Pavadinimas „Aktoriai, režisieriai ir kasininkės: ko nematė žiūrovai“ nusako, kas sudaro veikalą. Žinomų teatro ir kino žmonių dalijimasis patirtimis kuriant vaidmenis, repetuojant, vaidinant, vykstant į gastroles, gyvenimo momentų prisiminimais. Pastarieji liudija, jog Williamo Shakespeare'o frazė: „Gyvenimas – tai didžiulė scena, kurioje kiekvienas ką nors vaidina“ – tiesa, nes riba tarp gyvenimo buities ir meninės realybės neretai sunkiai įžiūrima, o teatralams ji paprasčiausiai išnyksta, neegzistuoja. Tai iliustruoja aktoriaus Andriaus Bialobžeskio vienos popietės vaizdinys:
„(...) Kazei (aktorė, pirmoji Lietuvos režisierė moteris Kazimiera Kymantaitė, A.Bialobžeskio senelė. – E. B.) būtinai prireikė sujaukti tą mielą pasisėdėjimą, tą idilę. Įeina ir mekenančiu balsu sako: – Mche... mche... Džimutis (šuo. – E. B.) mche... nori į kiemą... Išlekia tas Džimutis, apsišika ir dar visas šūde išsivolioja. Baba Kazė: – Oi oi, Džimutis išsitepė. O stalas gražus, braškės kvepia. Kazė: – Tai nuprauskit šunelį kas nors. (...) Visiškas beprotnamis. (...) prie stalo sėdi Šlepas (aktorius, poetas Alvydas Šlepikas. – E.B.), aplink baisus triukšmas, visi rėkia, laksto, o jis vienas sėdi prie šventiškai padengto stalo, ant kurio tirpsta braškių ledai, ir galvoja: kur aš patekau?“ (p. 39-41).
Ištrauka byloja: „Gyvenimas – tikriausia komedija“, veikiausiai ne vienas ir greičiausiai ne savo noru panašioje yra vaidinęs. Laiko perspektyva nutrina apmaudą dėl nepavykusio gražaus susitikimo, gėdą dėl artimųjų beprotiškos elgsenos. Prisiminus tik gardus juokas ima. Todėl N.Narmontaitės knyga skaitoma kaip kiek sentimentali, gero humoro nestokojanti draugų pasakojamų istorijų rinktinė, kurioje visa, rodos, pažįstama, kadaise kažkur lyg jau girdėta, dėl to be galo artima, sava. Taip susipažįsti, atrandi, netikėtai išvysti paprastai tik scenoje ar televizijos ekrane regėtas asmenybes, kaip šiuo atveju K.Kymantaitę.
Knygoje kalba 24 pašnekovai. Tiesa, skaičius nelabai tikslus – kaip vienetas traktuojama grupė „Liūdni slibinai“, nors ją sudaro trys nariai, taip pat į dvidešimt keturių pasakotojų sąrašą įtraukta ir pati N.Narmontaitė. Tad ji kalba dviem būdais: pasakoja asmenines patirtis, įspūdžius; rezonuoja kitų mintis. Be to, knygos pabaigoje pateiktos kasininkių papasakotos situacijos – svarus argumentas teigiant gyvenimo ir teatro persidengimą, o neretai net tapatumą: „Kasininke, gal žinote, ar aš mačiau šitą spektaklį? (...) Ar turite bilietų į... (...) Duokit ką nors, tik ne lauke! (...) Ar centre esančios vietos nebus iš šono?“ (p. 324-325) Tikriausiai nieko keista, kad šiuos komiškus įrodymus N.Narmontaitė rado tarpinėje, ribinėje erdvėje – teatro kasoje, kur žmogus virsta žiūrovu. Galvosenos trikdžiai byloja metamorfozės vyksmą...
Skaičius 24 daugiau negu sąlyginis. Nes daugiausiai „pasakoja“ dvi Lietuvos teatro legendos – Juozas Miltinis ir K.Kymantaitė. Jie vieni pagrindinių, ryškiausių leidinio, kaip ir Lietuvos teatro, veikėjų, savo buvimu patvirtinantys autorės žodžius, „jeigu apie juos kalbame, juos prisimename, juokiamės, vadinasi, jie tebėra su mumis, mūsų širdyse“ (p. 7).
