J.Katzenbacho knygos milžiniškais tiražais leidžiamos visame pasaulyje ir karaliauja bestselerių sąrašuose nuo Berlyno iki Buenos Airių.
Johnas Katzenbachas apdovanotas daugybe premijų Prancūzijoje, Vokietijoje, JAV. Ilgainiui buvo ekranizuotos dar trys jo knygos – 1995 m. pasirodė „Kilnus tikslas“ (Just Cause) su Seanu Connery ir Laurenceʼu Fishburnu, 2002-aisiais – „Harto karas“ (Hartʼs War) su Colinu Farrellu ir Bruceʼu Willisu, o 2011-aisiais kanalas France 2 televizijai adaptavo jo trilerį „Ne tas žmogus“ (Faux Caupable). Šiais metais pradedami kurti dar du filmai pagal jo knygas „Analitikas“ (The Analyst) ir „Pamišėlio istorija“ (The Madmanʼs Tale). Interviu portalui contornidinoir.it Johnas Katzenbachas pasakoja apie naujausio savo trilerio „Trys Raudonos“ veikėjus ir kūrybos procesą.
- Jūs – trylikos knygų autorius. Iš kur tas poreikis pasakoti kitiems istorijas?
– Prakeikimas... Tikrai sunkus klausimas. Manau, kad potraukis pasakoti istorijas – savotiškas psichologinis niežulys ir aš periodiškai turiu pasikasyti... Bręsdamas aš nepaliaujamai stebėjausi žmonių elgesio keistenybėmis ir kuriozais.
Nuolat klausdavau savęs, kodėl tas žmogus taip pasielgė, – nesvarbu, ar poelgis būdavo realus ar aprašytas knygos puslapiuose. Motyvai mane domindavo ne ką mažiau nei patys veiksmai. Taigi, matyt, ilgainiui tas susižavėjimas peraugo į poreikį pasakoti istorijas.
Manau, diena, kai rašytojas praranda bet kokį susidomėjimą žmonių elgesiu, yra kritinis momentas, kai jis gali atidėti rašiklį (arba klaviatūrą) į šalį ir liautis rašyti.
- Kaip viskas prasidėjo? Ar sunku buvo įtikinti leidėjus publikuoti knygas? Ko išmokote kelyje į šlovę?
– Kartą vienas mano draugas pasakė: „Rašymas – ne bailiams ir silpnadvasiams.“ Nuo vaikystės dievinau romanus ir užaugau tikėdamas, kad grožinė literatūra yra įdomiausia rašymo forma. Bet pragyventi iš to sunku, todėl po koledžo įsidarbinau žurnalistu.
Dirbdamas laikraščio reporteriu išeini savotišką mokyklą ir savo akimis pamatai, kaip keistai, o kartais netgi baisiai žmonės gali elgtis vieni su kitais.
Vieną dieną man kilo noras perkelti tą patirtį į romaną. Štai taip ir prasidėjo mano kaip rašytojo karjera. Ar sunku buvo išleisti pirmą knygą? Žinoma, kad sunku. Dešimtys leidėjų atmetė mano rankraštį. O paskui viena leidykla sutiko jį išleisti.
Netrukus trileris „In the Heat of the Summer“ pelnė Mėnesio knygos titulą, buvo nupirktos jo ekranizacijos teisės. Spaudoje pasirodė aibė puikių apžvalgų.
Bet aš niekada nepamiršau pirmų atmetimų. Visada naudinga turėti galvoje tą nusivylimą. Tokie dalykai neleidžia rašytojui atsipalaiduoti.
- Kaip Jums šovė į galvą trilerio „Trys Raudonos“ idėja?
– Knygos idėja susiformavo svarstant, kaip jaučiasi persekiojamas, spąstuose atsidūręs žmogus. Mane domino pati „tobulo nusikaltimo“ samprata ir netrukus suvokiau, kad žmonių nuomonė apie tai gali labai skirtis. Taip pat norėjau pasigilinti į santykių dinamiką, ieškojau atsakymo į klausimą, ar gali visiškai nepažįstami žmonės susivienyti kovoje prieš anoniminę grėsmę.
Be to, mane keistai dirgino mintis apie rašymo procesą ir ką jis reiškia skirtingiems žmonėms. Taigi, visus išvardytus ingredientus sukrėčiau į puodą, pagarbiai nusilenkiau „Raudonkepuraitei“ ir patiekiau skaitytojams rezultatą – „Tris Raudonas“.
- Neabejoju, kad Brolių Grimmų pasakų knygų galima rasti daugelio žmonių namuose. Ar jūs irgi skaitėte savo vaikams pasakas apie Raudonkepuraitę ir Auksaplaukę?
