1.
Prisimenu, gruodžio gale galvojau: nejau kitąmet vėl reikės žengti į priekį?
Aš nemėgstu žengiančių į priekį. Pamatęs tokį, visados patraukiu atgal.
Aš nemėgstų ir tų, kurie viską žino. Į žinių radiją nuolat pripilu klijų.
O užvis labiau nemėgstu paprastų žmonių. Kam tokių reik? Tegu visi būna nepaprasti.
Bet nepaprastų aš nemėgstu dar labiau.
Nemėgstu paliekančių pėdsaką gyvenime. Aš norėčiau, kad visus tokius suimtų policija.
Bet nemėgstu ir policininkų. Aš niekad nestabdau policininko mašinos, todėl manau turįs teisę reikalauti, kad ir policininkas su manimi elgtųsi taip pat.
O dar aš nemėgstu besidalijančių savo šiluma. Tu pinigais pasidalink! O šiluma tuomet aš jau pats pasirūpinsiu.
2.
Prisimenu, sėdėjau savo kambary ir galvojau: „Jei pro duris įeis Kalėdų Senelis, aš kaip liuobsiu anam per snukį...” Tas bus labai nustebęs: „Kalėdų Senelių niekas nemuša!” „Ak, niekas?” – paklausiu. Ir liuobsiu dar sykį. „Už ką?” – rėks Senelis.
Kalėdų Seneliai nėra geresni už kitus. Visi seneliai mėgsta perteikti patirtį. O visa jų patirtis – kaip pragyventi iš minimalios algos, pašalpos, pensijos...
Kam tokios patirties reik?
3.
O jeigu įeis kaimyno žmona ir pasiūlys: „Daryk su manim, ką nori!” Aš griežtai ir garsiai paklausiu: „Ką?”
Jei padaryčiau su kaimyne tai, ką norėčiau padaryti su kaimynu ir su visais kitais žmonėmis, mane pasodintų į cypę. O man geriau sėdėti savo kambary.
Kambary, aišku, irgi nusibosta. Todėl aš norėčiau, kad įeitų labai protingas žmogus ir pasakytų man... Ir tada aš...
Bet protingi čia neateina.
4.
O dar galvojau – jei pro duris įeitų avinas, tai šūktelčiau:
– Avinėli, pasipurtyk!
Jis pasipurtytų, ir pabirtų pinigai.
Bet žinau, kad taip nebus.
O kitur – būna. Taip atsiranda turtai ir turtuoliai.
5.
– Avine! – šūkteli žmona.
Aš pasipurtau.
Nieko!
Tai dar vienas įrodymas...
Bet ką čia kalbėt.
6.
Kaimynas tvirtina niekad neįsivesiąs euro.
Atseit anuomet neįsivedęs dujų, elektros, žmonos...
Ir jau devyniasdešimties sulaukęs.
7.
Sako, jau atėjo naujieji...
Norėdami priviliot naujuosius, žmonės leidžia į dangų fejerverkus. Jeigu naujieji būtų gudresni už senuosius, jie neitų pas tokius žmones.
Arba ateitų ir sušuktų:
– Ką jūs, kvailiai, čia pridirbot!?
Ir atgal išeitų.
8.
Prisimenu, užpernai atėjo kaimynas. Jis gyrėsi:
– Visą gyvenimą dirbu, o nieko neturiu.
– Kažin ką reikia dirbti, kad taip gyventum? – klausiau. – Išmokyk ir mane tokių gudrybių.
– Man atrodo, tai priklauso ne nuo darbo, o nuo žmogaus.
Apžvelgiau tą žmogų. Niekuom neypatingas. Tokių daug. Ant tokių laikosi pasaulis.
Tada pagalvojau, kad pasaulis ilgai nebeišsilaikys.
O visi metai praėjo.
Liūdna.
9.
Žmonės stovi eilėj prie būdelės, kažką pakrapšto, ir pro skylę išlenda eurai.
Gera būdelė! Norėčiau tokioj sėdėt.
O būdelė – be durelių!
Nieko kito ir nesitikėjau...
10.
Prieš pat euro įvedimą buvo visokių ženklų... Sykį danguje pasirodė debesys.
O likus trims dienoms iki euro įvedimo man pasirodė, kad aš galiu išgert. O mano žmonai tuo pat metu pasirodė priešingai.
Nuėjom pas kaimyną paprašyti, kad išaiškintų šį mįslingą reiškinį. Kaimynė pasakė, kad vyras nebesirodo namie jau trys paros.
Tapo dar baisiau.
11.