Aktoriaus Vytauto Anužio teigimu, J.Miltinis „taršė aktorius negailestingai“ (p. 10), žiūrėdavo visus savo spektaklius, nepraleisdavo nė vieno. Veikiausiai todėl aktorius Algirdas Paulavičius režisierių įvardijo svarbiausiu gyvenime žmogumi po tėvų. „J.Miltinis man atvėrė pasaulius – ir barė, ir gyrė, ir baudė, ir skatino, mokėjo nukreipti, kada reikėjo – pristabdyti, botagu užkirsti“ (p. 246). Griežtas teatro mene, pasak legendų, gyvenime režisierius buvo kaip vaikas – įžeidus, baugštus. Be to, labai bijojo mirti, todėl buvo tiesiog priklausomas nuo gydytojų. Tai sukėlė ne vieną komišką situaciją:
„Matas Melėnas, (...) garsus germanistas, (...) eina iš kažkokio baliaus namo, rankoje nešasi lenktą rūkytą dešrą. (...) Vakaras. Per Lenino aikštę iš teatro po repeticijos eina Miltinis. / Staiga Melėnas šoka priešais Miltinį, atstatęs į jį dešrą kaip pistoletą. / – Gyvybė arba mirtis! / Miltinis persigandęs pakelia rankas į viršų. / – Imk viską, imk viską, palik gyvybę! / Matas nutraukia žaidimą, pradeda juoktis, sako: / – Apsiramink, Juozai, čiagi aš, Matas, – bet Miltinis kaip užsuktas vis kartoja: / – Imk viską, imk viską, palik gyvybę!“ (p. 10-11)
Verta paminėti dar vieną J.Miltinio charakterį, temperamentą atskleidžiantį pasakojimą. Kartą režisierius nuėjo pas gydytoją, V.Anužio sakymu, „zajadlą daktarę“ (p. 11), kuri įkyriai prašė padaryti ką nors originalaus. J.Miltinis „neištvėręs nurovė jai rankovę, užkėlė ant stalo, numovė kelnes ir įkando į užpakalį“ (p. 11). Kas bepatikrins, kiek istorija tikra, kiek pramanyta,
N.Narmontaitės pašnekovai matomi išraiškingose nuotraukose, jų charakterius ir prisiminimų esenciją puikiai perteikia iškalbingos Rimo Valeikio iliustracijos. Labiausiai pavykusiomis įvardintinos V.Anužis Napoleono vaidmenyje, korta su Oskaro Koršunovo kaip vynų karaliaus atvaizdu ir Aistė Lasytė didelėmis, pagalbos prašančiomis akimis su mikrofonu milžiniškame kuode.
Punktyriškais nuotykių iš gyvenimo teatre ir už jo ribų prisiminimais dalytis pradedama atskleidžiant savo matymą, pasirinkimą, kaip gyventi, idant būtų šviesiau ir linksmiau. Atsakymuose vyrauja humoras, neretai net juodasis. Vienas geriausių įrodymų ir pavyzdžių, jog receptas tikrai veikia – aktorės Gražinos Balandytės gyvenimo fragmentas – nepriekaištingai surežisuota tragikomedija.
„Mano gimimo diena. Iškepiau tortą. O vakare pasijutau labai blogai. (...) insultas. (...) Pakeliui į ligoninę mano galvoj vienintelė mintis: „Cit tvailiok! Teatras išgriautas, remontas, kur dabar mane šarvos? O dar iš Kauno dumte išdūmėm į Palangą, spintų nespėjau susitvarkyti. Ką apie mane pagalvos?“ (...) Ateina Vaiva (aktorė Vaiva Mainelytė. – E.B.), atneša visokių gėrybių. (...) Aš nieko negaliu nuryti, net lašelio vandens. Vaiva nutaiso grimasą, perkreipia lūpas taip, kaip atrodo manosios, ir klausia: – Padažyti tau lūpas? – Padažyk, – sakau jai, ir abi tiek juokiamės, tiek juokiamės.“ (p. 19-20)
Būtent – tragikomedija. Turbūt tai tinkamiausias žanrinis knygos, kaip ir paties gyvenimo, įvardijimas. Juokas ir ašaros net ne šalia, net ne keičia vienas kitą, o tiesiog yra nedalomas vienetas. Ko gero, todėl, jog šmaikštumas, ironija, saviironija gelbsti, kai, rodos, situacija beviltiška, tikras akligatvis. Ką gi daryti, kai juokas – vienintelė adekvati reakcija į, regis, niekuo neypatingą situaciją, tačiau tikrai vertą teatro scenos ar vaizdo juostos.
Gyvenimas – teatras. Telieka kartoti, skaitant A.Bialobžeskio prisimintą senelės Kazės laidotuvių fragmentą:
„Atėjo į laidotuves vienas iš techninių darbuotojų. Ašaros teka upeliais, rauda balsu, eidamas apie karstą visiems užuojautas reiškia, visus verkdamas glėbesčiuoja. Prieina prie manęs ir pasilenkęs kužda į ausį: / – Patrauk, bl..., mašiną! / Aš maniau nugriūsiu. Štai kur teatro žmogus! Ilgiausią graudžią sceną suvaidino vien tam, kad man pasakytų (...). (...) Sėdžiu laidotuvėse visiems po akimis, ir toks juokas suėmė...“ (p. 43)
Jei juokas yra objektyvaus požiūrio, blaivios mąstysenos požymis, galima teigti: teatro žmonės – tikri išminčiai, linkę ne grėsmes matyti, ne blogąją situacijos pusę įžiūrėti, o visa priimti teatrinės perspektyvos žiūra. Kalbėdamiesi su kolege, bičiule pašnekovai nebijo atvirauti, apsinuoginti. Knygoje gausu sentimentų, žinoma, daugiausia teatrui, iš teatro gyvenimo, kuriuose žmogaus prigimtis ryškėja kaip vienas įtakingiausių režisierių. Saviironiškas V.Anužio prisipažinimas:
„Buvau gana pasipūtęs. Puikybės manyje nemažai. Žinau, nuteikiu žmones prieš save, bet nieko negaliu sau padaryti. (...) jaunystėje aš nė nesistengiau jos atsikratyti. Štai koks buvau tipas, ir už tai sumokėjau. (...) Napoleonas – pirmas reikšmingas mano vaidmuo. Galvojau, visi apalps mane regėdami, numirs. Bet niekas nei alpo, nei numirė. Tai buvo mano gyvenimo tragedija. Ir aš nusprendžiau išeiti iš teatro.“ (p. 15-16).
