo traukinio ūktelėjimas. Tai buvo karo ligoninės ešelonas. Tuoj pat automatais ginkluoti esesininkai šoko prie perono pakraščio, mėgindami kiek atstumti žmones nuo stojančio traukinio vagonų.
Iš Aleksandros Kazickienės dienoraščio
Priešais mano akis švysčioja staigiai stabdomo karinio ešelono vagonų langai. Žmonės ima stumti mane tiesiog ant bėgių. Esesininkai stabdo minią grasinimais ir jėga atstumdami nuo traukinio. Tai jau nepadeda. Apimta panikos dairausi, kur Juozas. Pro šaukiančius, link vagonų besispraudžiančius žmones jo niekur nematyti. Ešelonas visai sustoja, ir vieno vagono durys atsiduria netoli manęs. Matau, kad traukinys prigrūstas kareivių. Daugelis jų sužeisti, sutvarstytom galvom, rankom. Prie praviro artimiausio lango į minią dairosi keli kareiviai. Staiga vienas jų pamoja man ranka ir šūkteli: „Duok mergytę ir pati lipk pro langą pas mus į traukinį!“
Nežinau, kodėl aš jo paklausiau. Kone mašinaliai pakėliau Jūratę ir ištiesiau jam. Tai tikriausiai išgelbėjo mūsų gyvybes. Kareivis įtraukė į vagoną visiškai tylinčią mano mergaitę, o mane tuo metu tiesiog paralyžiavo baimė: kas bus, jeigu traukinys dabar pajudės? Sustingusi buvau gal tik akimirką. Pamačiau ištiestą kito kareivio ranką. Čiumpu ją. Kita ranka nusitveriu už vagono lango atbrailos ir, kai pečiais persisveriu per ją, mane sugriebia jau keli kareiviai ir žaibiškai įkelia į traukinį. Iškart paimu ant rankų Jūratę.
Tada atsipeikėju ir suvokiu, kad vagone aš tik su mergaite. Juozas likęs perone, mūsų lagaminai - ant platformos pakraščio. Iškišusi galvą pro langą, imu isteriškai šaukti: „Juozuk, Juozuk!“ Kareiviai puola mane tramdyti. Kartoja žodį „policija“. Susigaudau: jie man aiškina, jog atkreipsiu policininkų dėmesį, o tada ir man, ir jiems bus blogai. Juk aš neturiu teisės būti kariniame ešelone.
Minioje išvystu Juozą. Aukštas, galva iškilusi virš kitų žmonių. Mostaguoju jam iš vagono rankomis, ir jis mane pamato. Grūdasi link traukinio, žiūri į mane ir šypsosi. Ašarodama rodau ranka kareiviams į jį ir - kiek sugebu vokiškai - maldauju padėti jam įlipti į vagoną. Bet tuo metu prie pat lango pasirodo policininkai, mėginantys atstumti prie traukinio durų besiveržiančius žmones. Pasigirsta garvežio švilpukas. Ratai trinkteli į bėgius, ešelonas trukteli ir pamažu pradeda riedėti. Vagone visiškai tamsu. Saugomasi, kad ešelono nepastebėtų rusų arba Vakarų sąjungininkų aviacija. Vagonas perpildytas kareivių, daugybė sužeistųjų, bet stebiuosi, kad ir jie kažko linksmi. Važiuoja tolyn nuo vien mirtį sėjančio Rytų fronto. Atrodo, kai kurie jau išgiję ir paleisti namo atostogų.
Mane nuveda į vagono koridoriaus kampą. Vienas kareivis ima kalbinti Jūratę, mėgina su ja žaisti. Žiūriu, mano kūdikis susigūžęs, išsigandęs, akyse ašaros, bet nė menkiausio garso. Pridedu ranką prie kaktos - dega karščiu. Aš irgi tyliu. Bijau pratarti ir žodį, nes kareiviai iš karto supras, kad esame „auslenderiai“. Ką gali žinoti, kaip reaguos? Juk tiek daug vokiečių liko Breslau stotyje, o jie čia gelbėja kitatautę. Bet, atrodo, be reikalo nuogąstavau.
