- Knygos „Laukinė kadagio širdis“ veikėja Janeta tėra maža mergaitė, tačiau jau nuo pat gimimo ji velkasi iš paskos ne savo pačios kaltę. Ji yra coga, panaši į raganą, prakeikta moteris, nes gimė septintoji iš septynių dukterų. Kas įkvėpė parašyti tokią istoriją? – Surinkau visas istorijas, kurias man pasakodavo mano seneliai ir kurias šiandien taip nostalgiškai prisimenu. Užaugau su pasakojimais apie cogas (mitologinis sardų kultūros personažas – ragana vampyras), apie nuragių fėjas ir t. t. Šiandien tokias istorijas laikytume fantastinėmis arba priskirtume tautosakai, tačiau mano seneliams, anksčiau ir mano proseneliams, tai turėjo kitokią prasmę.
Jie iš tiesų jomis tikėjo, nes sakė, kad patys yra jas patyrę. Mano prosenelis iš tikrųjų šaudė medžiokliniu šautuvu į tuos, kurie, jo manymu, buvo gnomai ir naktį įsiverždavo į namus, kad pavogtų puode išvirtus lęšius! Prisimenu visus pasakojimus apie cogas. Ypač giliai mane paveikė viena istorija.
Močiutė pasakojo, kad kai ji buvo mergaitė, jos miestelyje visi tikėjo, kad viena kaimynė esanti coga. Norėdami vieną kartą ir visiems laikams išsiaiškinti tiesą, nusprendė pasikviesti ją į namus, o paskui, leidę jai patogiai įsitaisyti kėdėje, išskleidė žirkles ir sviedė po jos kėde: jeigu ji iš tiesų yra coga, neįstengs pakilti nuo kėdės. Ir iš tiesų, tą akimirką, kai žirklės atsidūrė po kėde, kaimynė liko prikalta prie kėdės lyg per kokį raganavimo seansą. Tada ji puolė maldauti moterų, kad ją paleistų: „Paleiskite mane! Paleiskite mane! Paleiskite mane!“ Kas atsitiko po to, taip niekada ir nesužinojau, tačiau tas dialekto skambesys, močiutės veido išraiška ir jos sunertos rankos įspaudė mano atmintyje pėdsaką, kuris iki šiol nesiliauja manęs stebinęs.
- Jūsų knygoje sutinkame labai skirtingus moteriškus personažus. Moterys, kurios kovoja, kad išgyventų, kaip Janeta. Moterys, apakintos prietarų, kaip Janetos motina, mėginanti nužudyti savo dukrą. Ir moterys, įstengiančios pažvelgti giliau, kaip Liucija, vienintelė tikinti Janetos nekaltumu. Ar moters personažas yra pagrindinis romano veikėjas?
– Taip, tikrai. Stengiausi atskleisti moters stiprybę, tiek gerąja, tiek blogąja prasme. Romane Asunta yra griežta motina, sunkiai parodo savo jausmus, o jos neapykanta dukrai Janetai tokia stipri ir galinga, kad net nuslopina jos meilę kitoms dukroms ir vyrui Severinui. Ji yra praeities simbolis – moters, užspaustos prietarų ir suluošintos neišprusimo. Na o Liucija yra teigiamas moteriškos emancipacijos, modernumo ir išminties simbolis, taip pat vilties, meilės ir užuojautos. Teisingai, šioje knygoje moterys yra pagrindiniai veikėjai. Istoriškai sardų kultūra buvo matriarchalinė, ji siekia neolito laikus.
