„Esu labai apsinešęs“, – sausakimšoje didžiojoje salėje pareiškė Sigitas Parulskis, mugėje pristatęs savo eilėraščių rinktinę „Be teisės sugrįžti“ (išleido „Alma littera“). Nustebusius klausytojus rašytojas tuoj pat nuramino: „Antibiotikais“.
„Kas yra poezijos rinktinė? – lyg savęs, lyg susirinkusiųjų paklausė S.Parulskis. – Nauja forma, o turinys nukvakęs.“ „Be teisės sugrįžti“ sudaryta iš anksčiau knygose jau skelbtų eilėraščių, nors yra ir keli nauji.
S.Parulskis vasario 10-ąją šventė 50-metį.
„Man neseniai atisitiko nelaimė – sukako 50 metų. Baisiausia, kad niekas manęs nepasveikino. Mano draugai – suknisti intelektualai, kuriems tokios nelaimės atrodo kaip visiška nesąmonė, neverta sveikinimų. O aš laukiau, kol bent vienas paklaus, kaip aš jaučiuosi ištiktas tokios bėdos.
Tad vienas sau įsivaizdavau, kad nusileidžia malūnsparnis, iš jo išlipa prezidentė ir man įteikia visureigio „Lexus“ raktelius. Deja“, – salę juokino S.Parulskis.
Rašytojas prisipažino sulaukęs sveikinimo iš Seimo. Jį pradžiugino, kad tas, kuris rašė sveikinimą, žinojo, kas jis toks. Bet suabejojo, ar tai žinojo tas, kuris tą sveikinimą pasirašė.
„Tada pas mane atėjo tokia mergina. Žurnalistė. Kalbėjomės apie senatvę. Kai aš atsakinėjau į jos klausimus, ji vis šypsojosi. Įsivaizdavau, kad net ir sulaukęs penkiasdešimties vis dar patinku merginoms. Kai ji išėjo, pažiūrėjau į veidrodį. Jame – o Viešpatie! – išvydau senatvės vėliavą – ilgą plauką nosyje. Staiga sumojau, kodėl toji mergina šypsojosi.
Taigi kas yra senatvė? Tai toks daiktas, kai viskas pradeda kristi. Anksčiau krisdavo vaikai ir eilėraščiai. Dabar – plaukai ir nesakysiu kas dar.“
K.Sabaliauskaitė kalbėjo apie „Silva rerum“
„Pirmiausia esu mokslininkė“, – ištarė populiarios romanų serijos „Silva rerum“ („Baltos lankos“) autorė Kristina Sabaliauskaitė, prisipažinusi, kad rašant prozą jai svarbūs istoriniai faktai, bet vis dėlto svarbiausia – literatūrinė įtaiga.
„Negalima romano paversti vadovėliu, reikia stengtis, kad jis būtų gražus, geras įtaigus literatūrinis pasakojimas. Trečiojoje dalyje beveik visi personažai – ir pagrindiniai, ir šalutiniai – yra realūs istoriniai asmenys. Tai šiek tiek ribojo vaizduotę, nes negalėjau perkurti faktų, bet, kita vertus, buvo įdomu tuos istorinius asmenis paversti gyvais žmonėmis“, – gausiai susirinkusiems gerbėjams kalbėjo K.Sabaliauskaitė.
Rašytoja sakė, kad jai romanuose dar labai svarbu atskleisti vaizduojamo laikotarpio atmosferą.
„Tikiuosi, kad trijose „Silva rerum“ dalyse vaizduojama baroko epocha skaitytojams atsiskleidė įvairiomis spalvomis. Noriu tikėti, kad jie pastebėjo, kaip per tą 100 metų keitėsi šios epochos atmosfera, kaip ji tarsi artėjo prie mūsų“, – kalbėjo K.Sabaliauskaitė.
Netiki Rusijos ateitimi
Knygą „Rusai: žmonės už valdžios fasado“ („Tyto alba“) šeštadienį pristatė ir vienas garsiausių mugės svečių – amerikietis Harvardo universiteto absolventas Gregory Feiferis.
Apkeliavęs Rusiją G.Feiferis sėmėsi informacijos iš šimtų pokalbių. Jo pašnekovai buvo nuo turtingų oligarchų iki varganų senučių, prašančių išmaldos Maskvos gatvėse. Knygoje autorius papasakojo apie Rusiją ikikomunistiniu, komunistiniu ir pokomunistiniu laikotarpiais. Tai knyga, kuri labiausiai turėtų sudominti jaunąją kartą, negyvenusią sovietiniais laikais.
Knygų mugėje G.Feiferis akcentavo Rusijoje klestinčią milžinišką korupciją, kuri, pasak svečio, ryški visose šios šalies srityse: „Korupcija Rusijoje egzistuoja visur, kiekvienoje visuomenės ląstelėje. Būtent ji laiko vienyje ir Vladimiro Putino režimą“, – kalbėjo G.Feiferis, pareiškęs, kad nematąs vilčių, jog valdant V.Putinui šia prasme kas nors gali pasikeisti.
Interviu su G.Feiferiu skaitykite čia.
A.Tapinas pristatė „Vilko valandos" tęsinį
Sausakimša salė klausėsi ir rašytojo, televizijos laidų vedėjo Andriaus Tapino, pristačiusio romaną „Maro diena“ („Alma littera“). Tai populiarumo sulaukusio jo pirmojo romano „Vilko valanda" tęsinys, kuriame tęsiasi pašėlę nuotykiai, tik jau ne vien Vilniuje, bet ir Kaune, Paryžiuje, Londone.
„Kodėl romane „Maro diena“ visi personažai lietuviai tokie stiprūs, drąsūs, kieti ir galingi? Todėl kad pagal Europos Sąjungos programą gavau pinigų Lietuvos įvaizdžiui gerinti“, – šmaikštavo A.Tapinas.
„Maro dienos“ autorius prisipažino, kad rašydamas šį romaną stengėsi įrodyti, kad ir lietuvis gali parašyti ypatingai greito tempo romaną, kurio puslapius norėtųsi versti vieną po kito. Greičiausiai pavyko, nes sulaukiu savo bičiulių skambučių, kurie man skundžiasi, kad savo romanu sugadinau jiems savaitgalį – esą negalėjo atsitraukti nuo knygos“, – kalbėjo A.Tapinas, turintis tikslą parašyti keturias šio „stimpanko“ žanro romanus.
Mugėje viešėjo M.Šiškinas
Vilniaus knygų mugėje šeštadienį savo į lietuvių kalbą išverstus romanus „Veneros plaukas“ ir „Laiškų knyga“ pristatė ir vienas pagrindinių mugės svečių Michailas Šiškinas. Šio Šveicarijoje gyvenančio rusų rašytojo kūrinius labiau mėgsta intelektualai, vadinamosios rimtosios prozos mėgėjai. O M.Šiškino kūrinai būtent tokie. Pasak kritikų, jie priklauso geriausioms Rusijos prozos tradicijoms, siekiančioms XIX amžių.
Įdomu tai, kad šis rusų rašytojas nevengia pareikšti pilietinės pozicijos, susijusios su Rusijos ir Ukrainos konfliktu. Jis aštriai kritikuoja Vladimiro Putino vyriausybę, kaltindamas, kad ji privertė Rusiją emigruoti iš XXI amžiaus. Be politinių motyvų neapsiėjo ir susitikimas su lietuvių skaitytojais.