Vagone pasigirdo triukšmas. Pasirodo, pasišviesdami žibintuvėliais, per ešeloną patamsiuose iriasi karo žandarai, ieškodami įlipusių civilių. Kareiviai tuoj pat mane ir Jūratę užkloja milinėmis, prigula šalia patys ir apsimeta, kad miega. Stebėtina, bet visa uždangstyta, prispausta prie mano krūtinės Jūratė nekrutėjo, neišleido nė menkiausio garso, kol žandarai naršė po vagoną. Kai jie mūsų nepastebėję praėjo, pravirkau. Žinoma, visiškai tyliai, nenorėdama, kad išgirstų kareiviai. „Kur aš važiuoju viena? Kur dėsiuosi, pasilikusi be Juozo, neturėdama jokių daiktų, be markės kišenėje?“
Staiga traukinys ėmė stoti miške. Pasigirdo tolimas sprogimų dundėjimas. Kažkur bombarduoja. Tokiais atvejais traukiniai sustoja miške, kad būtų mažiau pastebimi aviacijai. Naktį iš oro turbūt ir neįmanoma jų įžiūrėti. Po kokio pusvalandžio vėl pradedame judėti, bet vos vos krutame. Laikas slenka labai pamažu. Vis stabčiodamas nepaprastai lėtai mūsų traukinys rieda į vakarus. Sustojus kažkokioj stotelėj, visą laiką tylėjusi Jūratė pratarė: „Siu siu.“ Net paprasčiausias vaiko pasodinimas ant puoduko čia tampa didžiausia problema. Snaudžiančių kareivių tiek daug, kad patamsyje prasimušti iki kažkur esančio tualeto visiškai nerealu. Išlipti iš vagono taip pat neįmanoma, nes vargu ar įsisprausiu atgal.
Nesugalvoju geresnės išeities, kaip paprašyti kokio žmogaus, stovinčio ant platformos, kad Jūratę iškeltų pro langą ir palaikytų, kol nusišlapins po krūmu. Vieno kareivio padedama taip ir padarau. Kažkoks geraširdis vokietis greitai susigaudo, ko jo prašoma, ir paima pro langą iškištą Jūratę. Vos poros metukų vaikui, be abejo, tai didžiausias stresas. Ją iškelia iš traukinio, mama lieka vagone, paima nepažįstamas vyras. Lauke šalta, apie 10 laipsnių žemiau nulio. Pati drebėdama stebiu, kaip mano karščiuojanti mergaitė nuogu užpakaliuku kantriai kenčia visą šią procedūrą. Nė karto nevirktelėjusi, ji grįžta man į rankas. Vėl įsispraudusi į mūsų kampelį lyg pradedu snausti, bet tuoj grįžtu į realybę ir išsigandusi tikrinu, ar Jūratė alsuoja. Jos neįprastas tylėjimas vis prižadina mane, persmelkdamas baisia nuojauta, kad gal ji jau negyva.
Pagaliau pradėjo švisti. Ėmė ryškėti jauni, išvargę, bet laimingi iš fronto pragaro ištrūkusių kareivių veidai. Pamačiau, kad vagone yra dar keli civiliai. Įdomu, kur jie įlipo - kaip ir aš Breslau ar kažkurioje stotelėje, kur buvo sustojęs traukinys? Tada man šmėkštelėjo vilties kibirkštėlė: „O gal ir mano Juozukas sugebėjo kaip nors įsigrūsti į šį ešeloną?“ Meldžiau Dievą šio stebuklo. Ir stebuklas įvyko. Man bekalbant maldą, staiga išvystu iš kito vagono pro duris atsargiai besibraunantį Juozą. Riktelėjau iš džiaugsmo. Tada ir Jūratė sujudėjo, net kažką ėmė vapėti.