Matriarchalinėje šeimoje visas gyvenimas sukosi aplink centrinę namų šeimininkės figūrą, kuri savo galios nedemonstravo akivaizdžiai, savo elgesiu, veiksmais, bet galia reiškėsi autoritetu, bylojančiu apie senųjų paslapčių saugotojos egzistavimą. Turėjome nepaprastų veikėjų, kurios iki šiol yra emancipacijos ir nepriklausomybės pavyzdžiai, tokių kaip nedaug kam žinoma Francesca Sanna Sulis, XVII–XVII a. jojikė keliauninkė, verslininkė, gaminusi prabangų šilką ir drabužius, pasiekusius net carų rūmus, ji įdarbino daugiau nei septynis šimtus moterų ir skatino jas tapti nepriklausomas. O tokia moteris kaip mano prosenelė Giulia, likusi našle po to, kai gimė jos penktasis vaikas, privalėjo tapti tvirta kaip karo generolas, kad išmaitintų savo vaikus. Gavau didžiulį jų gyvenimo patirties palikimą. Mano knyga – tai būdas pagerbti šias drąsias moteris.
- Romane visos aistros ir jausmai yra be galo stiprūs. Meilė, neapykanta, viltis išgyvenami labai giliai, jausmams neegzistuoja aukso vidurys. Kaip tai atsispindi jūsų pačios gyvenime?
– Atsispindi gana esmingai, tik gal ne taip emocingai. Iš pirmo žvilgsnio atrodau rami ir susimąsčiusi, esu labai uždaraus būdo, tačiau mano temperamentas labai aistringas, galų gale, jei taip nebūtų, tikriausiai nebūčiau įstengusi taip visapusiškai aprašyti jausmų, kuriuos patiria mano personažai. Tam tikros gyvenimo aplinkybės padėjo man suprasti, kad nepaisant nuolatinių pastangų klausyti proto, mano būdas verčia mane išgyventi tam tikras situacijas iki širdies gelmių, todėl dažnai tenka būti ryžtingai.
Kai kas nors iš tikrųjų paliečia mano širdį, aukso vidurys man nebeegzistuoja, tiesiog nepritariu daliniam jausmų išgyvenimui. Nemėgstu pilkos spalvos atspalvių – arba balta, arba juoda. Man neegzistuoja „pusiau“ meilė: yra tik meilė, nesvarbu ar šuniui, ar žmogui. Lygiai taip pat neegzistuoja „pusiau“ aistra rašymui: ji turi užvaldyti visą tave ir būti amžina.
- „Laukinė kadagio širdis“ – tai istorija apie dvi seseris, Liuciją ir Janetą, ir apie ypatingą jų ryšį. Nepaisant dažnai jas supančio pavydo ir pagiežos, tai, kas jas jungia, yra stipriau už viską, net už kraujo ryšį. Kiek jums svarbūs šeimos santykiai?
– Man yra svarbūs meilės ryšiai, o tai nebūtinai turi būti vien šeimos ryšiai. Pasimokiau, kad gyvenime neužtenka būti to paties kraujo, turėti šiek tiek to paties DNR, kad savaime gimtų meilė, pripažinimas ir pagarba. Dažnai, netgi per daug dažnai, atsitinka priešingai.
Norėčiau, kad būtų tiesa, jog visi tėvai ir visos motinos amžinai besąlygiškai mylės savo vaikus, nes tai jų kūno kūnas, ir kad broliai ir seserys niekada vienas kitam nepavydės, kad niekada netrokš turėti to, ką turi kitas, tačiau, deja, taip nėra. Gebėjimas mylėti nepriklauso nuo nieko, net nuo kraujo ryšio, kartais šis ryšys yra nieko daugiau tik formalumas. Knygoje Zarų šeima yra įrodymas, kad neužtenka pagimdyti dukrą, kad ją mylėtum, ir kad motina, apsėsta neišprusimo ir prietarų, gali norėti sunaikinti dukrą, kuriai kažkada leido išvysti pasaulį.
- Liucija romane yra tarsi švyturys, nušviečiantis naktį. Protas pasipriešina prietarams. Net ir užaugusi uždaro mentaliteto aplinkoje, Liucija nebijo pažvelgti giliau, jai padeda ir meilė, siejanti ją su jaunu daktaru Džiuzepe, kuris, būdamas mokslo žmogus, nestokoja gebėjimo protauti. Ar kas nors konkrečiai įkvėpė sukurti šį personažą?
