„Man patinka piešti ir kurti. Esu vienišė. Patinka prarasti laiko nuovoką, svajoti ir mąstyti. Dėl šių priežasčių negalėčiau dirbti biure tarp bendradarbių, priklausoma nuo viršininko nurodymų. Mintis apie „profesijos įgijimą“ man visada buvo svetima, savo veiklos iki šiol negalėčiau pavadinti „profesija“, – kalbėjo knygų iliustruotoja iš Prancūzijos Frédérique Bertrand. Ji atvyksta į Vilniaus knygų mugę.
F.Bertrand (g. 1969) gyvena Nansyje (Prancūzija). Frédérique patinka gyventi sraigės gyvenimą, įsigilinant į kiekvieną detalę, todėl ji džiaugiasi per metus sukurdama vieną knygą, o duonai užsidirba iliustruodama tarptautinius žurnalus (Wall Street Journal, New York Times ir kt.). Pastaruosius metus dailininkė subūrė puikų knygių kvartetą, kuriame, be jos ir jos vyro dizainerio Frédérico Rey, dalyvauja „édition du Rouergue“ leidėjas Olivier Douzou ir rašytojas Michaëlis Leblondas.
Naudodama koliažo techniką, dailininkė sprendžia daug problemų: kaip mažame lagamine sutalpinti didelį namą? Kaip padaryti, kad paveikslėlis tikrąja šio žodžio prasme išvažiuotų iš puslapio? Ieškant atsakymų į šiuos klausimus, kvartetui pavyko: 2011 metais gimė pirmoji „pyjamarama“ serijos knyga, kurioje buvo panaudotas XIX a. šešėlinio teatro ombro-cinéma išradimas. Dėl „LUNAPARC EN PYJAMARAMA“, „MES ROBOTS EN PYJAMARAMA“ ir kitų šios serijos knygų svaigsta galvos viso pasaulio skaitytojams.
Vilniaus knygų mugėje vasario 19 d. (ketvirtadienį) 16.00–17.00 leidyklos atstovė Pauline Parvan ir iliustruotoja Frédérique Bertrand pasakos apie „Knygų gimimą ir jų pasaulinę šlovę“. (éditions du Rouergue, Prancūzų institutas Lietuvoje, Knygų šalis), 5.3 salė
Kūrybinė studija „Sukurk savo judantį piešinį ir pažink stebuklingą ombro-cinéma techniką“ su Frédérique Bertrand vyks vasario 20 d. (penktadienį) 18.00–20.00 ir vasario 21 d. (šeštadienį) 11.00–13.00
- Kas Jus įkvėpė tapti iliustruotoja? Kas labiausiai patinka šioje veikloje? Ar iliustravimą vadinate darbu, ar tai – Jūsų gyvenimo būdas? Ką veikiate, kai neiliustruojate knygų? – paklausiau F.Bertrand.
– Man patinka piešti ir kurti. Esu vienišė. Patinka prarasti laiko nuovoką, svajoti ir mąstyti. Dėl šių priežasčių negalėčiau dirbti biure tarp bendradarbių, priklausoma nuo viršininko nurodymų. Mintis apie „profesijos įgijimą“ man visada buvo svetima, savo veiklos iki šiol negalėčiau pavadinti „profesija“. Tikra tiesa – iliustravimas man yra labiau gyvenimo būdas, nei darbas. Nesu iš tų dailininkų, kurie „keverzoja“ bet kur ir bet kada. Turiu pajusti, sugerti aplinką, o ne greitai ją „sukrimsti“ ( žodžių žaismas: pranc. „croquer“ gali reikšti ir „sukrimsti“, ir „eskizuoti“).
Jei nepiešiu – svajoju, stengiuosi atitrūkti nuo rutinos, susitinku su draugais, šeima, susipažįstu su naujais žmonėmis. Man pasisekė, nes galiu mėgautis laiku, galiu piešti savo gyvenimą. Panašu į tobulą buvimą, bet tai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti!
- Kokie iliustruotojų vardai, kuriais žavitės?
– Jau labai seniai patinka Tomio Ungererio darbai. Nes jo linijos ir tekstai pasižymi ypatinga galia. Žvitrus žvilgsnis, gyva linija, preciziškas atidumas realybei suteikia jo piešiniams neįtikėtinai daug prasmių ir turinio. Be to, ir su vaikais, ir su suaugusiais jis išlieka toks pats tikslus ir teisingas.
Galiu iškart paminėti kitus ne mažiau svarbius ir žinomus iliustruotojus: Saulį Steinbergą – dėl linijos paprastumo ir piešinių paveikumo – arba Sempé, humoristinį prancūzų dailininką, „Mažojo Nikolia“ („Petit Nicolas“) tėvą, Rolandą Toporą, Gustave’ą Doré.