Kai tik atsitokėjau iš laimės, kad vėl esu kartu su Juozu, sugrįžo baisus nerimas dėl Jūratės. Mergaitės kakta degė, it liestum žarijas. Skubiai reikėjo daktaro pagalbos. Kareiviai pasakė, kad traukinys greitai sustos Dresdene, o ten, kaip kiekviename dideliame Vokietijos mieste, geležinkelio stotyje yra NSF punktas. Ten esą rasime daktarą, jis mūsų dukrai galėsiąs skirti vaistų.
Pagaliau privažiuojame Dresdeną. Labai didelė, puošni geležinkelio stotis, bet dabar čia grūdasi minios kariškių, suvargusių civilių, gal kaip ir mes karo pabėgėlių. Atsisveikiname su mus išgelbėjusiais kareiviais.
Dažnai pagalvodavau: kaip susiklostė jų likimas? Ar nekrito jie fronte, ar nežuvo per bombardavimus? Labai trokštu, kad jie būtų išgyvenę tais baisiais paskutiniais karo mėnesiais. Norėjosi juos dar kada pamatyti, bet niekuomet nė vieno jų daugiau nesutikau. Per sumaištį nepaklausiau nei vardų, nei iš kur jie kilę. Prisimenu tik jaunus, gražius veidus.
Iš J.Kazicko atsiminimų: merdinčioje Vokietijoje
Pirmiausia Dresdeno geležinkelio stotyje susirandam NSF punktą. Pasirodo, pas daktarą nori pakliūti didžiulis būrys: moterys, vaikai, seneliai, visi kaip ir mes karo pabėgėliai. Gal net porą valandų teko laukti eilėje. Daktarė - jauna, labai maloni jugoslavė - apžiūrėjusi Jūratę pasakė, kad mūsų mergaitė peršalusi, gresia plaučių uždegimas, bet dar juo nesusirgusi. Normaliomis sąlygomis vaiką reikėtų skubiai paguldyti į lovą. Tačiau daktarė, sužinojusi, kad neturime Dresdene pažįstamų, neprieštaravo, jog važiuotume toliau. „Miestą bombarduoja amerikiečiai ir anglai. Čia visiškas chaosas. Pasistenkite kuo skubiau išvykti kur nors kitur. Mergaitė dar kaip nors ištvers kelionę“, - patarė ji.
Jūratei sugirdėme daktarės duotų vaistų dienos normą ir grįžome į vakarų kryptimi vykstančių traukinių peroną. Padėtis čia buvo ne ką geresnė kaip Breslau. Tiesa, Dresdene daug intensyvesnis traukinių judėjimas. Daugybė žmonių blaškosi nuo vieno perpildyto ešelono prie kito, mėgindami kaip nors įsigrūsti vidun, nepaisydami, kur jis vyksta. Visi veržiasi tik ištrūkti iš Dresdeno. Per garsiakalbį ėmė skelbti, kad vyrams iš viso draudžiama lipti į traukinius. Išvykti leidžiama tik moterims su vaikais.
Pasirodo kažkoks ešelonas. Jau buvo pradėję temti, o peronas labai prastai apšviestas. Policininkai vaikšto pasišviesdami žibintuvėliais. Nežinau, kur vyksta traukinys, net nemėginu klausinėti. Svarbu tik tai, kad važiuoja tolyn į vakarus. Baisi grūstis prie vagonų durų, žmonės stumdo vieni kitus. Traukinys pradeda labai iš lėto judėti.Pasinaudojęs, kad vieno vagono durys atsiduria prie pat mūsų, įkeliu Aleksandrą, paduodu jai vaiką, užkeliu lagaminus, bet pats nespėju užšokti ant laiptelių. Bėgu paskui traukinį - gretimas vagonas jau paskutinis,-- griebiu už jo durų turėklų ir pakimbu ant laiptelių. Buvo skelbta, kad vyrams draudžiama išvykti, bet policininkai manęs prieblandoje nepastebi, o gal ir nesistengia sutrukdyti. Tačiau vagono durys uždarytos ir iš lauko pusės man nepavyksta jų atidaryti. Važiuoju pakibęs ant laiptelių.
