„Labai džiugu, kad sulaukiau tokio garbingo apdovanojimo, nors, neslėpsiu, vilčių, kad būsiu pagerbtas, turėjau. Taip pat džiaugiuosi, kad po ligoninėje praleisto mėnesio jaučiuosi geriau – ačiū Dievui, jau stoviu ant kojų ir žengiu pirmuosius žingsnius“, – kalbėjo G.Kanovičius, tokių garsių romanų kaip „Miestelio romansas“, „Šėtono apžavai“, „Žvakės vėjyje“, „Ožiukas už porą skatikų“, „Žydų parkas“ autorius.
G.Kanovičius prieš metus viešėdamas Jeruzalės knygų mugėje pareiškė, kad baigia rašytojo karjerą ir daugiau neberašys. „Tai tiesa, – sakė rašytojas. – Imu pavyzdį iš kai kurių didelių rašytojų, kurie laiku sustojo.
Matot, mano tėvas buvo siuvėjas. Jis siuvinėjo, kol galėjo siūlą įverti į adatą. Man ši metafora pasirodė labai tinkama. Nustojau rašyti apsakymus ir romanus vien dėl to, kad pradėjau bijoti, jog imsiu kartotis, o tie pasikartojimai atrodys žymiai prasčiau nei tai, ką esu anksčiau parašęs.
Galiu pasakyti, kad „Miestelio romansą“ parašiau būdamas 82 metų. Mano žmona pasakė: „Tavo plunksna vis dar jauna“. Aš labai apsidžiaugiau. Laikui bėgant tas jaunumas vis dėlto kažkur pabėgo.“
– Kolumbijos rašytojas Gabrielis Garcia Marquezas ne sykį buvo pareiškęs, kad baigia karjerą, bet vis ką nors parašydavo. O jūs per tuos metus ką nors parašėte?
– Norėčiau atsiprašyti didžiulio rašytojo G.G.Marquezo, iš kurio esu labai daug išmokęs, bet tai, ką jis parašė sulaukęs senyvo amžiaus, tikrai neprilygo jo ankstesniems kūriniams. Išskyrus galbūt publicistiką.
Aš pats vis dar šį tą parašau, bet dažniausiai tik pasižymiu kokias nors pastabas. Romanų ir apsakymų jau neberašau.
Esu parašęs 10 romanų, begalę apsakymų ir kitų žanrų kūrinių. Matot, persisotinau. Čia panašu į valgį. Galėtum ir toliau valgyti, bet negali žinoti, kas tavo skrandžiui atsitiks.
Arba atsimenu 72 metų tenorą, kuris su jauna kolege užlipo į sceną ir paleido gaidį, kitaip tariant, visiškai nepataikė į natas. Man labai sunku nugalėti tą baimę paleisti gaidį.
– Bet amžius suteikia kitų privalumų, ar ne?
– Na, taip. Bręsti, susimąstai dėl tokių dalykų, kur mūsų pasaulis eina, kodėl žmogus vis menkėja, nors turi tokias puikias sąlygas tobulėti ir gerėti. Nesakau, kad menkėja visi žmonės. Bet tas pinigas, tie karai, tie nesusipratimai, ta didelė nemeilė viens kitam, tas pavydas akivaizdūs.
Taip atrodo, kad Dievo įsakymai užrakinti skrynioje, ir niekas jų iš tos skrynios neišima, niekas jų nesilaiko. Kas gi jais vadovaujasi? Labai mažas skaičius žmonių, kurie negali pakeisti, lemti žmonijos eigos.
– Turite omenyje Ukrainos ir Rusijos, Izraelio ir Palestinos konfliktus?
– Taip. Kas galėjo pagalvoti, kad brolis pakels kirvį prieš brolį, tauta užpuls brolišką, slavišką tautą? Anksčiau būdavo tokių įvykių dėl kąsnio žemės, bet dabar juk XXI amžius.
Izraelyje mes gyvename ugnikalnio papėdėje. Kaip nejausi Izraelio ir Palestinos konflikto? Tas ugnikalnis kartais išsiveržia, kartais nutyla. Bet tai yra ugnikalnis. Tai baisus nesusipratimas, kuris veda į aklavietę tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės.
– Manote, kad tai aklavietė be išeities?
– Ne visai taip. Mano manymu, nauji žmonės su nauja mąstysena gali viską pakeisti. Vis dėlto viskas nėra taip beviltiška.
Tarkime, gulėjau ligoninėje. Ten labai atsakingose pareigose dirbo ir arabai. Jie puikiai kalba hebrajų kalba. Vienas net baigęs mokslus Vokietijoje. Mes puikiai sugyvenome, niekas manęs neskriaudė.
Žodžiu, yra visokių žmonių. Kiekvieno negali priskirti arba agresoriams, arba taikdariams. Žmogus – sudėtinga kombinacija.
– Kodėl tuomet sakote, kad žmogus dabarties pasaulyje menkėja?
– Man atrodo, kad šiais laikais labai trūksta to, kas apibūdinama ta lyg ir banalia fraze „meilė artimui“. Tai įveikė godumas, noras išsiskirti, pirmauti, vadovauti. Išeina taip, kad automobilis geras, o vairuotojas visai netikęs.
– Jūsų manymu, ar lietuvių ir žydų santykiai pastaruoju metu kaip nors keičiasi?
– Žinote, aš manau, kad viskas priklauso nuo jaunimo. Koks bus jaunimas, tokie bus ir lietuvių ir žydų santykiai. Seni žmonės visą krūvą neša ant savo pečių, o jauni žmonės tos krūvos nejaučia taip, kaip vyresnieji. Tad nuo jaunų viskas ir priklauso. Aš į tai žiūriu optimistiškai.
– Bet jūsų romanas „Šėtono apžavai“ baigiasi niūroku apibendrinimu, kad mirusieji žydai kapinėse bijo prisikelti, kai ateis Mesijas, nes baiminasi, kad vėl kas nors norės juos žudyti.
– Matote, aš ten rašiau apie praeitį. Nerašiau apie šių dienų Lietuvą.
Šiaip visada buvau saikingas žmogus. Niekada nesiblaškiau tarp neapykantos ir meilės. Visada buvau meilės pusėje. Esu tėvo mokinys, iš kurio, metaforiškai kalbant, išmokau siūti nepaisant to, kokie vėjai siaučia kieme, ir stengtis siūti gerai.
– Savo „Miestelio romansą“ esate pavadinęs iškeltu „Titaniku“, iš nebūties sąnašų drauge su savo spalvingais keleiviais prikeliančiu anų dienų problemas, kurios aktualios ir šiandien.
– Teisybė. Aš galvoju, kad „Titanikas“ nuskendo. Turiu omenyje tą „Titaniką“, kuris su lietuviais gyveno taikiai. Jis išties yra nuskendęs ir jau nebegrįš į uostą.
