Lietuvių rašytojas, prozininkas ir eseistas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas J.Mikelinskas mirė eidamas 93-iuosius metus.
J.Mikelinskas gimė 1922 m. gegužės 6 d. Žadeikėliuose, Pasvalio valsčiuje. Būdamas moksleiviu priklausė ateitininkų organizacijai. 1942 m. išsiųstas į priverstinius darbus Vokietijoje. 1944–1947 m. mokytojavo Saločių progimnazijoje. 1952 m. Vilniaus universitete baigė prancūzų kalbą ir literatūrą. 1952–1954 m. dirbo mokytoju Onuškio vidurinėje mokykloje Daugų rajone. 1953–1962 m. Švietimo ministerijos inspektorius, 1963–1968 m. Lietuvos rašytojų sąjungos prozos konsultantas. Nuo 1960 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
J.Mikelinskas, nuėjęs ilgą, sudėtingą ir vingiuotą gyvenimo kelią, visada buvo, kritiko Vytauto Kubiliaus žodžiais tariant, Tiesos rašytojas, išsaugojęs narsią ir šviesią dvasią ir gyvenime, ir kūryboje. Jis buvo apsisprendęs kūrėjas, niekinęs estetinį ir moralinį neutralumą, pasiryžęs būti sujaukto istorinio laiko sąžine, savo tautos istorinio likimo dalyviu, sakyti karčią tiesą, o ne kurti raminantį apgaulingai „saldų meną“.
Jo kūrybinis palikimas gausus ir įvairus. Ankstyvojoje kūryboje vyravo jaunimo, mokyklos temos (romanai „Vandens nešėja“, „O laikrodis eina“), o medituojantis jo romanų herojus padėjo formuotis lietuvių vidinio monologo romanui. Apsakymuose ir apysakose (rinkinys „Senis po laikrodžiu“ ir kt.) aprašoma individo vidinės problemos, būdingas psichologizmas, lakoniška forma, meninės detalės funkcionalumas. Išspausdinus apysaką „Trys dienos, trys naktys“ (rinkinys „Lakštingala pilkas paukštis“) už tariamą tikrovės juodinimą vaizduojant chruščiovinį „atšilimo“ laikotarpį (romane „Nepagirtas tarp moterų“, kuriame „atšilimas“ vertinamas ironiškai) kelerius metus nebuvo spausdinamas.
J.Mikelinsko romanuose ir apysakose kuriamos alternatyvios situacijos, kuriose personažas turi save išbandyti ir lemtingai pasirinkti. Pabrėžiama konkretaus žmogaus vertė, vaizduojama jo psichika ir pasąmonė, slaptos nuojautos, baimės, vaizdiniai, įkyrios būsenos, plėtojamos egzistencializmo idėjos, kaltės ir atsakomybės problematika, naudojamas psichoanalitinis sapno motyvas.
Kūrinių herojus – inteligentas, dažniausiai mokytojas, išgyvenantis dvasinę koliziją, todėl jam iškyla dorovinio apsisprendimo, laisvės ir būtinybės, garbės, orumo ir sąžinės problemos. Romanas „Už horizonto – laisvė“ pagrįstas atsiminimais iš priverstinių darbų stovyklos per Antrąjį pasaulinį karą. Dėl tikroviškai vaizduojamo pokario neleista skelbti romano „Juodųjų eglių šalis“ (parašytas 1962–1967 m., išleistas tik 1988 m.), jame vaizduojamas partizanų karas, kuriama sugestyvi įtampos ir grėsmės atmosfera.
Romanu „Kur lygūs laukai“ atgaivinamas epopėjos žanras. Jau Nepriklausomoje Lietuvoje išleido tarybinės cenzūros neleistų spausdinti apsakymų ir apysakų rinkinį „Paskutinė korta“, apsakymų rinkinį „Žmogaus esmė“, rezistencinį romaną „Nors nešvietė laimėjimo viltis“ (1994 m.), miniatiūrų rinkinį „Pasaulis pats sau“, apysakų rinkinį „Mūsų emocijų vagis“, epistolinį politinį romaną „Čia ir dabar“. Parašė apsakymų vaikams. Išleido kritikos ir publicistikos straipsnių knygų, apmąstymų apie kūrybą ir kūrėjus, knygą apie holokaustą „Kada Kodėl taps Todėl?“.
Rašytojo kūryba versta į čekų, estų, latvių, rusų, ukrainiečių kalbas, jo kūriniai įvertinti įvairiomis premijomis: 1983 m. už romaną „Kur lygūs laukai“ jam skirta LSSR valstybinė premija, 1986 m. už prozos rinkinį „Nepalaidotos dienos“ – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premija, 1989 m. – Juozo Paukštelio premija už romaną „Juodųjų eglių šalis“, 2004 m. jam skirta literatūrinė „Varpų“ premija, 2007 m. – Juozo Tumo Vaižganto premija už knygą „Kodėl yra taip, kaip yra“. 2002 m. rašytojo kūryba įvertinta Nacionaline kultūros ir meno premija, 1995 metais J.Mikelinskas buvo apdovanotas LDK Gedimino ordino Karininko kryžiumi.