Dar tebesitęsia patamsiuose skęstantis miestas, o traukinys jau ima stoti. Susigaudau, kad paskelbtas oro pavojus. Nušokęs nuo laiptelių, nubėgu prie gretimo vagono, į kurį buvau įkėlęs Aleksandrą. Ji su Jūrate išsigandusi tebestovėjo tambūre prie durų. Tarsi būtų manęs laukusi, skubiai jas atidaro. „Viskas gerai, mes - kartu“,– nuraminu ją dar drebančią nuo įtampos.
Traukinys vėl kiek pavažiuoja ir sustoja tunelyje. Dar vienas oro pavojus, bet bombų sprogimų negirdėti. Sakau Aleksandrai: „Pamėginkime susirasti kokią vietą kupė, negi visą laiką čia, tambūre, stovėsime.“ Visos kupė perpildytos, bet vienoje iš paskutinių, žiūrime, susispaudus dar atsirastų vietos ir mums. Įeiname. Visi ten sėdintys žmonės pakelia į mus akis. Pasisveikiname. Du jauni kareiviai ir pora moterų - viena gana poniškai apsirengusi - atsako į mūsų pasisveikinimą, bet kiti du SS karininkų uniformomis vilkintys keleiviai nesiteikia net linktelėti. Atmosfera ne itin jauki. Vis dėlto keleiviai susispaudžia, palikdami ant suolo krašto vietos ir mums. Sėdime nepratardami nė žodžio. Nujaučiame, kad geriau nesikalbėti lietuviškai. Mūsų pakeleiviai taip pat tyli.
Staiga kažką suveblena Jūratė, ir Aleksandra mašinaliai atsiliepia jai lietuviškai. Atsiliepia tyliai, glausdama vaiką prie krūtinės. Tačiau esesininkai iš karto pašoka kaip įgelti. „Polen raus, polen raus!“ - klykauja naciai, išvertę į mus akis ir mostaguodami rankomis. Išgąstis gal netruko nė akimirkos. Pasijuntu tvirtas ir ramus. Žiūrėdamas jiems tiesiai į akis vokiškai sakau: „Mes ne lenkai, o lietuviai, pasitraukę nuo mūsų kraštą okupavusių sovietų ir turintys vokiečių valdžios leidimą gyventi Vokietijoje.“ Esesininkai kaip staiga užsikepė, taip staiga ir nurimo. Nieko man neatsakę, susėdo į savo vietas. Matyt, lietuvių tautybė jiems nekėlė tokio susierzinimo kaip lenkų. Gal ir mano savitvarda paveikė juos raminamai. Net nepareikalavo parodyti dokumentų.
Vis dėlto tyla pasidarė dar nejaukesnė. Tik išgąsdinta Jūratė pusbalsiu verkšlena. Mačiau, kad abu kareiviai ir moterys jaučiasi nesmagiai, sėdi nuleidę akis, dairosi į aklina tamsa spindintį vagono langą. Puošniai apsirengusi ponia ištraukė iš krepšio obuolį ir ėmė siūlyti Jūratei, bet toji tik įsikniaubė į mamos krūtinę. Tuomet Aleksandra net kiek ceremoningai padėkojusi paėmė obuolį, atkanda pati, mėgina kokį kąsnelį įpiršti ir vaikui.
Prabėgo tik kokia dvidešimt minučių ir traukinys vėl sustojo. Šį kartą beveik visai nakčiai. Už keliolikos kilometrų pasilikusio Dresdeno dangų ėmė plėšyti vokiečių priešlėktuvinės gynybos prožektoriai. Tuoj pasigirdo ir sprogimai. Buvo 1945 metų vasario 13-osios naktis. Prasidėjo didysis Dresdeno bombardavimas, beveik visiškai nušlavęs šį miestą. Mūsų traukinys stovėjo miške, bet gaisrų pašvaistė vis plėtėsi danguje ir darėsi kraupiai šviesu. Sprogimų dundėjimas, atrodė, virto vientisu griaustiniu. Sėdėjome užtemdytame vagone visiškai nuščiuvę, įsmeigę akis į blyksintį dangų. Minutės virto valandomis. Drebėjo net žemė.
