M.Houellebecqo „Pasidavimas“ pasirodė tą pačią dieną, kai buvo įvykdytas kruvinas išpuolis satyrinio žurnalo „Charlie Hebdo“ redakcijoje, nusinešęs keliolikos žmonių gyvybę.
„Ar žudynės „Charlie Hebdo“ redakcijoje susijusios su romanu apie musulmono prezidento valdomą Prancūziją?“ – lyg ir retoriškai paklausė „Bloomberg“ žurnalistė Helene Fouquet.
Toks klausimas turi pagrindo, nors jis gal ir ne pats tvirčiausias. Mat pačioje 2014-ųjų pabaigoje, kai pasklido pirmosios naujienos apie M.Houellebecqo romaną, jo kopija pasirodė interneto erdvėje.
Tinklaraštininkas Aldus teigė, kad tai pirmas kartas, kai Prancūzijoje piratinė versija pasirodo anksčiau nei pati knyga.
Tad kas galėtų paneigti, kad kruvino išpuolio rengėjai turėjo progos su ja susipažinti?
Tačiau tai, kas rašoma „Pasidavime“, jiems tam tikra prasme galėjo ir patikti.
Įsivaizdavo ateitį
„M.Houellebecqas yra populiariausias mūsų laikų prancūzų rašytojas, – jo knygos išverstos į daugiau nei 40 pasaulio kalbų, – rašė „Deutsche Welle“. – Šeštasis jo romanas „Pasidavimas“ – neįprastas kūrinys, kuriame rašytojas pavaizdavo savo tėvynės ateitį.
Romane „didžiosios nacijos“ prezidentu tampa musulmonas. Skirtumas tas, kad jis yra ne radikalus ekstremistas, o patrauklus, inteligentiškas musulmonas, puoselėjantis didžiulės suvienytos Europos svajonę.
Gali būti, jog tuo M.Houellebecqas siekė, kad romanas būtų įtikinamesnis, o jis pats nebūtų apkaltintas propagandos prieš svarbiausią pasaulio religiją skleidimu.
Vis dėlto „Pasidavimas“ – daugiasluoksnė Prancūzijos visuomenės vizija, turinti daugybę atspalvių. Romanas neperša polemikos galimybės.
Jis siūlo literatūrinę panoramą, kuri skleidžiasi personažams iš įvairių visuomenės sluoksnių atveriant savo pasaulėžiūrą – dažniausiai kalbantis su pagrindiniu herojumi Fransua.
Fransua – literatūros profesorius, tarp intelektualų išgarsėjęs dėl darbų apie prancūzų rašytoją Jorisą Karlą Huysmansą.
Fransua vaizduojamas kaip vienišas žmogus, nesugebantis užmegzti tvirtų žmogiškų santykių, bijantis šlyjančios sveikatos ir turintis minčių apie savižudybę.
Jis susitikinėja su keliais likusiais pažįstamais, nes iš tiesų neturi tikrų draugų, arba pasiėmęs alkoholio užsikasa bibliotekoje.
Kartkartėmis jis išsikviečia prostitutę.
Tai tipiškas M.Houellebecqo personažas, tarsi atkeliavęs iš mūsų jau skaitytų jo romanų.
Lietuvių kalba turime penkis M.Houellebecqo romanus: „Elementariosios dalelės“, „Salos galimybė“, „Lansarotė“, „Platforma“, „Žemėlapis ir teritorija“.
Laimi musulmonų kandidatas
„Pasidavimo“ veiksmas rutuliojasi 2022 metais per Prancūzijos prezidento rinkimus.
Rinkimuose dominuoja Marine Le Pen vadovaujamas kraštutinis dešinysis „Nacionalinis frontas“.
Socialistų ir musulmonų partijos pirmajame rinkimų ture pasirodo apylygiai.
Antrąją kadenciją Prancūziją valdant prezidentui François Hollande’ui šaliai nepavyko išsikapanoti iš ekonominės ir socialinės krizės.
Nenorėdami, kad M.Le Pen taptų prezidente, socialistai nusprendžia paremti nuosaikųjį musulmonų kandidatą Mohamedą Beną Abesą.
