S.Kubelka – viena artėjančios Vilniaus knygų mugės viešnių. Turbūt nedaug kas atsimena, kad populiarioji S.Kubelka Vilniaus knygų mugėje lankėsi ir prieš 12 metų – 2003-aisiais. Tada su rašytoja susitikome W.Shakespeare'o viešbutyje, kuriame ji kelias dienas gyveno. S.Kubelkai tuomet buvo 61-eri. „Kai pozityviai žiūri į gyvenimo teikiamas galimybes, net amžius negali tapti kliūtimi siekti laimės“, – tuomet sakė S.Kubelka. Ar 73 metų rašytoja ir dabar laiminga, galėsite paklausti po kelių savaičių. Prieš tai siūlau žvilgtelėti į prieš 12 metų įvykusio susitikimo detales.
Neslepia savo amžiaus
Paprastai moterys, ypač vyresnio amžiaus, linkusios nutylėti savo amžių. Tik ne garsi austrų rašytoja Susanna Kubelka, neseniai viešėjusi Lietuvoje.
Šios autorės romanus apie gyvenimo džiaugsmu trykštančias keturiasdešimtmetes ypač pamėgo lietuvės moterys.
„Man – šešiasdešimt vieneri. Mano gyvenimas toks pat nuostabus kaip ir prieš tris dešimtmečius. Nesu pasidariusi nė vienos plastinės operacijos. Niekada nevartojau hormoninių preparatų“, – greitakalbe išbėrė rašytoja.
„Iš kur tiek energijos ir gyvenimo džiaugsmo?“ – pasidomėjau.
„Kasdien valandą skiriu jogos pratimams. Jau dvidešimt metų nevalgau mėsos. Naudoju savos gamybos kosmetiką, – pačios sukurtu amžinos jaunystės receptu pasidalijo S.Kubelka ir po akimirkos juokaudama pridūrė: – Tai, pasirodo, duoda daug naudos tiek grožiui, tiek piniginei“.
Vilnius primena Paryžių
Vilniuje S.Kubelka buvo įsikūrusi „Šekspyro“ viešbutyje. Tai, pasak rašytojos, simboliška. Williamas Shakespeare'as – vienas mėgstamiausių jos rašytojų.
Šiaip ar taip, pagrindinė jos romano „Ofelija mokosi plaukti“ herojė yra absoliuti W.Shakespeare'o herojės Ofelijos, nusiskandinusios, kai Hamletas atsisakė ją vesti, priešingybė.
„Juokingiausia, kad viešbučio kambaryje virš mano lovos kabojo paveikslas, kuriame pavaizduota skęstanti Ofelija. Net nusišypsojau prisiminusi savąjį romaną“, – sakė rašytoja.
Didžiulį įspūdį S.Kubelkai paliko ne tik viešbutis, bet ir Vilnius. Pasak jos, apsilankymas Vilniuje – viena didžiausių jos gyvenimo staigmenų.
Ji niekada neįsivaizdavo, kad čia gali gyventi tokie spalvingi – draugiški, elegantiški ir išsilavinę – žmonės.
„Vilnius truputį primena Paryžių“, – rašytoja nepagailėjo komplimento Lietuvos sostinei.
Romanai patinka moterims
Visame pasaulyje neblogai žinoma S.Kubelka Lietuvoje išpopuliarėjo trimis romanais, patekusiais į knygynų sudarinėjamų perkamiausių knygų dešimtukus.
Prieš kelerius metus leidykla „Alma littera“ išleido erotinį šios rašytojos romaną „Šiandien madam pareis vėliau“.
Jis netrukus užkariavo daugelio skaitytojų, ypač moteriškos lyties, širdis.
Šiek tiek vėliau pasirodę S.Kubelkos romanai „Ofelija mokosi plaukti“ ir „Persprogęs korsetas“ irgi nestokojo skaitytojų dėmesio.
Greitai Lietuvos knygynus turėtų pasiekti ir S.Kubelkos eseistikos, publicistikos knyga „Pagaliau per keturiasdešimt“, kurioje skaitytojai ras ir daug pačios rašytojos gyvenimo detalių.
Visų S.Kubelkos romanų pagrindinės herojės – stiprios, emancipuotos, nepriklausomos moterys, gyvenančios didžiuosiuose pasaulio miestuose ir sugebančios manipuliuoti vyrais.