Laimė, V.Anužis nepaliko teatro. Lemtingas teatro kritikės Elenos Makarovos skambutis vidurnaktį, jos ištarti komplimentai ir kitą dieną padovanota knyga su autografu įtikino aktorių likti teatre. Fragmentas – dar viena gyvenimo teatrališkumo iliustracija.
Likimas – geras dramaturgas, jo rankose, rodos, nereikšmingas niuansas virsta lemtinga peripetija, pakeičiančia būties spektaklio vyksmą, kaip O.Koršunovo pasakojime:
„(...) sunkiai sekėsi atskiras trumpas noveles susieti, paversti viena istorija. (...) jau paryčiais išėjome iš kino studijos visai pavargę. Staiga matome (...) skuodžia didžiulė žiurkė. Nuovargis akimirksniu dingo, ir visi – paskui tą pacą. (...) Staiga žiurkė kaip šoks! Ir labai aukštai, kone žmogui iki akių. Negana to, pacas kad puls ant mūsų, ir dar su tokia pasiutusia agresija, kad visi klykdami išsilakstė į visas puses. (...) Šitas įvykis, galima sakyti, ir pagimdė spektaklį. (...) žiurkė pakeitė ir mano likimą, sukrėtė teatrą ir atnešė man sėkmę. Pelytė, žiurkė (...) tapo teatro talismanu.“ (p. 178-179)
Vienoje knygoje darniai suguldyti skirtingų žmonių pasakojimus – tikrai nelengva. Tarsi užbėgdama už akių, apsidrausdama nuo kalbininkų priekaištų, pagrūmojimų, pirmuosiuose puslapiuose N.Narmontaitė pažymėjo: „Knygoje daug nutikimų iš sovietinio laikotarpio, tad kalba kartais apkaišyta ne visai literatūriniais žodeliais. Man buvo svarbu išsaugoti pašnekovų šneką kuo gyvesnę, kuo autentiškesnę, atspindinčią jų charakterį ir kalbos manierą.“ (p. 7). Taip, kalbos grožybių nė nereikia ieškoti, jų – kone kiekviename puslapyje. Įdomu, jog vyresnės kartos teatralai dažniau išeina už bendrinės kalbos ribų. Pasakojimuose gausu ekspresyvių žodelių, asmeninių priežodžių, pvz., minėtas G.Balandytės „cit tvailiok“, ar, kaip pastebėjo N.Narmontaitė, sovietmečio paveldo – žargonizmų. Norint įtikinti užtenka pacituoti vieną aktorės Olitos Dautartaitės sakinį: „Taip taip, tada linksma, džiugu, kad esi ant svieto, kad teatre, kad jauns ir čierką gali draugiškai išlenkti, pablevyzgot apie kolegas scenoj ir gyvenime.“ (p. 69). Žargonizmai ir išduoda, kad knygoje kalba ne N.Narmontaitė, o jos pašnekovai. Todėl kiekvienas sakinys, žodis atspindi asmenybę, jos kalbėseną, galbūt ir manierizmą, pozą, – juk vis dėlto teatralai...
N.Narmontaitės knyga pranoko lūkesčius. Tai 26 asmenybių portretų eskizai. Jų papasakotos istorijos, nors atrodo tik gyvenimo fragmentai, juose išryškėja, atsiskleidžia charakteriai, esminės ypatybės. Knygos literatūriškumą grindžia kalbinė variacija, stilistinė įvairovė: kitas žmogus – kita kalbėsena. Šis leidinys tarsi kasos langelis, autorės apibūdintas taip: „(...) tai ne vien vieta, kur gali įsigyti bilietą. Prie to langelio žmonės ateina pasiguosti, pasidžiaugti, pasidalyti savo rūpesčiais, pastebėjimais ir pageidavimais. Tai langelis, prie kurio žmonės susipažįsta.“ (p. 326) Kiekvienas, norintis pamatyti teatrą ne iš žiūrovų salės, o iš užkulisių ar netgi pabūti su aktoriais scenoje, turėtų atsiversti šią knygą ir susitikti. O susitikus gera nuotaika, N.Narmontaitės pavadinta „džiugena“ (p. 6), – garantuota, nes ji – (literatūrinio) pasimatymo priežastis ir tikslas.
