1989-ųjų vasario 14-ąją Irano dvasinis lyderis ajatola Ruhollah Khomeini paskelbė rašytojui fatvą – mirties nuosprendį.
Šis įvykis sulaukė milžiniškos reakcijos visame pasaulyje. Rengti protestai ir sakytos kalbos, nors kai kurie aršūs knygos oponentai net nebuvo jos perskaitę. Pasigirdo nuomonė, kad „Šėtoniškos eilės“ – velnio kūrinys, o jos autorius – pats velnias.
Vis dėlto S. Rushdie per pokalbį britų televizijoje tvirtino, kad knyga jam neatrodo itin kritiška ir jis gailisi, jog neparašė kritiškesnės islamo atžvilgiu.
Kai buvo paskelbtas mirties nuosprendis, pagrindiniu rašytojo rūpesčiu tapo klausimas, kaip apsaugoti save ir savo šeimą. Jungtinės Karalystės vyriausybė buvo priversta S. Rushdie ir jo artimuosius saugoti ištisą dešimtmetį. Savo tolesnius romanus autorius rašė nebepasirodydamas viešumoje.
Žvelgiant iš laiko perspektyvos tokia reakcija į romaną „Šėtoniškos eilės“ atrodo nepateisinama. Pats S. Rushdie ne kartą pabrėžė, kad tinkamai perskaitoma ir suprantama grožinė literatūra įžeisti negali.
Iš tiesų „Šėtoniškos eilės“ yra magiškojo realizmo kupinas romanas. Pasakojimas prasideda, kai du indų aktoriai, vieninteliai likę gyvi teroristams susprogdinus lėktuvą, krinta iš dangaus.
Saladinas Čamča – žmogus su tūkstančiu ir vienu balsu, reklamose kalbėjęs kečiupo butelis ir bulvių traškučių pakelis, – gauna ragus ir kanopas. Džibrylis Farišta – be galo populiari kino žvaigždė, vaidinanti dievus, – nusipelno aureolės. Netrukus jis įtiki, kad yra arkangelas Gabrielius (Džibrylis tai arabiška vardo Gabrielius forma). Aktoriai patiria transformaciją ir tampa gyvais angelo ir velnio simboliais.
Kol jie stengiasi susigyventi su naujais pavidalais, S. Rushdie nukelia skaitytoją į Džahilyjos miestą, kur Mahoundas – pranašu tapęs verslininkas – skleidžia žmonėms naują religiją, išpažįstančią vieną dievą. Mieste pasklinda gandas, kad dvylika kekšių dedasi Mahoundo žmonomis. Kaip tik panašumas su islamo istorija ir kekšių pavertimas pranašo žmonomis sukėlė didžiulį ir neretai aklą musulmonų pyktį.
Pats S. Rushdie yra siejamas su Salmano Perso personažu. Tai yra vienas pirmųjų pranašo Mahoundo sekėjų. Ėmęs abejoti pranašu, Salmanas ima keisti tekstą, kurį jam pranašas liepia užrašyti, ir netrukus yra priverstas slapstytis.
Vis dėlto pagrindiniai romano veikėjai yra transformavęsi aktoriai – gėrio ir blogio simboliai. Nors jie įgyja aiškius pavidalus, nė vieno jų poelgio pasekmės nenuspėjamos: kuris iš tiesų yra angelas, o kuris šėtonas, nėra aišku, kol galiausiai jie vėl netampa tik žmonėmis.
Kaip ir kituose autoriaus kūriniuose, „Šėtoniškose eilėse“ matyti, kaip S. Rushdie skaudina Indiją niokojantys religiniai konfliktai, Rytų ir Vakarų kultūrų priešprieša, ribota individo laisvė būti savimi. Daugiasluoksniai romano siužetai trina ribą tarp realybės ir meninės išmonės, religiniai simboliai ir metaforos įgyja ne tik moralinę, bet ir politinę prasmę. Dar vienas S. Rushdie kūrybos išskirtinumas – sugebėjimas vaizduoti, kaip politinius įvykius, dažnai tragišką atomazgą lemia konkrečių žmonių aistros, meilė.
Prabėgus beveik 30 metų nuo tada, kai buvo parašytos, „Šėtoniškos eilės“ nepraranda aktualumo. Šio romano puslapiuose galima rasti sąsajų ir su naujausiais politiniais įvykiais. Kritikai ir skaitytojai šį S. Rushdie romaną vadina ypač svarbiu apmąstymu apie kultūrų santykius ir politinius įvykius. Jis atskleidžia išskirtinį rašytojo talentą.