Dievinu Wolfą Elbruchą ir Kvetą Pacovską. Vienas man artimesnių mano kartos dailininkų – Benoît Jacques’as, mažas leidėjas (nes pats leidžia savo knygas), didelis klounas ir nuostabus dailininkas. Patinka Blexbolex, Jockumas Nordströmas, Johanna Hellgren, Anne Herbaut, Kitty Crowther…
- Šiemet sukanka 20 metų nuo pirmosios jūsų knygos „Mažasis pasaulis“ („Le Petit Monde“) parengimo ir išleidimo leidykloje „Editions du Rouergue“. Kokia buvo bendradarbiavimo pradžia, kas sąlygoja tokį ilgalaikį autorės ir leidyklos sutarimą? Kas ką atrado?
– „Mažasis pasaulis“ – mano pirmoji knyga. Dirbdama prie šio projekto susipažinau su Olivier Douzou iš Rouergue leidyklos. 1994 m. baigiau Menų mokyklą Nancy mieste ir siūliau savo piešinius leidykloms. Rodžiau užrašų knygutes, į kurias piešiau 1993-aisiais, kai gavau diplomą.
Olivier Douzou susižavėjo metų projektu, atsispindinčiu svarbiausius pasaulio įvykius, ir paprašė atlikti tokį patį darbą 1995 metais. Taip atsirado nedidelė serija, kuri, deja, buvo leidžiama tik penkerius metus (kasmet piešė vis kitas dailininkas – reporteris).
- Panašu, kad „Pyjamarama“ pagrindinis veikėjas gimė dar 2009 m. knygoje „Ding dang dong!“, išleistoje kitos puikios leidyklos „Editions Mémo“. Ir tik vėliau, 2011 m., herojus pradėjo keliauti po Niujorką, Paryžių ir t.t. Kaip kilo mintis sujungti iliustracijas su ombro-cinema technologija? Papasakokite, kaip vyksta kūrybinis procesas su Michaëliu Leblondu? Kokius darbus šiame projekte nuveikia jūsų vyras dizaineris Frédéricas Rey? Ar tikėjotės tokios šlovės?
– Leblondas yra „Pyjamarama“ idėjos autorius. Tai – mano draugas grafikas iš to paties Nancy miesto, kaip ir aš. Kartais jis dirba kartu su mano vyru Frédéricu Rey. Michaëlis ir Frédéricas kūrė katalogą apie kinetinį meną, ir Michaëlis sugalvojo panaudoti šešėlinio kino techniką, kurią jau buvo atgaivinęs Rufusas Butleris Sederis savo knygoje „Šuoliais“ („Au Galop“), tik Michaëlis dar patobulino šią techniką grafiškai. Kiek vėliau Michaëliui kilo sumanymas tokia technika leisti knygas, grotelių tinklelį naudojant kaip įrankį skaityti šifruotus paveikslėlius.
Mes pradėjome dirbti su mano piešiniais iš popieriaus pjaustinių („Ding Dang Dong" technika) ir kartu ieškoti, kaip papasakoti istoriją naudojant jo koduotus piešinius. „Pyjamarama“ – komandinis darbas, kuriame dalyvavome visi: Frédéricas (grafikas), Olivier Douzou (leidėjas), Michaëlis ir aš. Visi kartu norėjome, kad dryžuotas tinklelis būtų pagrindinis istorijos veikėjas (berniuko pižama), ir kad istoriją sudarytų nuotykių serija. Istoriją parašė keturios rankos – mano ir Michaëlio, o Frédéricas Rey kūrė grafinį dizainą ir viršelį.
Mes baiminomės, kad projektas nepasirodytų per vėlai, nes tuo metu ombro-cinema – šešėlinio kino technika – labai populiarėjo... Nerimavome, kad gal kažkur pasaulyje kažkas jau dirba prie tokio paties arba panašaus sumanymo. Be to, bijojome, kad knygos spausdinimas pagal mūsų sugalvotą technologiją nepasiteisins, ir knyga taps neįskaitoma. Labai džiaugiamės, kad mums viskas pavyko!
– „Knygų šalies“ kūrybinių dirbtuvių metu, kai demonstruojame „Pyjamarama“, dalyviai pamiršta apie mobiliuosius telefonus, pietus ir nesiskirsto – žiūri ir aikčioja. Pasidalykite įspūdingiausiais vaikų komentarais, keisčiausiais klausimais...
– Taip, rezultatas stebuklingas, jis vis dar užburia ir mus, autorius. Tikras stebuklas matyti, kaip dryžuota skaidri plėvelė priverčia atgyti ant popieriaus atspaustus paveikslėlius! Skaitytojai būna apstulbę ir sužavėti, net užhipnotizuoti! Saugokitės, kad neapsvaigtų galva! Teko girdėti, kad kai kuriuos suaugusius tai išmuša iš vėžių. Iš tiesų, kai žmogus kažko nesupranta, pasijunta lyg nuginkluotas ir ne visada jaučiasi gerai.
Mažieji reaguoja juokingai. Mums labai patinka, kai jie klausia: „O kur keliauja paveikslėliai, kai išvažiuoja iš puslapio?“.
- Dar 2003 metais už CD „Laimingo angelo būstas“ („Domicile d’Ange heureux“, Dada Média) esate gavusi „Bologna children’s e-book Award“. Koks tai buvo projektas? Kokias įdomiausias e-knygas vaikams esate mačiusi? Kas pasikeitė elektroninėje leidyboje per 12 metų?
