Mano televizoriuj vis nutupia maršalas Oleka ir karksi:
– Į kaarą... kaar... kaar...
Kai sėdžiu šiltam kambary ir žiūriu filmą – karas man patinka. Ypač jei geras scenarijus, gražūs aktoriai...
– Ar tris dienas reik atsilaikyt? – klausiu.
– Tris.
– Ar po aštuonias valandas?
– Dar neaišku.
– Geri karai trunka po keletą metų, – aiškinu. – Tuomet pripranti. Ir kvalifikaciją pakeli. O trys dienos – nerimta. Čia gi ne festivalis. Aš nė šaudyt nespėsiu išmokt. Pagaliau pagal amžių nebe kariūnas.
Maršalas aiškina, esą krist už Tėvynę nereikia nei mokslo, nei kvalifikacijos. O su amžiumi kristi esą net lengviau.
– Dabar kiekvienas Lietuvai reikalingas, – primena.
– Dabar mat reikalingas... – purkštauju. – O pirmiau – ne. Geriau aš į lovą krisiu.
– Mūs bočiai Tėvynę per amžius gynė...
– O kodėl jie anuomet apsigyveno šalia rusų? – piktinuos. – Kodėl negalėjo prie Viduržemio jūros pasilikti, kaip kitos beždžionės?
– Todėl, kad čia – Lietuva.
– Bet Lietuvoj daug lietuvių!
– Krisi ir nebematysi.
Tai rimta paskata. Bet aš vis tiek bandau išsisukt.
– Girdėjau, kad pirmiau karan bus pašaukti nuteistieji.
Maršalas linkteli ir patikslina:
– Toliau – pasmerktieji. Kam metų metais kankintis ligoninėse ir daktarus kankint? Tada – visuomenės atstumtieji ir iš visur išstumtieji. Po karo išmokų reiks mažiau ir gyvensim gražiau.
– Tuo labiau aš nenoriu krist.
– Kaip gali nenorėt? – stebisi maršalas. – Juk krisi ne šiaip sau, o vardan tų, kurie lieka čia dirbt ir...
– Pasakyk man visų jų pavardes, – reikalauju. – Noriu žinoti, kas lieka. Jeigu tie, kurie jau tiek pridirbo...
Maršalas muistosi. Suprantu, kad tai įslaptinti duomenys.
– Kritę už Tėvynę – amžinai gyvi, – dar bando įkalbinėt.
– Aš geriau laikinai gyvas pabūsiu. Noriu pažiūrėt, ar už mane čia bent vienas kris.
Sulauksi, kaipgis! Taikos metu visi tik savim susirūpinę, o kilus karui ims mat už kits kitą kritinėt...
Rinkos sąlygom kiekvienas krenta pats už save.
2.
– Į kaarą... kaar... kaar... – vėl karksi maršalas.
– O tu moki kariaut? – klausiu.
– Vaikystėj esu varles mušęs.
– Už ką? – domiuos.
Jis numoja ranka. Vis tiek jau senaties terminas.
– O dabartės į karą mes eisim su tikrais ginklais? – klausiu.
– O kaipgi! – juokiasi maršalas.
– Ir į žmones šaudysim?
– Šaudysim.
– Tai gal ir durtuvais žmones badysim?
– Aišku, badysim.
– Gyvus žmones?
– Būtinai gyvus.
– Argi taip galima?
– A kodiel ne?
– Todėl, kad žmogui skauda, kai praduri, – aiškinu.
– Eik tu sau... – stebisi maršalas.
Paskui pareiškia:
– O pervažiuot gulintį žmogų su tanku... Čia tai jau tikrai nieko blogo.
Maršalas užsisvajoja, žvilgsnis skrodžia tolumas.
– O bombas mėtyt ant bėgančių žmonių... Įsivaizduok: ore skraido galvos, širdys, o gal net ir inkstai... Man tai gražu.
Vis dėlto maršalo balse aš jau juntu abejonę. Jau ir jis pradeda mąstyti.
– Bet galima ir cielus žmones iš lėktuvų mėtyt į jūrą...
– Surištus žmones? – domiuos.
– Nebūtinai, – sako maršalas. – Tegu jie mataruoja galūnėm. Gražiau bus.
Aiškinu, kad yra gražesnių dalykų, betgi džiaugiuos, kad jis nesidomi, kokių. Nes ką galėčiau pasiūlyt? Į muziejų nueit? Pats netikiu, kad ten rastum paveikslą, prilygstantį skraidantiems inkstams.
– Vadinas, negražu nei šaudyt, nei badyt, nei tankais traiškyt? – rūstauja maršalas. – Kaip tada kariaut?
Priminčiau jam, kad Trečias Pasaulinis dar neprasidėjęs. Tik neramu: ar, iniciatyvą numušęs, Europai ir Amerikai nepakenksiu?
Mat mūsiškių skleidžiamos aukšto dažnio agresijos bangos sukelia itin didelius trikdžius priešo sąmonėj. Andai net rusų caras buvo prapuolęs.
Jei išliks taika – tai bus tik mūsų nuopelnas.
3.
– Į kaarą... kaar... kaar...
Neapsikentęs skambinu rusų carui.
– Kada pulsi?
– A kas tau rūp?
