Visai nesirengiau rašyti šito rašinio. Pusę dienos praleidau Kaišiadorių rajone ieškodama moters, kuri buvo apskųsta dėl to, kad meiliu elgesiu vilioja svetimus neįgalius vyrus savo darbo vietoje, o paskui ima brautis į jų pinigines. Patikėkite, ne pačios įdomiausios paieškos.
Tik vakarop atsiminiau, kad kartu su poetais Juliumi Keleru ir Nerijumi Cibulsku esu pakviesta į renginį Kaišiadorių kultūros centre. Maniau, kad tai įprastas susitikimas su skaitytojais.
Atmintis atgamino: kai per telefoną išgirdau neįtikėtinai taisyklingą savivaldybės darbuotojos Danutės Grigonienės tartį, pamaniau: gal čia man iš Kalbos instituto skambina? Kiekvienas žodis lėtai lė-ė-ėtai ir – labai taisyklingai. Net silpna tapo: it velnias kryžiaus bijodavau a.a. A.Laigonaitės, Vilniaus universiteto filologams dėsčiusios akcentologiją.
Neturėjau laiko gilintis, nei kur mus kviečia, nei kodėl. Juo labiau - tokius skirtingus. Julius Keleras yra žinomas poetas, J.Aisčio literatūrinės premijos laureatas, netrukus išleisiantis eseistikos knygą „Teta Elzė, Šaltojo karo lyderė“.
Rašytojų sąjungos „Pirmosios knygos“ konkurso laimėtojas Nerijus Cibulskas ką tik išleido rinkinį „Nutrinami“, labai neblogą. Jo atsakymus į „Literatūros ir meno“ klausimus perskaičiau šį šeštadienį. Mano pačios knyga „Mano Didžioji Nuodėmė, žurnalistika“ turėtų pasirodyti per knygų mugę (jeigu per tą laiką už nuodėmes neišmes iš redakcijos).
Tik atsidūrusi Kaišiadorių kultūros centre, kai žurnalistinių paieškų užrašai jau buvo sugrūsti į kuprinę, pamačiau renginio plakatą ir supratau, kad esame pakviesti į Kalėdinę kalbos pamoką. Ir kad mums visai nieko nereikės daryti.
Tikrai nereikalavo stovėti prieš žiūrovus. Atvirkščiai: liepė sėstis į „galiorką“ ir laukti klausimų.
Pilna salė kaišiadoriečių kantriai atsakinėjo į vietinės gimnazijos mokinių klausimus apie žymių Kaišiadorių krašto žmonių nuopelnus ir reikalavo atsakymų. Bet - taisyklinga lietuvių kalba!
Kai žodį sukirčiuodavai blogai, turėdavai teisę šiek tiek parausti, bet nebaudė: galėjai pakelti akis į ekraną, kuriame buvo pažymėtas žodžio skiemuo, kurį reikia kirčiuoti.
Iš pradžių nesupratau, kaip organizatoriai sugebėjo į salę sukviesti šitiek žmonių: kunigų, jaunų ir vyresnių vaikelių, tolimų kaimų pradinių mokyklų mokytojų, vietinės spaudos žurnalistų ir autorių, močiučių iš gatvės, šiaip gerų pažįstamų ir visai atsitiktinių.
Paaiškėjo, kad Kaišiadorių savivaldybė kiekvieną gruodį prašo vietinių verslininkų skirti pinigų naujausioms knygoms pirkti ir Kalėdų išvakarėse per atvirą renginį nemokamai apdovanoja bendruomenės narius. Ne vieną ir ne du, o dešimtis – visus, kurie atėjo į salę.
Labai atsiprašau, kad neįsidėmėjau rėmėjų pavardžių – net neįsivaizdavau, kuo baigsis šis vakaras.
Iniciatyva apdovanoti Kaišiadorių krašto gyventojus knygomis gyvuoja jau aštuoneri metai.
Po renginio pamaniau, kad traukinio „Vilnius – Kaunas“ pranešimą keleiviams „Kaišiadorys. Kita stotelė – Pravieniškės“ reikia keisti kokiu kitu: kai žmonės pratinami neužmiršti skaityti, jie važiuoja kitu maršrutu.