O liepos vidury, dar gerokai prieš eurą, šuliny pasirodė žmogus su barzda. „Gelbėkit!” – šaukė jis.
Užvėriau šulinio dangtį, visas drebėdamas grįžau namo ir niekam nepasakojau, ką matęs.
12.
Man sakė: prieš pat euro įvedimą aš ir pats buvau pasirodęs žmonėms viešose vietose.
Aš nemėgstu viešumos. Jei pasirodžiau – tai ne šiaip sau.
Anot žmonių, aš tikrai bandęs kažką pranešti, bet niekas nesupratęs – ką.
Žmonės dažnai nesupranta ženklų.
Jei būtų supratę – gal viskas šiandien būtų kitaip.
13.
Tuoj pat po euro įvedimo Žvėryne matė žmogų su dviem galvom.
O prieš pat euro įvedimą bankuose grūdosi daugybė žmonių be galvų.
O Plungėj toks senelis su elgetos rūbais ūmai pakilo į dangų. Bet po trijų parų atgal grįžo.
Sako, pensininkų ten išvis nebepriima.
14.
Euromąstymas kiekvienoj šaly turi savo specifiką.
Lietuviškas euromąstymas – tai tokia būsena, kai gavęs grąžą eurais mintimis perskaičiuoji, kiek tai bus litais, viską surašai ant delno, grįžęs namo perskaičiuoji skaitytuvais ir vėl paverti eurais.
Jei išeina tiek pat, vis tiek mąstai, kad litais geriau išeitų.
15.
Trečią dieną po euro įvedimo kilo didelė audra, išvirto seni medžiai, daug namų liko be elektros. Į uostą nebegalėjo įplaukti laivai.
Paskui prisnigo ir atšalo.
Australijoj užsiliepsnojo miškai.
Ir kam to reikėjo?
Ledo ir sniego simfonija
1.
Sniegas yra atgyvena, todėl daugiausia jo slūgso Rusijoje. Šiaurės šalyse gi sniegas laikomas tam, kad prilaikytų tenykščius nuo pernelyg didelio turtėjimo, kuris erzintų jau ne tik rusus, bet ir visą pasaulį. Juk jeigu ne žieminės išlaidos – švedai gyventų net geriau kaip švedai.
Protingas sniegas krinta per Kalėdas, o kvailas – per Velykas. Protingesnis išnyksta pats, o kvailesnį tenka išvežt.
Geras dalykas yra sniego griūtys. Bet Lietuvoj nėra kalnų, nuo kurių sniegas galėtų griūt.
Iš sniego mes lipdom besmegenius, ir tai daug pasako apie sniegą ir apie mus.
2.
– Čiuožk! – siūlome nemaloniam tipui.
Ir kai anas nučiuožia – visiems smagiau.
Čiuožti paviršium... Tai daug pasako apie čiuožiantį.
O leistis slidėmis nuo kalno? Protingas stengtųsi kuo ilgiau išsilaikyti viršūnėj.
Aišku, leidžiantis galima atsitrenkt į uolą ar medį ir nusisukti sprandą. Bet ar daugelis šliuožiančių kelia sau tokį tikslą?
3.
Yra vabzdžių, kurie čiuožia vandens paviršiumi. Bet jie niekad nečiuožia ant ledo. Ir aišku, kodėl.
Jeigu čiuožti ledu arba šliuožti sniegu būtų natūralu, tai mes ir gimtume kitokie: vyrai su slidėm, moterys su pačiūžom, o seneliai su rogutėm.
4.
Kiek andai visiems buvo džiaugsmo, kai paskendo „Titanikas”! Kai kas jau tuomet įžvelgė, kad po daugelio metų apie tai bus galima sukurti labai gražų filmą.
Dabar gi retai pamatysi žmogų net ant ledo lyties. Dabar visi tik savim susirūpinę.
Atsisveikinimas su ginklais
Morkus barėsi:
– Tai jūs, bobos, kaltos! Jums patinka vyrai su uniformom. Taip ir kyla karai...
– Uniformuotą vyrą aš įsiviliosiu į lovą ir nurengsiu, – pažadėjo Morkienė.
– O kur tuomet būsiu aš?
– Priekinėse linijose.
– Man tai nepatinka! – šaukė Morkus.
– O man nepatinka vyrai, kurie puldinėja ant kitų vyrų, – atsakė Morkienė. – Kol nepakeisit orientacijos, galit negrįžt iš fronto.
Morkus susimąstė. Paskui ir kiti ėmė mąstyt...
Ir tai buvo pradžia.