– Visi knygos personažai gimė visiškai spontaniškai su aiškiai suformuotais charakteriais, drįsčiau teigti, virpančiais gyvenimu, tarsi būtų gyvi žmonės iš kūno ir kraujo, kuriuos visą gyvenimą pažinojau. Man nereikėjo nieko daryti, tik įsiklausyti, ką jie nori man pasakyti, kol savo vaizduotėje kartu su jais išgyvenau romano scenas. O dėl Liucijos... Viskas prasidėjo nuo vardo, nuo Liucijos vardo.
Norėjau, kad pagrindinė istorijos veikėja vadintųsi taip kaip tam tikri nuostabaus grožio moliuskų operkulai, kuriuos būdama maža rinkdavau pakrantėje ir kurie tradiciškai sardų yra vadinami šventosios Liucijos akimi. Buvo tikima, kad šie mažyčiai amuletai apsaugo nuo blogos akies ir išsklaido negatyvumą, aš norėjau, kad Liucija reikštų pozityvią stiprybę ir kad nugalėtų visą blogį, kylantį dėl prietarų ir neišprusimo. Kai ir ji galiausiai mane susirado, jaučiausi tarsi sutikusi savo seną brangią draugę.
- Kita svarbi knygos veikėja yra Sardinija, jos tradicijos, žavesys ir legendos. Kiek paveikė jūsų rašymą meilė savo žemei?
– Supratau, kaip giliai ji mane paveikė, kai baigiau savo knygą. Suvokiau, kad mano parašyta istorija nėra paprasta istorija, ji atskleidžia visą meilę mano žemei. Kiekviena romano detalė man turi aiškią prasmę, tai kažkas, ką aš išgyvenau ar girdėjau pasakojant, arba kažkas, ką sutikau.
Šioje istorijoje bandžiau atskleisti Sardinijos, kurią pažįstu ir myliu, esmę. Nuo vaikystės negalėjau pakęsti batų, nes vaikščiodama basa ir jausdama ryšį su žeme jaučiausi laisva, tarsi būčiau sugėrusi dalelę šios žemės stiprybės ir sielos, kuri po daugelio metų išsiliejo su mano rašymu. Tai susiję su instinktyviu rašymo momentu, ką sunku nusakyti žodžiais. Kalbant paprasčiau, šios knygos rašymas man leido vėl pasijusti vaikystės namuose.
- Ar šis nuostabus regionas vis dar tvirtai prisirišęs prie savo praeities ir istorijos?
– Sardai myli savo žemę ir lygiai taip kaip knygos personažai jie negali atsiplėšti nuo savo salos kaip kerpė nuo akmens. Nepaisant visų išorinių ženklų, kuriuos visi mato, tokių kaip apranga, viešai švenčiamos kaimo, religinės ar tradicinių amatų šventės, nematerialusis Sardinijos palikimas, stipraus kultūrinio identiteto išraiška tebegyvuoja artimoje šeimos aplinkoje, namuose, nedidelėse bendruomenėse. Ši senovės išmintis, dažnai magiška, niekada nesiliovė buvusi dabarties dalimi. Kokios gyvybingos tebėra kai kurios senosios tradicijos, rodo tai, kad net šiais laikais kiekviename miestelyje rasime žmogų, dažniausiai moterį, užsiimančią senoviniu akies medicinos ritualu, leidžiančiu nuimti blogos akies (nužiūrėjimo) prakeiksmą.
Šie papročiai egzistuoja todėl, kad žmonės tiki šiuos ritualus atliekančių žmonių galia ir slaptų formulių, perduodamų iš lūpų į lūpas nuo seniausių laikų, veiksmingumu. Aš ir pati būdama maža po lopšiu net dvejus metus turėjau vieną iš tų daiktų, kuris priversdavo cogas laikytis atokiai, – apverstą trikojį stovą puodui padėti. Vienintelis dalykas, skiriantis mus nuo praeities, yra tas, kad šiais technologijų ir modernumo laikais apie tam tikrus dalykus kalbama santūriau ir ne taip viešai.