– Man sunkoka atsakyti į šį klausimą, aš nelabai nusimanau apie elektronines knygas. Šį projektą užsakė Dada Média grupė. Man labai patiko darbas, bet nemanau, kad ši kompaktinė plokštelė yra ilgaamžė... Planšetiniams kompiuteriams skirti projektai yra daug labiau pritaikyti nūdienai.
– Papasakokite apie savo naujausias knygas. Kiek knygų per metus sukuriate? Ar esate sukūrusi knygų, kurios užsigulėtų stalčiuje? Ar pirmiau sukuriate knygą ir ieškote leidėjo, ar atvirkščiai? Kokia jūsų sukurta knyga jums svarbiausia?
– Aš dirbu lėtai, laikausi „sraigiško“ gyvenimo tempo! Puiku, jei išleidžiu vieną knygą per metus! Bėda ta, kad to man neužtenka pragyvenimui... Visada tuo pačiu metu dirbu ir su dienraščių iliustracijomis.
Paskutinė mano knyga – „Lagaminas“ („La valise“), skirta patiems mažiausiems. Tekstas labai paprastas, iliustracijos pagamintos iš popieriaus pjaustinių („Ding Dang Dong" technika), istorija taip pat visai paprastutė. Bet kaip ilgai aš ją kūriau! Kai projektas buvo baigtas, viskas pasirodė taip elementaru...
Tačiau kol dirbi ir ieškai geriausio būdo savo idėjoms išreikšti, viskas atrodo labai sudėtinga! Kurdama šią knygą, turėjau išspręsti mastelio problemą... Kaip lagamine sutalpinti visą namą? Be to, jau seniai dirbu su Olivier Douzou, kuris man parašo istorijas. Paskutinėje mūsų kartu sukurtoje knygoje pasakojama apie berniuką, kurį viena po kitos užgriūva nelaimės, viskas atrodo labai rimtai, su kiekvienu puslapiu dangus vis labiau niaukiasi, kol galiausiai pačiame paskutiniame istorijos puslapyje staiga viskas išsigiedrija, ir ateina ramybė.
- Kuriate iliustracijas dienraščiams. Kuo skiriasi kūryba vaikams ir suaugusiems?
– Man iš tikrųjų nesvarbu, kam iliustruoti, abiem atvejais dirbu su tokiu pačiu malonumu ir skiriu tiek pat energijos. Greičiausiai būtent dėl šios priežasties beveik nedirbu dienraščiams – visada sugaištu daug laiko, kol sugalvoju, kaip išreikšti ir pavaizduoti kokią nors temą! Kai gaunu užsakymą spaudai, mėgstu atidžiai ieškoti tinkamos technikos – piešinys, koliažas, tapyba... Taigi, man labiau patinka kurti savaitraščiams ar mėnesiniams žurnalams!
- Ko palinkėtumėte knygų kūrėjams?
– Kantrybės, nerūpestingumo, energijos, poezijos... O svarbiausia – nesibaigiančio smagumo ir džiaugsmo!
- Išvardinkite savybes, kuriomis turėtų vadovautis knygų vaikams leidėjas.
– Įžvalgumas, įsiklausymas, dėmesys, pasitikėjimas, kantrybė... Tam, kad konstrukcija būtų pastatyta ant gerų pamatų, leidėjas turi pasižymėti kiekvienam geram architektui būdingomis savybėmis – įžvalgumu ir konstruktyvumu.
Tam, kad galėtų palaikyti autorių, leidėjas turi būti patikimas ir labai tvirtas. Be to, turi būti įvaldęs nešališkumo meną, nuovokumą, troškimą pažinti ir atrasti, pasižymėti kuklumu ir būti pasiekęs meistriškumą galvosūkių žaidimuose.
- Koks Jūsų „motto“.
– Nemeluosiu ir nesakysiu, kad turiu ar žinau kokį nors šūkį. Bet kažkaip neapibrėžtai suvokiu savo gyvenimo koncepciją, mane nuoširdžiai jaudina šie Pinos Bausch žodžiai: „Šokite, šokite, kitaip mes pražuvę!“... „Šokis grąžina regėjimą akliesiems, pašalina kliūtis, padeda užgimti regėjimui“ – Pina Bausch...Šie žodžiai nuostabūs, ir jie puikiai dera su tuo, kas mane įkvepia darbui.
- Gal dar kažko svarbaus nepaklausėme? Apie dirbtuves „Knygų šalies“ kūrybinėje studijoje Vilniaus knygų mugėje…
– Dirbtuvėse dalyviams siūlysiu patiems sukurti savo judantį paveikslėlį, kaip tai darau aš. Reikės kurti paslėptus vaizdus, kurie judėtų perbraukiant „pyjamarama" tinkleliu. Viską reiks atlikti taikant popieriaus koliažo techniką.
Klausimus uždavė Sigutė Chlebinskaitė
Iš prancūzų kalbos vertė Justina Aleliūnaitė
2015 m. Knygų šalies žinios (Vasaris)