„Mano knygų personažės nori džiaugtis gyvenimu ir siekia kitus žmones padaryti laimingus, – svarstė rašytoja. – Jos nesistengia nuvilioti kitų moterų vyrų. Jos tarsi liudija, kad laimę galima pasiekti ne tuo, o, tarkim, pozityviu požiūriu į gyvenimą“.
Subtiliai moko skaitytojus
Galbūt čia ir slypi S.Kubelkos kūrybos populiarumas? Rašytoja pripažįsta, kad jos romanų pozityvumas – vienas pagrindinių populiarumo veiksnių. Ji savo kūryba siekia suteikti žmonėms stiprybės ir parodyti galimybę keisti savo gyvenimą.
„Savo romanais aš tarsi sakau žmonėms: „Ei, viskas šiame gyvenime įmanoma. Jeigu mano personažė gali pakeisti savo gyvenimą, vadinasi, ir tu gali. Pasaulis atviras. Nesėdėk namuose ir nesikankink. Juk kiekvienas žmogus turi kokių nors gabumų. Taigi pirmyn“, – teigė rašytoja.
Pasak jos, ir vyrams labiau patinka stiprios moterys, sugebančios užsidirbti pinigų.
Nors įprasta, kad šeimoje būtent vyras turi ir uždirbti pragyvenimui, ir būti Kalėdų Senelis, geriau, kai abu sutuoktiniai dalijasi pareigomis.
„Žmona juk irgi atsakinga už savo laimę“, – pridūrė S.Kubelka.
Rašytojos įsitikinimu, kai tai supranti ir pozityviai žiūri į gyvenimo teikiamas galimybes, net amžius negali tapti kliūtimi siekti laimės. S.Kubelkos manymu, gražiausias tiek moterų, tiek vyrų gyvenimo etapas – kai žmogus persirita per keturiasdešimtmetį.
„Kai sulauki keturiasdešimties gyventi tampa kur kas įdomiau, – įsitikinusi pašnekovė. – Tuomet imi geriau suprasti pasaulį, neleidi kitiems naudotis tavimi, gali nevaržomai džiaugtis gyvenimo teikiamais malonumais“.
Idėjų ieško savo gyvenime
Visi S.Kubelkos romanai yra daugiau ar mažiau autobiografiniai. Rašytoja prisipažino, kad daugiausia savo savybių suteikė romano „Ofelija mokosi plaukti“ herojei.
„Visa, kas parašyta šiame romane, yra tiesa. Tai patyriau arba aš pati, arba manimi pasitikintys žmonės, kurie man papasakojo vieną arba kitą istoriją. Tai – išties realistinė knyga“, – atviravo rašytoja.
„Turėjote šitiek meilužių?“ – pasidomėjau.
„Keletą turėjau“, – šyptelėjo S.Kubelka, teigianti, kad vyro ir moters sugyvenimo sėkmė labai priklauso nuo santykių miegamajame.
Tačiau ji nemano, kad absoliučią laimę gali suteikti santuoka.
S.Kubelka yra įsitikinusi, kad iš santuokos geriau nieko nesitikėti, o savo gyvenimą grįsti profesija bei asmeniniais sugebėjimais, nes vyras gali bet kada palikti, susirgti ar numirti.
Be to, pasak rašytojos, moterys neturėtų per daug krimstis dėl ilgainiui kintančios išvaizdos.
„Kvaila manyti, jog dėl to, kad esi stora ar pasenai, vyras nustos tave mylėti. Arba tikėtis, kad, numetus svorio, santuokinis gyvenimas iš esmės pasikeis. Vyras ilgainiui ima mylėti ne moters išvaizdą, o jos asmenybę“, – įsitikinusi rašytoja.
Santuoką nutraukė pati
Pati S.Kubelka buvo ištekėjusi už turtingo vyriškio, kaip ir romano „Ofelija mokosi plaukti“ herojė. Tada ji ketverius metus gyveno Londone. Nors jos vyras buvo labai geras ir mielas žmogus, ji buvo priversta palikti jį dėl dviejų priežasčių.
„Aš negalėjau prisitaikyti prie Anglijos orų ir šeimyninio gyvenimo būdo“, – sakė rašytoja. Pasak jos, Anglijoje nuolat lijo, tvyrojo rūkas, buvo tiesiog neįmanoma pamatyti giedrą dangų ar saulę.
Su vyru juos siejo labai formalūs santykiai. Rašytoja tada norėdavo sėdėti kavinėse, lankytis operose ar koncertuose, bet buvo priversta vaikščioti į oficialius priėmimus, puotas.