Toliau vaizduojamas lėtas ir stebėtinai taikus Prancūzijos valstybės atkūrimas. Kraujas tekėjo anksčiau – prieš rinkimus vykusiuose civilinį karą primenančiuose susidūrimuose.
Po rinkimų įsivyrauja taika, sumažėja nedarbas ir nusikalstamumas.
Žemdirbiai ir smulkusis verslas gauna paramą ir suklesti, o didžiosioms industrijoms tenka tai, ko jos nusipelnė.
Visa tai, aišku, turi savo kainą. To M.Houellebecqas neignoruoja. Naujajame pasaulyje moterims jau neleidžiama turėti darbo – kadangi įteisinama poligamija, jos darbuojasi namie, o gatvėje turi vilkėti nikabą.
Pertvarkoma ir švietimo sistema – įprastas mokymo įstaigas pakeičia musulmoniškos institucijos.
Šiaip ar taip, šalyje tikėjimo laisvė nėra panaikinta.
Paprasta, bet didi idėja
„Tai pasidavimas, niekada anksčiau nepasireiškęs tokia galinga jėga, paprasta, bet didi idėja, kad maksimali žmogiška laimė yra visiškas pasidavimas“, – tokius žodžius M.Houellebecqas įdėjo į universiteto rektoriaus lūpas.
Šiame universitete Fransua anksčiau dėstė ir vėl yra priimamas išskėstomis rankomis, kai paklūsta naujajai tvarkai.
Tačiau jis paklūsta ne dėl kokių nors filosofinių ar religinių įsitikinimų, o tiktai todėl, kad dabar musulmoniška universiteto valdžia jam pasiūlo kur kas didesnę algą. Be to, jis gali turėti kelias žmonas.
Pavydžiai žvelgdamas į savo naująjį viršininką Fransua ištaria: „40-metė žmona skirta maistui ruošti, 15-metė kitiems reikalams... Nėra abejonių, kad jis turėjo dar kelias tarpinio amžiaus žmonas.“
„Romanas baigiamas kone iš mokslinės fantastikos atklydusia nuotaika – atsivertęs Fransua, svajingai žvelgdamas į kūniškų malonumų kupiną ateitį, ištaria: „Nėra ko gailėtis.“
Bet M.Houellebecqo leidėją pastaruoju metu saugo policija, tad rašytojas turėtų neabejotinai gailėtis būdo, kuriuo jo tamsi, protinga ir smagi knyga virto dar vienu skandalu“, – rašė „The Guardian“ žurnalistas Stevenas Poole’as.
Neatsitiktinai po išpuolio prieš „Charlie Hebdo“ M.Houellebecqas liovėsi reklamavęs savo naująjį kūrinį.
* * *
Romaną parašė dėl dviejų priežasčių
„Romaną „Pasidavimas“ parašiau dėl kelių priežasčių, – „The Paris Review“ kalbėjo M.Houellebecqas (nuotr.). – Pirmiausia, manyčiau, tai yra mano darbas, nors man nepatinka šis žodis. Kai grįžau į Prancūziją, pastebėjau kelis didelius pokyčius, nors šie pokyčiai būdingi ne vien Prancūzijai, bet ir visiems Vakarams. Kai gyveni išeivijoje, ne itin domiesi nei savo gimtąja visuomene, nei vieta, kurioje gyveni. Be to, Airija – šiek tiek keistas atvejis. Antroji priežastis, manyčiau, yra ta, kad mano ateizmą šiek tiek išklibino mirtys, su kuriomis susidūriau pastaruoju metu, – šuns, tėvų. Priešingai nei maniau, aš niekada nebuvau ateistas. Aš buvau agnostikas. Paprastai šis žodis vartojamas kaip ateizmo priedanga, bet, manyčiau, ne mano atveju. Turėdamas omenyje tai, ką žinau, nusprendžiau darsyk patyrinėti klausimą, ar yra kūrėjas, kosminė tvarka ar kas nors panašaus, bet supratau, kad iš tiesų atsakymo nėra. Maniau, kad esu ateistas. Dabar tikrai nežinau. Taigi tokios buvo dvi priežastys, kodėl aš parašiau šią knygą. Antroji priežastis iš tiesų buvo svarbesnė.“
