Balandžio 30 dieną 13 val. urna su pirmadienį mirusio rašytojo ir žurnalisto T.Sakalausko palaikais palaidota sostinės Antakalnio kapinėse Menininkų kalnelyje.
„Kaip retas gebėdamas įsigilinti ir atskleisti kūrybinės asmenybės komplikuotumą, Tomas Sakalauskas, jo paties žodžiais tariant, visada ieškojo žmogaus gerumo pasireiškimų, ėjo paskui kuriančiojo žmogaus dvasią“, – priminė Lietuvos rašytojų sąjungos atstovai.
„Toks mano stilius, kad panyru į darbą visa galva, dieną galvoju, o naktį sapnuoju apie tą žmogų. Žmogus yra sukaustytas stereotipų. Jam dar mokykloje įdiegtas be galo konservatyvus kūrybos suvokimas. Dažnai apžiūrėjęs paveikslą paniekinamai sako – taip ir mano vaikas gali nupiešti. Vadinasi vaikas dar nesugadintas, dar yra gabus žmogus. Reikia tuo džiaugtis, o ne niekinti – taip ir vaikas gali – tarsi vaikas būtų kažkoks bereikšmis daiktas“, – „Lietuvos ryto“ žurnalistei Rūtai Mikšionienei yra sakęs T.Sakalauskas.
Lrytas.lt skaitytojams siūlome R.Gerbutavičiaus interviu su T.Sakalausku „Populiarus biografas atsigręžė į Vilnių“, darytą 2007-aisiais. Pokalbis vyko T.Sakalausko knygos „Missa Vilnensis: susitikimai su Vilniaus kūrėjais“, kurią autorius brandino apie 50 metų, pasirodymo proga.
Gausiai iliustruotoje knygoje T.Sakalauskas sau būdingu eseistiniu stiliumi pasakoja apie Lietuvos sostinę kūrusius vilniečius.
– Naujoji jūsų knyga – apie Vilnių ir vilniečius. Bet jūs pats juk gimėte ne sostinėje?
– Aš esu miestietis, gimęs Šiauliuose. 1951 metais įstojau į universitetą ir persikėliau gyventi į Vilnių.
Tik čia atvykęs pajutau, kad atradau savo miestą.
Sostinė tarsi pagavo mane ir iki šiol laiko savo glėbyje.
– Matyt, jau tada prasidėjo naujosios knygos atsiradimo istorija?
– Galima sakyti, kad šios knygos atsiradimo istorija prasidėjo prieš 50 metų.
Praėjus keleriems metams po universiteto baigimo, ilgokai dirbau žurnalo „Švyturys“ redakcijoje.
Ten dažnai susidurdavau su garsiais vilniečiais, Vilniaus kūrėjais. Aš ėmiau rašyti apie Vilnių savotiškai kūrusius menininkus, muzikus, rašytojus. Jau tada ši knyga pradėjo pamažu formuotis.
– Šitaip ilgai kurta knyga greičiausiai priklauso mėgstamiausioms jūsų paties knygoms?
– Šiaip knygą aš parašau maždaug per dvejus metus. Šiai, jau devynioliktai, mano knygai prireikė net penkerių gryno rašymo metų.
Ji kartu su 1994 metais pasirodžiusia „Čakona“ yra mieliausios ir artimiausios mano paties knygos.
– Gal galite papasakoti apie naujosios knygos rašymo virtuvę?
– Pirmiausia aš surinkau ir perskaičiau kone visas knygas, susijusias su Vilniumi. Jos vos telpa į didžiulę lentyną.
Nemažai laiko užėmė ir pokalbių su gyvais vilniečiais šifravimas.
Šiaip ar taip, tarp knygos herojų yra per 30 vilniečių, su kuriais pats bendravau.
Bet turbūt ilgiausiai truko knygos formos ieškojimas. Daug kas man sako, kad aš esu lietuvių Henri Perruchot.
Bet šis prancūzų modernistų biografas man nėra artimas, nes visos jo knygos yra vienos formos. Man svarbiausia, kad mano surinkta informacija būtų pateikta originalia forma, geriausiai perteikiančia pasirinktą temą.