Be to, jos vyras, kurio tėvas tar- navo laivyne, ištisas dienas praleisdavo plaukiodamas laivais.
„Nors mes turėjome pakankamai pinigų, gražų butą, mašiną, pajutau, kad po truputį mirštu.
Supratau, kad turiu vykti į Vieną arba Paryžių ir gyventi savo gyvenimą“, – prisipažino S.Kubelka.
Verčiasi tik iš rašymo
Rašytoja taip ir padarė. Išvyko į Vieną, baigė anglistikos studijas ir įsidarbino laikraštyje „Die Presse“, kuriame spausdino pokalbius su įvairiomis garsenybėmis, karaliais, kino žvaigždėmis.
Sulaukusi 36 metų, S.Kubelka parašė knygą „Pagaliau per keturiasdešimt“ ir per metus uždirbo tiek, kiek ankstesniame darbe būtų uždirbusi per dešimt metų.
Tuomet ji išvyko į Paryžių ir ėmė rašyti romanus, kurie sulaukė dar didesnės sėkmės. Dabar S.Kubelka, kurios bendras knygų tiražas viršija 3 milijonus egzempliorių, gyvena tik iš rašymo.
Devynis mėnesius per metus ji paprastai praleidžia Paryžiuje, o tris – Vienoje. Rašytoja džiaugiasi, kad gali gyventi dviejose skirtingose kultūrose.
„Man Paryžius – gražiausias miestas, – prisipažino rašytoja. – Bet jeigu jame gyveni per ilgai, imi nepastebėti to grožio.
Kelis mėnesius praleidus Vienoje, Paryžius tarsi atsinaujina. Sugrįžusi gali kaip mažas vaikas aikčioti nuo Senos, Paryžiaus katedros ar Triumfo arkos vaizdų“.
Nevengia erotinių scenų
Paryžius nuo seno vadinamas meilės miestu. Todėl natūralu, kad čia gyvenanti rašytoja savo kūryboje nevengia ne tik įspūdingų meilės romanų, bet ir pakankamai atvirų erotinių arba sekso scenų.
„Žodį „giliai“ supranta visi vyrai. O žodžiams „giliai giliai“ jie apskritai neatsispiria, ne vieną sykį tuo įsitikinau, ir įsidėmėtinas Redžinaldo organas staiga išpampsta iki tokio didumo, kad nė nebūčiau įsivaizdavusi.
Tačiau kokia nauda iš didžiausio galo, jeigu vyras niekam netinka. Man labiau patiktų, jeigu būtų mažesnis ir subtiliau atrodytų“, – tokių atvirų scenų knibždėte knibžda romane „Ofelija mokosi plaukti“.
„Ar jums nebuvo sudėtinga rašyti šias scenas?“ – paklausiau S.Kubelkos.
„Buvo pasiutusiai sunku, – prisipažino rašytoja. – Tarkim, „Ofeliją“ rašiau net ketverius metus. Ieškodama tinkamų posakių, romaną nuolat perrašinėjau.
Nežinau, kaip skamba lietuviškas vertimas, bet vokiškame romano variante aš nevartojau nešvankių žodžių. Visas sekso scenas stengiausi apibūdinti elegantiškai, be žargono, be keturių raidžių žodžių. Aš stengiausi viską pasakyti, tačiau pasakyti elegantiškai“.
Išsivadavo iš kompleksų
S.Kubelka įsitikinusi, kad aprašant sekso scenas labai svarbu neperžengti ribos ir visko nesuvulgarinti.
„Juk bet koks grožis nužudomas, kai apie jį imi kalbėti vulgariai“, – įsitikinusi kūrėja.
Pati S.Kubelka, būdama dvylikos trylikos metų, manė, kad niekada nemiegos su vyrais, nes jai alergiją kėlė būtent vulgarios kalbos. Iki pat 27 metų jai su vyrais bendrauti nebuvo lengva.
Bet kai pagal „Au-pair“ programą ji išvyko dirbti į Paryžių, iš erotinių kompleksų ją išvadavo vienas prancūzas.
Nuo tada S.Kubelka tiesiog žavisi tuo, kaip laisvai Prancūzijoje suprantama erotika ir seksas.
„Paryžiuje apie seksą galima kalbėtis net aukštuomenės pokylyje valgant kokį nors patiekalą.
Ten apie 60 proc. gyvenimo sudaro meilė. Ten visi flirtuoja – net pardavėjai su pirkėjais. Beveik visos aštuoniasdešimtmetės turi meilužius“, – sakė rašytoja.