– Ne, vaikams Grimmų pasakų tikrai neskaičiau. Aš pats jas skaičiau. Žinau, keista, bet taip yra. Skaitytojai dažnai manęs klausia, kaip vertinu Brolių Grimmų pasakas. Aš visada atsakau, kad į jas žiūriu suaugusiojo akimis.
Daugybė žmonių žino tik nudailintą Disneyʼaus versiją, kur Raudonkepuraitė sėkmingai išsigelbėja nuo vilko.
Įdomiausia, kad Grimmai pasaką gerokai sušvelnino ir netgi pakeitė jos pabaigą, nes manė kad pirminė versija pernelyg žiauri ir niūri. Jei jiems tais laikais atrodė, kad pasaka pernelyg baisi, galima tik įsivaizduoti, ką apie ją pamanytume mes, juk originalioje versijoje vilkas suėda Raudonkepuraitę su močiute ir joks medžioklis jų neišgelbėja...
Gerai pagalvojus, „Raudonkepuraitė“ – psichologiškai sodri pasaka. Kaip ir kiekvienoje pasakoje, „Raudonkepuraitėje“ esama stiprių psichologinių ir moralinių komponentų. Moralinis dėmuo labai paprastas – tai žinia mergaitėms: „Būkit atsargios, kitaip gali blogai baigtis.“
O psichologinis veiksnys sietinas kaip tik su vilku. Vilkas – klastingas ir rafinuotas personažas. Jam negana suėsti Raudonkepuraitę, jam reikia dar ir užmegzti su ja emocinį ryšį.
Sutikite, čia sukurtas išties išskirtinis žudiko maniako psichologinis portretas...
- Turiu pripažinti, visų trijų Raudonų portretai man padarė neišdildomą įspūdį. Jos skirtingo amžiaus, patirties, mąstymo. Iš pažiūros jos labai pažeidžiamos, bet kartu gali smarkiai nustebinti savo ryžtingumu.
– Savo knygoje bandžiau išsiaiškinti, ar gali silpnybės ir trūkumai virsti stiprybe. Tai klausimas, kurį išgliaudyti tikrai nelengva. Todėl buvo svarbu išlaikyti pusiausvyrą rašant apie visas tris Raudonas – jos tapo mano ir, atitinkamai, žudiko taikiniu. Būtent dėl to knygą rašyti buvo taip smagu.
- Mane stebino pagrindinio veikėjo, vadinančio save Piktu Vilku, arogancija. Jis – rašytojas, nepatenkintas tuo, kad nesulaukia pripažinimo, ir trokšta atkeršyti jį ignoruojančiai visuomenei.
Kaip jūs pats jį vertinate?
– Knygos blogiukas Didelis Piktas Vilkas man labai patinka. Jis arogantiškas, pasipūtęs, bet kartu ir suluošintas savo poreikių.
Visada įdomu rašyti apie ambicijas, ypač kai pakvimpa mirtimi. Turėkite galvoje, kad psichologiniams trileriams – o „Trys Raudonos“ priklauso būtent šiai kategorijai – reikia įtampos tarp teigiamų ir neigiamų veikėjų.
Skaitytojas turi abejoti, ar herojai liks gyvi, spėlioti, kas laimės. Būtent abejonės yra trilerio varomoji jėga. Todėl rašytojas turi nuolat palaikyti įtampą. Būtent tai buvo sunkiausia rašant šią knygą.
- Sunku atsikratyti jausmo, kad pati istorija pasakojama be galo realistiškai – jūs tarsi fiksuojate žmonių, susidūrusių su grėsme gyvybei, reakcijas, įamžinate baimę nieko neįtariančių aukų veiduose, tyrinėjate jų elgesį. Galbūt ši istorija galėtų virsti nauju filmu?
– Kaip ir sakiau, viską lemia abejonės ir nežinomybės jausmas. Geriausi filmai, kaip, beje, ir knygos, žiūrovus priverčia sudrebėti, pasijusti lyg ant bedugnės krašto ir išlaiko tą įtampą iki pat galo. Bet apie tai kalbėti lengva, o įgyvendinti sunku – tiek knygoje, tiek filme.
- Ar galima sakyti, kad kiekvienoje Jūsų knygoje yra paslėpta žinia – tam tikra dominantė? Jei taip, kokia ji?
– Žinia? Pasakysiu taip: visose savo knygose tyrinėju žmogaus gebėjimą išlikti, sutelkti jėgas kritiniu momentu. Mane domina, kaip eiliniai žmonės įveikia neeilinius sunkumus. Mėgstu gilintis į psichologinius išlikimo aspektus, analizuoti neigimo reakciją ir pasitikėjimo savimi raidą.
Man tiesiog patinka pasakoti intriguojančias istorijas, kurios priverčia skaitytojus galvoti. Jei skaitydami mano knygas žmonės susimąsto, tai jau gerai. Ir man to užtenka.