– Kuo originali „Missa Vilnensis“ forma?
– Po ilgų svarstymų nusprendžiau knygą pradėti nuo nematomo Vilniaus.
Knygos pradžioje aš nuo Išganytojo kalno žengiu žemyn, priartėju prie Katedros ir nusileidžiu į jos požemius.
Tuomet išlipu iš požemių ir pamažu kopiu aukštyn žvalgydamasis po Vilnių ir susitikdamas su jį kūrusiais vilniečiais.
Kadangi Vilnius buvo nuolatos puolamas ir niokojamas gaisrų, karų, marų ir okupacijų, man labiausiai rūpėjo tie žmonės, kurie atkūrinėjo Vilnių.
Įdomiausia, kad šis kiekvieną kartą atsikuriantis miestas neprarado ryšio su aplinka, bet kartu tapo vis kitoks. Tad aš ir stabteliu prie tų didžiųjų Vilniaus griuvimų ir žmonių, kurie atkūrė šį miestą.
Galiausiai grįžtu atgal ant Išganytojo kalno ir sakau: „Tu man, Vilniau, artimesnis negu aš pats sau. Būk su manimi dabar ir mano mirties valandą. Amen“.
Štai kaip aš suaugau su Vilniumi! Gaila, kad pastaruoju metu Vilnius išgyvena didžiausią antpuolį ar išbandymą.
– Kas Vilnių puola?
– Pinigai ir piniguočiai. Tie žmonės yra svetimi Vilniaus dvasiai, bet jie turi daug pinigų ir gali čia statytis savo rūmus, kurie visai netinka prie sostinės veido.
Knygoje aš ir klausiu, ar po šito antpuolio Vilnius prisikels?
– Ar rašydami apie garsius žmones turite kokių nors tabu?
– Man tabu yra aprašomo žmogaus itin intymūs ir asmeniški reikalai.
Aš galiu rašyti tik tai, apie ką jis yra kalbėjęs. Bet aš nevengiu rašyti ir apie blogus savo herojų darbus.
* * *
Rašytojas T.Sakalauskas gimė 1932 m. vasario 10 d. Šiauliuose.
1951 m. baigė Šiaulių J. Janonio vidurinę mokyklą. 1951–1956 m. Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1954–1956 m. dirbo Vilniaus profsąjungų kultūros klube. 1956–1957 m. – žurnalo „Tarybinė moteris“ literatūrinis darbuotojas. 1957–1962 m. – Lietuvos radijo ir televizijos komiteto muzikos ir literatūros skyrių redaktorius. 1962–1996 m. žurnalo „Švyturys“ kultūros skyriaus redaktorius. Rašė kultūros ir meno klausimais.
Nuo 1962 m. – Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, nuo 1980 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys, nuo 1994 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
T.Sakalauskas išleido daugiau negu dvidešimt eseistikos knygų. Jo kūryba eseistinės literatūros tradicijoje kritikų vertinama „kaip savitas populiarios literatūrinės biografistikos žanras, dokumentinį tikslumą ir interpretacines kūrybos įžvalgas derinantis su beletristine dėstymo maniera, kartais ir su kultūrologinėmis bei filosofinėmis digresijomis.“ (kn. „Naujausioji lietuvių literatūra 1998–2002).
Tarp ryškiausių T.Sakalausko kūrinių minėtini esė apie kūrėjus „Išmintingųjų puota“ (1992), „Homo creator“ (1996), Vytautui Mačerniui skirta „Regėjimų naktis“ (1994), skulptoriui Antanui Mončiui ir filosofui Justinui Mikučiui pašvęsta „Ketvirtoji dimensija“ (1998), knyga, skirta aktoriui Liudui Truikiui („Liudas Truikys“, 2005), leidinys apie Vilniaus kūrėjus („Missa Vilnensis: susitikimai su Vilniaus kūrėjais“, 2006) ir daug kitų knygų, atskleidžiančių kūrėjų ir kūrybos pasaulį.
Rašytojas 1998 m. apdovanotas LR kultūros ministerijos premija, o 2002 m. jam įteiktas Gedimino V laipsnio ordinas. 2006 m. jam paskirta Vyriausybės kultūros ir meno premija.