– Mūsiškiai visai iškvaišo, – pasakoju. – Ginkluojasi, rikiuojasi... Nuolat apie tave kalba, o vietiniais visai nebesirūpina. Gali įsivaizduot, kaip tai įgriso. Pultum – ir paaiškėtų, kas čia patriotas, o kas tik šiaip rėksnys. Taip pat sužinotume, ar NATO mus gins.
Girdžiu, kaip caras žiovauja. Paskui sako:
– Suprantu, kad jums tai naudinga. O kas man iš to puolimo?
– Vėl būsi pirmuose puslapiuose. Vėl visi pavydės.
– O man gal jau ramiai norisi pabūt. Ne jauniklis gi.
– Suprantu, – sakau. – Ir mane vis dažniau prigult traukia...
Pokalbis, kaip tokio amžiaus žmonėms įprasta, nukrypsta į amžinąsias problemas. Aš skundžiuos sąnariais, anas – kompleksais. Atseit karinis pramoninis nei dieną, nei naktį neduodąs ramybės. Užtat ir Merkel nebežiūrinti rimtai.
Pažadu atsiųsti jam rinkinį žolelių iš Panemunės pievų. Niervams ramint.
– O sykį mane prižadino prostata, – ima pasakot caras. – Na, atsikeliu, išeinu kaip visados ant Kremliaus sienos pamyžt... O kaip atgal pareit – nebesuvokiu. Savaitę sukau ratus aplink Maskvą Kremliaus nebegalėdamas rast.
Visas pasaulis supanikavo. O tu įsivaizduok, kokia panika man buvo... Bet kam tas rūp...
Girdžiu, kaip ilgai ir graudžiai jis šnypščia į kojinę.
– Su galva jau visai nekas, – dūsauja. – Kartais pamirštu, kur išvis ta Rusija yr...
– Buvo tokia daina, – primenu. – S čievo načinajetsia...
– Nuo ko Rusija prasideda, man aišku, – atsako. – Nuo manęs. O va kur baigiasi, niekaip negaliu prisimint.
„Vadinas, tikrai didelė tikimybė, kad atsliūkins čia ieškot, – sumetu. – Jei vienas eitų... Bet vieno senioko su tokiom skylėm galvoj niekas neišleis. Pristatys apsaugą iš kelių šimtų tūkstančių...“
– Jeigu eisi mūsų pusėn, tai bent jau ne vasarą, – siūlau. – Vasarom mes turim kitų pramogų. O va žiemos prailgsta, žiemą galim ir pakariaut.
– Nenoriu aš kariaut, – pyksta caras. – Man liepia.
– Žinomas atvejis, – dūsauju. – Aplinka kalta.
– Paprasti rusai nėra blogi žmonės, – sako jis. – Tai tik mes, tie, kur valdžioj, – baisūs.
– Lietuvoj tas pats, – linksiu. – Tik jūs labiau linkę puldinėt kaimynus, o mūsiškiai – savus.
– Taip yra tik dėl to, kad jūsų mažai, – guodžia caras. – O, va, nepriklausomų ekspertų duomenimis, būtent jūsų karingumo koeficientas didžiausias Europoj. Visas pasaulis patylom džiūgauja, kad jūsų – ne trys šimtai milijonų.
„Gana būtų ir trisdešimties“, – vypteliu.
O anas dar klausia:
– Ar tiesa, kad Lietuvos valstybė kitados buvo išsiplėtusi nuo jūrų lig jūrų, kad jūs buvot užgrobę didelius Ukrainos ir net Rusijos plotus?
– O kaipgi! – pučiuos. – Dabar tai nuolat prisimenam ir labai tuom didžiuojamės.
– Bet kai Rusija plečiasi, jums nepatinka, – caro balse girdžiu nuoskaudą. – Argi tai ne dvejopi standartai?
Nežinau, ką atsakyt, todėl tik palinkiu: Nepamiršk nakčiai „Prostamol Uno“ išgert.
– O jūs mažiau galvokit apie mane, daugiau apie kits kitą, – savo ruožtu linki man caras. – Nuo to visuomenėj atsistatys rūgščių bei šarmų pusiausvyra ir sumažės bendras vidaus karingumas. Jausitės puikiai.
Kai pasišneki kaip su žmogum... Ir sąlyčio taškų atsiranda, ir pozicijas galima suderint.
4.
Velykų rytą statau ant palangės kulkosvaidį.
– Ei! – rikteliu. – Kur jūs?
Kaimynai – vyras, žmona, du debilai sūnūs ir kriošena senelis – išlenda pro duris, ir aš paleidžiu seriją.
Tie krenta bile kaip, it būtų girti, o senelis dar juokingai pasišokėja, lyg vaidindamas prastam filme.
– Frontas seniai nudundėjo į vakarus, – primena žmona.
– Klysti, – atkertu. – Fronto linija kasdien eina per žmogaus širdį.
– Vis tiek negražu...
– Niekai, – numoju ranka. – Dabar toks metas...
– Tu šaudyk į priešą.
– Kol jį surasi... O šitie po ranka papuolė.
– Dabar – šitie... Anąkart – anie...
Pyksta maniškė. Bet ir mane ima siutas. Susinervinęs prisidegu nuo vamzdžio cigaretę.
– Į vienus mat galima šaudyt – už tai net medalį tau duos. Į kitus pašaudai – karo nusikaltimas. A ne? Ką jūs čia prasimanot!..
Kol vamzdis dar karštas, nukreipiu jį į kalbančią galvą.
Aš manau taip: arba nė vieno negalima, arba – ką nori.