- Pirmą savo knygą parašėte daugiau kaip prieš trisdešimt metų. Kaip per tą laiką pasikeitė Johno Katzenbacho kūryba? Ir kaip pasikeitė pats rašytojas?
– Oho, prabėgo trisdešimt metų... O rodos, kad vakar sėdau rašyti savo pirmos knygos. Kaip pasikeičiau? Spėju, tapau išradingesnis, bet gal ir klystu... Veikiausiai, klystu. Kas žino?
Turiu draugą, kuris mano, jog reikia parašyti 3–4 knygas, kad perprastum, kaip tai daroma. Mano galva, jis neteisus.
Aš iki šiol bandau tai išsiaiškinti, mat kiekviena mano pasakojama istorija yra vis kitokia... - Anksčiau dirbote teismo korespondentu ir per tą laiką turbūt visapusiškai pažinote žmogaus prigimtį ir būtį. Neabejoju, kad ta patirtis labai praverčia rašant knygas. Ar kartais dar užsukate į teismo sales ieškodamas įkvėpimo?
– Tokio klausimo jau seniai man niekas nebuvo pateikęs... Ne, teismo procesuose nebesilankau. Kai į pasaulį imi žvelgti rašytojo akimis, jis tampa teatru, o kiekvienas įvykis – savotišku psichologiniu nuotykiu.
Siekdamas realistiškumo savo knygose stengiuosi, kad kiekvieno personažo veiksmai būtų pagrįsti, – jei aš pats neįsivaizduoju savęs kažko darant, tai ir savo personažų neverčiu taip elgtis. Tas galioja abiem pusėms. Todėl ir vienų, ir kitų veiksmai skaitytojui atrodo įtikinami.
Be abejonės, kaskart reikia skirti laiko tyrimams, bet tik tiek, kad galėčiau tiksliai papasakoti istoriją. Jei grįžčiau prie savo žurnalistinių šaknų, nebepajėgčiau atitrūkti nuo tiriamojo darbo ir vietoj kvapą gniaužiančio trilerio man išeitų detalus reportažas... - Kokie rašytojai Jus įkvepia?
Charlesas Dickensas, Fiodoras Dostojevskis, Stendhalis, Ernestas Hemingwayʼus.
Dievinu Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“ ir Johno Fowleso „Magą“. Kai manęs prašo rekomenduoti kokį trilerį, visada siūlau paskaityti Peterio Hoego „Panelės Smilos sniego jausmą“. Tai šedevras.
Dar norėčiau parekomenduoti Dono Winslow „Savages“, Johno LeCarre, Jameso Hallo, Philo Caputo, Saros Paretsky, Sebastiano Fitzeko knygas. Galėčiau vardyti be pabaigos.
- Kokie Jūsų santykiai su skaitytojais? Papasakokite, kokių atsiliepimų iš Jų sulaukiate.
– Man labai patinka bendrauti su skaitytojais visame pasaulyje. Keista, bet klausimai, kuriuos užduoda italai, kardinaliai skiriasi nuo vokiečių ar ispanų klausimų.
Lotynų Amerikoje skaitytojus jaudina viena, o Didžiojoje Britanijoje – visiškai kas kita. Galėčiau papasakoti daug istorijų, bet apsiribosiu viena – ji iki šiol man neišeina iš galvos. Esu parašęs tik vieną istorinį romaną – „Harto karą“. Tai istorija apie nužudymą karo belaisvių stovykloje per Antrąjį pasaulinį karą.
Ji iš dalies paremta mano tėvo prisiminimais apie kalinimą vokiečių belaisvių stovykloje „Stalag Luft3“ – jis ten praleido beveik trejus metus.
Bijodamas susimauti, labai stengiausi išsiaiškinti visas detales. Bet knygai pasirodžius, gavau buvusio britų karo lakūno laišką, kuriame jis piktinosi, jog neteisingai nurodžiau 1943-ųjų „Spitfire“ klasės naikintuvo ginkluotę.
Pasirodo, kaip tik tais metais mechaniniai kulkosvaidžiai naikintuvuose buvo pakeisti aviacinėmis patrankomis. Tai buvo vienintelė, visiškai jokios reikšmės pasakojamai istorijai neturėjusi eilutė 400 puslapių knygoje, bet, pasak piloto, ji sugadino jam visą knygą.
Ką gi, JAV mes tokiais atvejais sakome: „Tobulumui ribų nėra.“ Kad ir kiek stengtumeisi, vis tiek kokia nors klaidelė gali sugriauti visas tavo pastangas. Patikėkit, jeigu dar kada tektų rašyti apie 1943 m. „Spitfire“ naikintuvų ginkluotę, pažadu tokios klaidos nepadaryti.
Parengė Jūratė Dzermeikaitė