Po kelerių metų, jau įsikūrę Jungtinėse Amerikos Valstijose, sutikome dvi lietuvių šeimas - ponus Varnus ir Giedrikus, tą 1945 metų vasario 13-osios naktį išgyvenusius Dresdene ir nežuvusius. Jie pasakojo, jog nuo nesiliaujančio pašėlusio bombardavimo mieste taip įkaito oras, kad ėmė degti net gatvių asfaltas. Tūkstančiai žmonių duso ir mirė slėptuvėse. „Tai buvo stebuklas, kad likome gyvi“, – tvirtino abi lietuvių šeimos, prisimindamos tą baisią naktį. Nuo neištveriamo karščio apdegė jų veidai, aptemo sąmonė.„Atrodė, atėjo mirtis, – pasakojo ponia Varnienė. - Tik netikėtai prasimerkusi pamačiau, kad po slėptuvės tamsą bėgioja žibintuvėlių spinduliai.“ Iš lauko pusės prasiveržę gelbėtojai ieškojo slėptuvėje likusių gyvų žmonių. Lietuvius per lavonų krūvas ištempė į gatvę ir ten jie, kad ir traukdami į plaučius troškų degėsių bei dūmų kvapą, šiaip taip atsigaivelėjo.Dresdeno bombardavimas buvo pasibaigęs, bet sugriautas miestas vis dar liepsnojo, griuvėsiai subyrėdavo į pelenus, gatvėmis tekėjo garuojančia lava virtęs ištirpdytas asfaltas. Likę gyvi žmonės kaip pamišę klaidžiojo tarp griuvėsių ir dūmų, nežinodami, kur eiti.
Mes tuomet kelias valandas nuščiuvę klausėmės, kaip bombarduojamas Dresdenas. Tik paryčiui mūsų traukinys vėl pajudėjo. Privažiavome kažkokią didelę geležinkelio stotį. Stovėjo vien jos pastato sienos - nei stogo, nei langų, tarsi kokie griaučiai. Smarkiai snigo. Susigūžę žmonės slėpėsi iš lentų sukaltoje pašiūrėje. Nuolat stabčiodami, važiavome net porą dienų. Paaiškėjo, kad pataikėme į Koburgo kryptimi vykstantį traukinį. Neprireikė net persėsti. Išlipome netoli Koburgo esančioje Frionlacho stotelėje. Bet paties miestelio niekur nesimatė. Jokių pastatų, tik plynas laukas. Sniego pridrėbta aukščiau kelių.
Žinojome, kad kažkur netoliese turi būti pats miestelis, kur jau prieš kelis mėnesius buvo įsikūrusios Viktorijos ir dėdės Felikso šeimos. Brendame per pusnis, tempiu du lagaminus, Aleksandra neša Jūratę ir net nežinome, ar einame reikiama kryptimi. Nematyti nė dvasios, nėra ką pasiklausti kelio. Bet kiek paėjėję pastebėjome vaiką, su rogutėmis čiuožinėjantį nuo kalvos. Paklausinėjau jį, kaip prieiti tą vietą, kur gyveno mūsiškiai. Paaiškėjo, kad dar reikia žingsniuoti kelis kilometrus. Ėmiau kalbinti vokietuką, kad mus palydėtų ir paskolintų lagaminams tempti savo rogutes. Vaikas žvelgė į mane nepasitikėdamas. Ištraukiau iš piniginės kelias markes ir pasiūliau atlygį. Pinigai berniūkštį suviliojo ir jis ištarė: „Gut.“ Jo lydimi, sukrovę ant rogučių savo mantą, o ant viršaus - Jūratę, jau greitu žingsniu nusigavome iki namo, kuriame gyveno Viktorija.˙
