Turiu nuoširdžiai prisipažinti, kad ši diena yra laimingiausia mano viso kūrybinio gyvenimo akimirka.
Lietuvos nacionalinė premija vainikuoja mano ilgamečio kūrybinio darbo pastangas – pastangas prikelti iš užmaršties mano tėvynainius, kurie tapo nuožmios ir kartais sąmoningos neapykantos aukomis tik todėl, kad buvo žydai.
Mano kūrybinės pastangos būtų nuėję perniek, jei jos nebūtų paremtos atmintimi – ne selektyvine atmintimi, ne ta, kuri privalo įsiteikti kuriai nors ideologijai, o ta, kuri atitinka istorinę tiesą.
Mano sagos apie litvakus nebūtų buvę, jei ne mano visų romanų bendraautorius, kurio nėra mano knygų viršeliuose. Visomis mano pergalėmis, visais džiaugsmais aš privalau dalytis su juo kaip su broliu – po lygiai. Nekamuosiu Jūsų spelionėmis. Tas bendraautorius visada buvo vienas – Lietuva.
Tik Lietuvoje galėjo būti paskelbtos visos mano apysakos, apsakymai ir romanai. Tik Lietuvoje ruseno žydiško gyvenimo likučiai. Veikė žydų teatras, žydų saviveikla, tik čia, iš Sibiro grižęs aistringas poemas jidiš kalba galėjo kurti Hiršas Ošerovičius, jidiš kalba dainavo neprilygstamoji Nechama Lifšicaitė, savo puikius romanus leido Icchokas Meras. Kad ir kaip paradoksaliai ir skaudžiai tai skambėtų – nesugebėjusi išsaugoti viso litvakų medžio, Lietuva vis dėl to sugebėjo išsaugoti kelias dar tebemėginančias žydėti ir žaliuoti to negailestingai nukirsto kamieno šakas.
Ačiū Lietuvai, visiems tiems žmonėms, kurie, kiekvienas savaip padėjo man prikelti iš nužudytųjų ir numirusių mano knygų herojus. Jų, deja, kitaip į gyvenimą nebesugrąžinsime.
Dėkoju mano žmonai Olgai, redagavusiai visas be išimties mano knygas, dėkoju mano ilgamečiams vertėjams Feliksui Vaitiekūnui ir Aldonai Paulauskienei, dėkoju Lietuvos leidykloms, dėkoju Lietuvos skaitytojams.
Dėkoju Lietuvos Rašytojų Sąjungai ir buvusiam Lietuvos Ambasadoriui Izraelyje ponui Dariui Degučiui.
Dėkoju Nacionalinių Premijų komisijai, apdovanojimą man skyrusiai už istorinės atminties jautrumą.
Jūsų Ekscelencija, gerbiama Lietuvos Prezidente, ponia Dalia Grybauskaite,
Esu Jums nuoširdžiai dėkingas už kvietimą atsiimti apdovanojimą turbūt svarbiausios Lietuvos valstybinės šventės – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos – išvakarėse. Ir man, šios valstybės piliečiui tai didinga diena. Aš niekada nesiekiau pelnyti jokių laurų ar ąžuolų vainikų. Bet kadangi aš jais esu tarsi ir apdovanotas, leiskite man simboliškai padėti juos ant kiekvienam žinomų ir bevardžių mano herojų kapų, tų paprastų darbštuolių žydų, labiausiai gyvenime branginusių darbą ir nuoširdžiai puoselėjusių savo lizdą – Lietuvą.
Tegyvuoja per amžius laisva ir nepriklausoma Lietuva ir jos laisvi žmonės.
Ačiū Lietuvai.