- Janeta tėra maža mergaitė, tačiau dėl savo išvaizdos ir dėl žmonių prietaringumo tampa negailestingos ir nepateisinamos neapykantos auka. Atsižvelgiant į šių dienų moterų smurtinių mirčių statistiką, jūsų manymu, ar dar labai ilgą kelią reikės nueiti, kad moters kūnui būtų grąžinta orumas ir pagarba?
– Peržvelgdama paskutiniuosius du tūkstančius mūsų istorijos metų ir moters situaciją, galiu konstatuoti faktą, kad moteris niekada nebuvo laisva. Nesvarbu, ar ji buvo po tėvo, brolio ar sutuoktinio sparnu, visada priklausė vyrui, tarsi naminis gyvūnas, neturintis intelekto. Paskui atėjo dvidešimtas amžius, ir moterys pradėjo kovą dėl emancipacijos ir išsilaisvinimo: išsikovojo balsavimo teisę, surengė 1968 metų revoliuciją, įgijo skyrybų teisę. Šiandien kai kurios moterys tapo valstybių vadovėmis, Nobelio premijos laureatėmis ir net pakilo į kosmosą. Bet ko visa tai verta, jei kiekvieną dieną, kiekvienoje pasaulio bendruomenėje moterys ir toliau yra niekinamos, žalojamos, bjaurojamos, užgniaužiamos?
Atrodo, kad visos teisės, iškovotos per ašaras ir kraują, yra ne kas kita kaip trapi išorė, nes kasdienybės realybė, kurią moterys turi ištverti, kur kas sudėtingesnė. Moteris ir toliau patiria smurtą bei neteisybę, nes ji nėra gerbiama kaip gebanti mąstyti būtybė, kaip laisvas ir nepriklausomas žmogus. Vis dar nesuvokiama, kad mūsų kūnas priklauso tik mums, ir joks išniekinimas neatims iš mūsų savigarbos.
Jau kuris laikas moterys nebenori būti nuolankios aukojamos avelės, tačiau, deja, mūsų visuomenė yra plėšri, todėl aukomis tampa tie, kurie mažiausiai gali apsiginti. Jeigu visos moterys nesuvoks savo stiprybės ir kiekvienoje jų slypinčios galios pratęsti gyvybę, jeigu nesupras, kad laisvė prasideda pirmiausia galvoje ir kad būtina pačioms tvarkyti savo gyvenimą, uždraudžiant priimti sprendimus kitiems, turėsiu liūdnai pripažinti, ir tai man kelia pyktį, kad kelias, kurį turėsime nueiti, bus ne tik ilgas, bet ir visas į kalną.
- Ką patyrėte, kai sužinojote, kad jūsų knyga bus išleista?
– Sunku apibūdinti žodžiais, kas yra laimė, kuri užklumpa tave vos keletą kartų gyvenime: kad ją suvoktum, reikia ją pačiam patirti. Tą dieną, kai mane pasiekė ši nuostabi naujiena, virpėjau iš laimės: pagaliau atėjo mano svajonės akimirka, pagaliau pildosi tai, ko visada norėjau ir beprotiškai troškau.
Kad įsitikinčiau, jog nesapnuoju atmerktomis akimis, garsiai kartojau: man pavyko! man pavyko! Pasiekiau, ko norėjau. Šis kopimas aukštyn pareikalavo didžiulio ryžto ir užsispyrimo, tačiau iš viršaus vaizdas gniaužia kvapą kur kas labiau, nei galėjau įsivaizduoti.
- Ar jau turite idėją naujam romanui?
– Esu nepaprastai laiminga, nes nauja istorija pavergė mano širdį. Jau dievinu visus personažus, jie gyvi ir konkretūs mano galvoje, o pagrindinė veikėja yra iš tiesų nepaprasta. Laukiu nesulaukiu, kada leisiuos į šį naują nuotykį.
* * *
Romanas „Laukinė kadagio širdis“ bus pristatytas skaitytojams Vilniaus knygų mugėje vasario 20 d. (penktadienį), 11 val. Konferencijų salėje 5.3. Renginį moderuos Rasa Klioštoraitytė, su skaitytojais bendraus romano autorė Vanessa Rogerri, vertėja Eglė Kupšytė („Homo liber“).
